Atnaujintas 2005 liepos 13 d.
Nr.52
(1353)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Eugenijaus Ignatavičiaus obelis Rotušės aikštėje

Rašytojas
Eugenijus Ignatavičius

Birželio pradžios pavakarys pakvietė susitikti su „Obelimi Katedros aikštėje“. Taip pavadinta naujoji Eugenijaus Ignatavičiaus knyga, išleista šiais, rašytojo jubiliejaus, metais „Vagos“ leidykloje.

Prozininkas, dramaturgas, kalinys, aktorius – tai šio žmogaus gyvenimas…

Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, pristatydama naująjį novelių rinkinį, pabrėžė, kad knygoje sudėti kūriniai, kuriuose labai skirtingi dalykai – nuo pokario temų iki Petro Užvenčio klajonių po Ameriką. Knyga baigiama jautriu atsisveikinimu su artimu žmogumi. O visas E.Ignatavičius – nuo kūrėjo iki aktyvaus piliečio – atsiskleidė kalbėdamas apie tai, kas rūpi kiekvienam mūsų.

Novelių knygos „Obelis Katedros aikštėje“ autorius, visus pasveikinęs su vasaros pradžia, prisiminė, kad toks pat birželis buvo ir prieš penketą metų, kai Maironio namuose buvo pristatytas romanas „Marso pilnatis“. Rašytojas prisipažino, kad, važiuodamas į Kauną, vieną didžiausių vaikystėje pamatytų miestų, mąstęs, kas yra bendravimas, literatūra, menas. Kilusi mintis iš Šventojo Rašto – sekmadienį švęsk. Žmogus ir sekmadienis: be sekmadienio – žmogus tik būtybė. Tai diena, kai gali apmąstyti savo darbą, pažvelgti į save iš aukščiau, kai susitinki su išėjusiųjų ir čia esančiųjų pasauliais. Žmones, pasak E. Ignatavičiaus, jungia meilė, bet dar labiau sujungia mirtis. Tas ilgesys, skausmas, meilė persipina mene – taigi ir literatūroje. Užsimiršimo akimirkos, kai pažadiname savo ilgesį, – irgi sekmadienio trupinėlis. Rašytojas norėjo, kad šio vakaro dalyviai pajustų sekmadienio ilgesį, suvoktų, kad mūsų Tėvynės pradžia ir pabaiga – sodyba, kad per tikrąsias vertybes suvokiamas amžinybės jausmas. Kalbėdamas apie šių dienų pojūčius, E. Ignatavičius apgailestavo, kad į Europą atėjome nepasirengę – mūsų menas, kultūra pradės niveliuotis. Rašytojas kėlė klausimą: ar kalbėsime po šimto metų lietuviškai, ar susirinks į tokį kūrybos vakarą bent dešimt klausytojų?

Knygos autorius prisipažino, kad kūrinius taiso sunkiai, net rankraščius: jeigu mintis liejasi „iš dūšios“, o ši valanda niekada nepasikartos, visi esame nešami tos pačios srovės – ką pataisysi? Kūrinys, pasak E. Ignatavičiaus, – tai laiko tėkmės, širdies atminties užfiksavimas, nes „žodžiu neprišauksi nuėjusio gyvenimo, jo nesukursi ir neatkursi. Tobuliausias kūrinys yra tik sielos akimirkų spindėjimas, sukeliantis gėrio ir buvusio laiko ilgesį, kurio nepamatysi, neišgirsi ir nepaliesi ranka. Lygiai kaip ir neparašysi savo ir artimiausių žmonių gyvenimo, su kuriais tau buvo gera plaukti tuo pačiu Laiko upės tarpsniu“.

E.Ignatavičius prisipažino, kad save vadina tik literatu, o kai galvoja apie savo gyvenimą, mato nesusipratimų grandinę. Svajojo tapti garvežio mašinistu – nepriėmė, buvo įstojęs mokytis miškininku, bet – kaltas prieraišumas – labai pasiilgęs namų ir, niekam nieko nesakęs, po mėnesio parvažiavęs į Vadžgirį. Svajojo būti jūreiviu, o nuo šešiolikos metų „tapo“ politiniu nusikaltėliu… Visos svajonės buvo uždraustos. Pasak septyniasdešimtmetį atšventusio rašytojo, gyvenimas nuėjo ne ta vaga, kurią jis matęs, ne pagal tą žvaigždę, kuri degė jaunystėje. Bet, sako E. Ignatavičius, likimą reikia priimti tokį, koks jis yra.

Vakaro metu noveles skaitė aktorius Petras Venslovas ir pats rašytojas, minikoncertą surengė pianistė Daina Marcinkevičiūtė.

Leidyklos „Vaga“ redaktorė Ona Gudžiūnienė pasidžiaugė, kad šie metai jubiliejiniai ir leidyklai – ji švenčia savo 60-ąjį gimtadienį. Kalbėdama apie E. Ignatavičiaus knygą „Obelis Katedros aikštėje“, redaktorė džiaugėsi motyvuotu, „gerai sukaltu“ novelių rinkiniu. Pagrindinis knygos motyvas – namų šiluma, tėviškė. Naujai knygoje suskamba ir sovietmečiu parašyti kūriniai. Namų dvasia, persmelkusi knygą, visur lydi ir kūrėją, kuris gali būti ir susimąstęs, rimtas, ir išdykėliškai žaismingas. O. Gudžiūnienės nuomone, knyga galėtų būti programinė, skaitytina vyresniųjų klasių moksleivių.

Novelių rinkinį sudaro trys dalys: pirmoji – „Lenktynės su saule“ – parašyta vaikiška, valiūkiška gaida, antrojoje – „Vidudienio proskynos“ – pastebima branda, trečioji – „Rudens šešėliais“ – sudaryta iš naujų kūrinių. Filosofinėje erdvėje – metafora, gražus žodis, nėra „įmantravimų“, nespekuliuojama istorija, laikas ir erdvė susipina į vieną matą ir prasiplečia – tokie pastebėjimai ateina į galvą skaitant „Obelį Katedros aikštėje“.

Rašytojas E. Ignatavičius buvo nusprendęs, kad savo gyvenimo „programą“ turįs užbaigti iki šešiasdešimtmečio, bet… „upė neša ir reikia kažkaip kapanotis“. Sveikiname jubiliatą, džiaugiamės „Obelimi Katedros aikštėje“, linkime sėkmingo plaukimo gyvenimo upe.

Irma BALČIŪNIENĖ

Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija