| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Airijos lietuviai džiaugiasi garbindami Dievą gimtąja kalba Pokalbis su kun. Egidijumi Arnašiumi, dirbančiu Airijoje, Dublino lietuvių katalikų misijoje
Vasario 16 dieną atvykote į Airiją, kad pradėtumėte pastoracinį darbą Dubline. Kokie jūsų pirmieji įspūdžiai po pažinties su naująja parapija? Dubline neturiu parapijos, čia dar niekad neapaštalavo joks kitas lietuvių sielovados kunigas. Niekada iki šiol čia taip gausiai nebuvo ir lietuvių. Kaip žinome, mūsų tautiečiai pradėjo važiuoti į Airiją tik maždaug prieš penkerius metus. Pagal kanoninį Telšių vyskupo Jono Borutos, SJ, paskyrimą aš esu pirmas lietuvių kunigas Dubline ir visoje Airijoje. Kol kas tai tik pastoracinio darbo pradžių pradžia. Todėl mes vadinamės ne parapija, o lietuvių katalikų misija, nes neturime apibrėžtų ribų taip, kaip būdinga parapijai, nes lietuviai gyvena įvairiose Dublino vietovėse ir už jo ribų. Kartu ši misija yra įpareigota rūpintis tiek Dublino lietuvių, tiek ir visos Airijos lietuvių sielovada, neišskiriant ir Šiaurės Airijos, kuri formaliai priklauso Jungtinei Karalystei. Nors atvykau į Dubliną jau vasario 16osios naktį, bet pirmas šv. Mišias lietuviškai aukojau tik kovo 13 dieną. Reikėjo prieš tai lietuvius sukviesti. Tai dariau per lietuvišką laikraštį Saloje, kuris išėjo tik kovo pradžioje. Taip pat nuo amžių žinomu žinių keliavimo būdu kada naujiena perduodama iš lūpų į lūpas. Taip pat naudojau ir šiuolaikines priemones siunčiau žinutes su pranešimais į lietuvių mobiliuosius telefonus čia, Airijoje. Taip į pirmas lietuviškas šv. Mišias Dubline susirinko 40 maldininkų. Antros šv. Mišios pritraukė panašų skaičių, o per Velykas sulaukėme net 120 lietuvių tikinčiųjų. Šv. Mišios yra aukojamos vienoje Dublino centro bažnyčioje, kur tiek vietos klebonas, tiek parapija mus priėmė su džiaugsmu ir supratimu. Taip pat reikia paminėti, jog tam, kad kunigas čia atvyktų, didelį darbą atliko tiek vietos lietuviai, kurie kantriai ir maloniai prašė kunigo, ambasados darbuotojai, ir ypač reikalų patikėtinė Izolda Brickovskienė. Didžiausią darbų dalį atliko neseniai naujai paskirtas rūpintis lietuvių išeivių sielovada plačiajame pasaulyje prelatas Edmundas Putrimas iš Kanados. Mane asmeniškai džiugina tai, kad matau lietuvių katalikų veiduose begalinę palaimą, jog gali garbinti Dievą savo gimtąja kalba ir su sau artimais žmonėmis. Taigi, kaip minėjau, kol kas galime kalbėti tik apie pradžių pradžią, kuri, manau, yra daug vilčių teikianti. Lietuvoje, ir ne tik joje, vis mažiau jaunuolių renkasi kunigystės kelią. Kaip manote, kodėl? Dar krikščionybės aušroje Jėzus yra sakęs: Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių... (Mt 9, 36) ir mokė mokinius melsti pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį (Mt 9, 38). Kunigystė yra pašaukimas, ypatinga Dievo dovana, ne profesija, todėl čia viskas taip daug priklauso ir nuo pjūties šeimininko, ir ką Jėzus tiesiogiai rodo į mus nuo mūsų visų besimeldžiančiųjų. Aš čia įžiūriu ne Bažnyčios, kaip institucijos, krizę, bet žvelgiu į tai sudvasintomis akimis ir matau apskritai žmonijos atsitraukimą nuo Dievo, o kartu ir nuo visų išganymo šaltinių. Reikia pripažinti, kad žmonijos istorijoje dažnai keičiasi šie maldingumo ir atšalimo tarpsniai. Tik prisiminkime sovietmetį! Kai visuomenė tampa šalta artimo skausmui, dvasiniam gyvenimui ir tik trokštanti duonos ir žaidimų, tuomet ji, galima sakyti, savo noru ir savo jėgomis atveria miestų vartus priešo kariuomenėms. Kalbėkime tik apie pastaruosius įvykius Lietuvoje, kaip pavyzdžiui, gyvenimo realybės televizinius svaičiojimus Keičiu žmoną. Šiandien visi mielai eksperimentuoja meile, šeima, ištikimybe, sąžine ir kuo tik nori. Pamąstykime, kuo pasibaigtų, jei mes panašius bandymus atliktume kad ir su mūsų Prezidentu. Na, pakeiskime Prezidentą gal mėnesiui, gal savaitei ir į jo vietą pasodinkime juokdarį arba nepriklausomybės priešą. Kaip paskiau atšaukti tariamo prezidento potvarkius ir pareiškimus, padarytus Lietuvai ir visam pasauliui? Atrodytų, tai neįmanoma?! O su šeimos laime, tos šeimos vaikų likimais, jausmais, jų teise į šeimos saugumą mes leidžiame daryti, kokius tik norime, bandymus, kad tik vienos ar kitos televizijos reitingai paaugtų tą dieną, o gal tik valandą. Tokioje visuomeneje jaunuolis, siekiantis aukštų kunigystės idealų, mano nuomone, jau yra unikumas. Todėl aš norėčiau kalbėti ne apie siekiančiųjų kunigystės trūkumą, bet džiaugčiausi ir didžiuočiausi, kad dar esama jaunuolių, kurie tiki Dievą ir tiki savo gyvenimo pasiuntinybe, kuri yra aukščiau visų šou ir gyvenimo malonumų. Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad niekuomet nepritrūks pašaukimų, jei bus pakelta kunigiško gyvenimo kartelė, jei būsime šventesni, džiaugsmingesni, labiau pasišventę atlikti savo tarnystę. Ar nemanote, kad stokojame uždegančių pavyzdžių ne tik tarp kunigų, bet ir apaštalaujančių pasauliečių? Siekiant idealų visada yra daug nepanaudoto mūsų dvasinio potencialo. Niekada nebus per daug šventumo, meilės, gėrio ir tiesos. Visada, žvelgdami į praeitį, mes pastebėsime, kad ne viską padarėme iki galo, kad liko daug neišnaudotų galimybių. Taip ir kunigystė nuolat turi būti papildoma mūsų paprasto gyvenimo žygdarbiais, kurių nepastebi pasaulis, bet Dievas mato ir vertina. Turbūt ne tik kunigiškame gyvenime mes stokojame įstabių asmenybių, dvasios milžinų, bet turbūt šiandien visi pašaukimai ir profesijos stokoja žmonių, kurie būtų aukščiau už savo tikrovę ir gyvenimo darbus. Nors tai irgi netiesa. Tik geriau pasižvalgykime ten, kur gyvename, ir pamatysime, kiek daug didžių žmonių gyvena, dirba, kenčia ir myli šalia mūsų. Šiandienos žmogus tiesiog per mažai žvelgia į pasaulį dvasiniu žvilgsniu, todėl dažniau regi nuobodžią kasdienybę nei didingus Dievo darbus. Kaip atnaujinti Lietuvos krikščioniškąjį veidą? Gal svetur matėte gražių pavyzdžių, kuriais ir mes galėtume sekti, praturtindami savo religinį gyvenimą? Mes dažnai manome, kad svetur ir duona skalsesnė, ir vanduo tyresnis. Deja, mums, lietuviams, jokio kito kelio ne tik kad neduota, bet būtų tiesiog nedovanotina ieškoti kelių į sąmoningesnį tikėjimą, pamėgdžiojant kitų tautų patirtį ir klaidas. Negalime sustoti ties tuo, kas pasiekta per pastaruosius 15 metų, mes turime augti ir kilti. Tik aišku viena, kad, be maldos ir meilės mūsų šventam tikėjimui, visi kiti mūsų tikėjimo praturtinimai greitai nustotų reikšmės. Tiesiog saugokime savo tikėjimą ir aukime. Iš to ir toliau augs gražus Lietuvos ir visų mūsų tikėjimo medis. Kiek laiko ketinate praleisti Airijoje ir ko norėtumėte palinkėti savo kraštiečiams? Mano paskyrimas truks mažiausiai trejus metus. Bus galimybė jį pratęsti, jei ir toliau Airijoje bus lietuvių katalikų, kuriems bus reikalingos lietuviškos šv. Mišios ir kunigo dvasinis patarnavimas. Na, o linkėjimai visiems kraštiečiams būtų laikytis arčiau Kristaus, nes Jis prisikėlė, mirtis nugalėta. Kalbėjosi Roma Čenkutė
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |