Atnaujintas 2005 liepos 8 d.
Nr.51
(1352)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Laisvė tebus visada!

Mes, 1947 m. gruodžio 29 d. tremtiniai, 1948 metų sausį atsidūrėme Tomsko priemiestyje Čeremoškoje, miško apdirbimo kombinate. Tvyro medienos kvapas, džeržgia pjūklai, girgžda kranai, pūpso stirtos lentų, kalnai pabėgių geležinkeliams ir kitokių medžio dirbinių.

Mes buvome suvaryti į baraką, kur turėjome išbūti karantinui nustatytą laiką. Kartą apsilankė pas mus komendantas. Vienas senukas paklausė: „Kada mes važiuosime namo?“ – „Niekada!“ – nuskambėjo piktas, šaižus atsakymas. Rodos, kas aštriu kardu būtų smogęs per pačią širdį. Kritau ant savo maišų ir graudžiai verkiau. Viskas aptemo, atrodė, žemė ėmė siūbuoti.

Praėjo 50 metų nuo to siaubingojo „Niekada!“ Sugriuvo Blogio imperija. Atsivėrė laisvės vartai. Milijonai vergų pasklido po pasaulį.

Su grupe lietuvių autobusu važiuojame Italijos žeme. Nors buvo kovas, bet jau žydėjo sodai, margavo įvairiaspalviai gėlynai. Širdis plakė vis tankiau. Pagaliau pasiekėme Romą, miestų miestą, kultūros lopšį. Sustojome prie Koliziejaus. Ranka paliečiau senus mūrus… Nejaugi aš čia? Griuvo imperijos ir imperatoriai. Niekas dabar nebešaukia: „Mirtis gladiatoriams! Mirtis krikščionims!“ Kokia aš menka dulkelė prieš istoriją. Pasąmonėje nuskambėjo šaižus aidas: „Niekada!“ Koks tu menkysta!

Mes – pas Popiežių audiencijų salėje. Šurmulys, ūžesys… daugybė planetos piligrimų čia susirinko. Pagaliau pasirodo Jonas Paulius II. Minia suūžia, erdvę užlieja džiaugsmo šūkiai: „Vivat Papa!“ Nejaugi aš, buvusi tremtinė, čia? Toli toli liko Sibiro sniegynai, šalčiai, badas… Argi aš čia iš tikrųjų? Popiežius kryžiaus ženklu laimina minią: „Visada! Visada! Ir per amžių amžius!“

Kurgi tu dabar, juodojo pragaro dvasia? Kur tavo galybė? Niekada tu daugiau neišskleisi savo geležinių sparnų! Niekada tu daugiau nevarysi mirtin milijonų vergų! Nugrimzdai tu į pragaro gelmes… Ir tūnosi tenai visada!

Rieda mūsų autobusas Alpių kalnais. Mes pakilome aukštai – ausys nebegirdi variklio. Staiga neriame į tunelį. Ir vėl išnyrame į laisvę. Popiežiaus ranka brėžia virš minios kryžiaus ženklą: „Visada! Visada! Ir per amžių amžius!“

Agnietė DAUKANTIENĖ

Seredžius, Jurbarko rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija