Atnaujintas 2005 liepos 8 d.
Nr.51
(1352)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kauno dekanate

110 šlovingųjų žingsnių

Kaunas. Birželio 29 dieną į Šv. Petro ir Povilo Arkikatedrą Baziliką itin gausiai rinkosi žmonės, čion atvykę ne vien iš aplinkinių, bet ir tolimesnių miesto vietovių. Ši garbingoji bažnyčia pažymėjo 110–ąsias savo gyvavimo metines, kai jai buvo suteiktas Katedros titulas. Šiandien Arkikatedra Bazilika – arkivyskupijos sielovados širdis, didis maldos traukos centras, duodąs toną kitoms bažnyčioms.

Sukakties proga čia buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios. Jas aukojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Trumpai nušvietęs Arkikatedros Bazilikos istoriją, jis pagrindinį dėmesį sutelkė į gyvąją Katedrą, joje besilankančius žmones, į visą Bažnyčią, jos dabartį ir ateitį. „Dabar dažnai ne vien Lietuvoje, bet ir visoje Europoje kalbama apie Bažnyčios krizę, – sakė arkivyskupas. – Bet tikroji krizė ne Bažnyčioje, o daugelio žmonių širdyse“.

Jose stinga religinio sąmoningumo, nes savo gyvenimus tvarko ne pagal Evangeliją.

Arkivyskupas priminė sovietinius laikus, kai Arkikatedroje sekmadieniais, kitų katalikiškų švenčių metu, nepaisant įvairių trukdymų, būdavo pilna tikinčiųjų. Dabar čia juo labiau susirenka daug žmonių, tiesa, gal ne tiek kaip kadaise, tačiau tai suprantama. Anais laikais daug bažnyčių buvo uždarytos, paverstos sandėliais, dar kuo nors. O dabar jos vėl atvertos, todėl tikinčiųjų srautai pasiskirstė ir po kitus maldos namus. Į Arkikatedrą, ypač sekmadieniais, kitų katalikiškų ar tautinių švenčių metu susirenka žmonės ne vien iš šios parapijos, bet ir iš tolimesnių vietovių. Joje yra Arkivyskupo sostas. Ganytojas tuo pačiu pastebėjo, kad visa tai įpareigoja Arkikatedros Bazilikos tarnus darbuotis dar uoliau, su dar didesniu dvasingumu.

Dabar Arkikatedroje vyksta restauravimo darbai, šiam tikslui iš tikinčiųjų renkamos aukos. Reikia dar kelių milijonų litų, kad šie darbai iš esmės būtų baigti. Arkivyskupas atkreipė dėmesį, kad svarbiausia ne sienos, grindys, o tikėjimas, dora, dvasinės sąsajos su Jėzumi Kristumi.

Dera žinoti, kad Kauno Arkikatedra Bazilika pergyveno ne vieną karą, okupacijas, patyrė gaisrus, bet ji nepalūžo, nuolat dabinama, išliko puošni, įspūdinga. Tačiau laikas daro savo, todėl iškilo restauravimo darbų būtinybė. Arkivyskupas neabejoja, kad Arkikatedra Bazilika gyvuos ne vieną šimtmetį.

Kiek vėliau patikslinta, kad Kauno Arkikatedros Bazilikos parapijoje veikia keliolika įvairių katalikiškų grupių. Tai Sumos mišrus choras „Cantata“, Kauno sakralinės muzikos mokyklos chorai, katalikiškoji pagalba „Caritas“, ministrantų grupė, Marijos legionas, Šeimos klubas ir kt.

Sukakties minėjimo proga prisiminta Arkikatedros istorija. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose, tuomet parapijinė bažnyčia, paminėta 1413 metais. Spėjama, kad jos fundatorius buvo Vytautas Didysis. Nuo to laiko bažnyčia pergyveno, kaip minėta, daug karų, gaisrų, okupacijų, be to, buvo ne kartą perstatoma, rekonstruojama. 1864 metais Rusijos carui įsakius, iš Varnių į Kauną perkeliama Žemaičių vyskupijos centras ir vyskupas, aktyvus lietuvybės gynėjas bei propaguotojas, blaivybės skatintojas vyskupas Motiejus Valančius. (Jo kūnas dabar ilsisi Arkikatedros kriptoje.) Tuo siekta kuo griežčiau kontroliuoti Lietuvoje plintantį lietuvybės sąjūdį. Tad Kauno parapinė bažnyčia tapo Žemaičių vyskupijos centru. 1895 metais popiežius Leonas XIII jai suteikė Katedros titulą. 1921-aisiais, švenčiant 500 metų Žemaičių vyskupijos jubiliejų, popiežius Pijus XI Katedrai suteikė Bazilikos titulą. O 1926 metais, įsteigus Lietuvos Bažnytinę Provinciją, Bazilika tapo Arkikatedra su Arkivyskupo–Metropolito sostu.

Dabar Kauno Arkikatedra Bazilika įrašyta į Lietuvos architektūrinių paminklų sąrašą.

Tą pačią iškilmių dieną Arkikatedroje Bazilikoje įvyko jos globėjų – šventųjų apaštalų Petro ir Povilo atlaidai. Šv. Mišių metu arkivyskupas S.Tamkevičius priminė šių šventųjų gyvenimo kelius, jiems Aukščiausiojo skirtus išbandymus, jų kančias ir kankinių mirtį už tikėjimą. Per juos pasaulį, vėliau Europą ir Lietuvą pasiekė Geroji naujiena.

O juk Petras tris kartus buvo išsižadėjęs Kristaus, Paulius netgi buvo prisidėjęs prie ankstyvosios Bažnyčios persekiojimo. Tačiau Kristus buvo gailestingas ir abu apaštalus pašaukė tarnauti savo įkurtai Bažnyčiai. Po šv. Petro Bažnyčios tarnystėje popiežiaus pareigas ėjo daug žymių asmenybių. Vienas pačių ryškiausių mūsų dienomis – popiežius Jonas Paulius II. Jis savo vizito Lietuvoje metu lankėsi ir Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Arkivyskupas S.Tamkevičius pasidžiaugė, kad jau pradėta beatifikacijos byla dėl jo paskelbimo palaimintuoju.

Po šv. Mišių nemažam būriui jaunuolių buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas. Ta proga arkivyskupas S.Tamkevičius palinkėjo, kad šiandieninis jaunimas būtų gyvaisiais akmenimis. Sutvirtinamieji buvo patepti šventaisiais aliejais, suteikiant jiems pasirinktuosius vardus.

Taip pat įvyko iškilminga procesija, kuri, po gausaus lietaus staiga nušvitus saulei, ėjo apie bažnyčią.

Tarp tikinčiųjų, atėjusių į šventę, matėsi įvairaus amžiaus žmonių. Vienas garbaus amžiaus tikintysis Petras, paklaustas ar ir anksčiau tekdavo lankytis Arkikatedroje, atsakė, kad sovietmečiu jis čia ateidavo kone kiekvieną sekmadienį ir dabar čia lankąsis dažnai, nors gyvena Aleksote. „Čia aš jaučiu kažkokį sunkiai nusakomą dvasingumą, – sakė žmogus. – Jei būnu senamiestyje, būtinai, nors trumpam, ateinu čia, tyloje pasimeldžiu, nors tai būtų ne šv. Mišių metas“. Jis sakė sekmadieniais matąs ir nemažai jaunimo. „Jam Dievo pagalbos, ypač mūsų dienomis, dabartinėmis gyvenimo sąlygomis, labai reikia“, – samprotavo tikintysis.

Kauno Arkikatedros Bazilikos administratorius kun. Evaldas Vitulskis sakė, kad „Šv. Mišios yra Bažnyčios gyvenimo centras ir viršūnė, nes joje Kristus įtraukia savo Bažnyčią ir visus savo narius į šlovinimo ir dėkojimo auką Dievui Tėvui. Todėl melskime Dievą malonių, užtariant Kauno Arkikatedros Bazilikos globėjams Petrui ir Povilui, kad drauge su jais galėtume ištarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“.

Benjaminas ŽULYS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija