Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Mokyklos šimtmečio šventė

Rūta JONUŠKIENĖ

Prie mokyklos atidengta mokyklos šimtmetį priminsianti paminklinė lenta. Kalba Leliūnų parapijos klebonas kun. Kostas Balsys (viduryje). Kairėje - dabartinis Leliūnų pagrindinės mokyklos direktorius Edmundas Martinavičius

Kiekvienos mokyklos istorija susideda iš šimtų ir tūkstančių mažesnių istorijų, kurias rašė ir teberašo buvę bei esami mokiniai ir mokytojai. Kai mintimis grįžtame į mokyklą, visada prisimename mokyklinius suolus, baltos kreidos kelią klasės lentoje ir mokytojus, tėviškai globojusius, mokiusius, patarusius, paskatinusius nuolat ieškoti žinių ir savojo gyvenimo kelio.

Dainų šventės 75-mečiui

Paminklą kanklininkui P.Puskunigiui šventina kun. Žydrūnas Kulpys

Šakiuose tris dienas vyko dainų ir šokių šventė „Juozo Lingio jovarų išsūpuoti“, skirta pirmosios zanavykų dainų šventės 75-mečiui paminėti. Scenoje po atviru dangumi atgijo komedijos „Amerika pirtyje“ herojai. Tai bendras Kalvarijos „Titnago“, Tautkaičių klojimo teatro, Kazlų Rūdos, Griškabūdžio ir Zanavykų teatrų kūrybinis darbas. Renginio dalyviai galėjo apsilankyti teatralizuotuose dvylikos seniūnijų kiemeliuose, kur buvo vaišinama kaimiška duona, sūriu ir gira, kriūkiečiai siūlė keptų žiobrių, Plokščių moterys „vabaliene“ vaišino. Po iškilmingų šventės dalyvių eitynių miesto gatvėmis, skambant pučiamųjų orkestro „Kybartai“ maršui, J.Lingio parke skambėjo lietuvių liaudies dainos, sukosi šokėjų poros. Dainų šventėje dalyvavo apie pusantro tūkstančio saviveiklininkų ne tik iš Šakių, kaimyninių Marijampolės, Vilkaviškio rajonų, bet ir iš Radviliškio, Kaišiadorių, Kauno ir Vilniaus.

Apgavystė vidury dienos

Dabar miške jodinėti pavojinga – gali nusodinti nuo arklio

Turbūt niekas nepaneigs, kad po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje dėl įvairių biurokratų, sukčių, savanaudžių valdininkų ir kitų neteisingų žmonių labiausiai skriaudžiami kaimiečiai.

„Apgavo mane vidury baltos dienos“, – aimanuoja senas žemdirbys, visą gyvenimą praleidęs kolchozo laukuose prie traktoriaus vairo ir praradęs ten sveikatą, dabar negalintis atsiimti tėvų ir senelių žemės, nes joje įsikūrė žmonės, atvykę iš kitur. Tačiau Rapolas dėl to per daug nepyksta – menka nauda iš tos žemės. O kas bus vėliau, ūkininkas be žemės nebesuka sau galvos – jam jau beveik 70 metų.