Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Apgavystė vidury dienos

Dabar miške jodinėti pavojinga – gali nusodinti nuo arklio

Turbūt niekas nepaneigs, kad po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje dėl įvairių biurokratų, sukčių, savanaudžių valdininkų ir kitų neteisingų žmonių labiausiai skriaudžiami kaimiečiai.

„Apgavo mane vidury baltos dienos“, – aimanuoja senas žemdirbys, visą gyvenimą praleidęs kolchozo laukuose prie traktoriaus vairo ir praradęs ten sveikatą, dabar negalintis atsiimti tėvų ir senelių žemės, nes joje įsikūrė žmonės, atvykę iš kitur. Tačiau Rapolas dėl to per daug nepyksta – menka nauda iš tos žemės. O kas bus vėliau, ūkininkas be žemės nebesuka sau galvos – jam jau beveik 70 metų.

Tačiau Rapolas pasipiktinęs dėl kito dalyko, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nereikšmingas, dėl jo neverta burnos aušinti. O visgi.

„Tik spaudoje neminėkite mano pavardės, - prašė Rapolas, - gėda, perskaitys kaimynai, pažįstami ir sakys, koks durnius – veltui atidavė arklį…“

O buvo taip. Rapolas spaudoje perskaitė skelbimą: „Perku įvairaus įmitimo arklius (1 kg – 1 Lt)“. Ir kaip kaimietis sako, po skelbimu – mafijoziškas (mobilus) telefonas. Tokių skelbimų dabar pilna visuose laikraščiuose. Rapolas pagalvojo, kad vertėtų ir jam sartį parduoti, bet skelbime nurodytu telefonu neskambino, mobilusis ryšys labai brangus – pinigų pagailėjo. Tačiau apie arklio pardavimą užsiminė kaimynui. Po kelių dienų prisistatė du plačiapečiai. Apžiūrėję sartį, jie pasakė: „Apie 700 kg jis gal svers. Vienas kilogramas – vienas litas. Imk 800 litų, ir arklį vedamės“.

„Pardaviau sartį ir nuėjau pas kaimyną, kuris irgi žadėjo parduoti arklį. Bet jo žirgelis žvengė tvarte. Kai paklausiau, kodėl jis nepardavė arklio, kaimynas pašaipiai atsakė: „Laikraščius, Rapolai, reikia skaityti“.

Užsukęs į biblioteką, Rapolas susidomėjo spauda. Ir štai daug skelbimų: „Perkame arklius, už 1 kg gyvo svorio mokame iki 4,5 Lt“.

„Koks aš žioplys, - nukabino nosį Rapolas, - mano arklys ne kaulų vyniotinis, bet gerai įmitęs. Suskaičiavau, kad praradau apie du tūkstančius litų, kaip į balą juos išmečiau“.

Tokių apgautų rapolų šiandien kaime ne vienas. Ištaigingais automobiliais po kaimus važinėja keturkampiai berniukai ir ieško, kur ką pigiau nusipirkti, gauti kuo didesnį pelną. Pasak Rapolo, dabartinis jaunimas nebijo nei Dievo, nei velnio, nei valdžios, kuriai labiau prie širdies sava kišenė, o ne sparčiai senstančio kaimo reikalai.

Algirdas MEILUS

Molėtų rajonas

© 2005 "XXI amžius"