Atnaujintas 2005 liepos 27 d.
Nr.56
(1357)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Skamba varpelis į... praeitį

Janina SEMAŠKAITĖ

Sugrįžome, sugrįžome,
tarsi tų penkiasdešimt metų
nė nebūtų! Iš dešinės: antroje
eilėje trečia stovi mokyklos
direktorė Klavdija Kovalenkina,
pirmas – pavaduotojas Jonas
Albinas Čenkus. Penktas stovi
mokytojas Henrikas Maliauskas,
šešta - mokytoja Jūratė Savickaitė

Vėlinių diena. Prie S. Lozoraičio
kapo atliekama teatralizuota
kompozicija, kurią parengė
folkloro ansamblio vadovė
(centre su smuiku) Asta Aragon

Šalia auksinių rudens lapų
puokščių uždegsime žvakeles

Prasideda tradicinė
Vasario 16-osios šventė

Su Lietuvos nepriklausomybės
švente mikrorajono bendruomenę
sveikina miesto savivaldybės
atstovas Zigmas Tamakauskas

Koncertuoja „Vilkaunyčia“

Iš kairės: „Vilkaunyčios“ vadovė
Dana Skripkienė su kapelos
dainininkėmis Liuda Anusevičiene,
Neringa Vaidakavičiene,
Violeta Mickevičiene

Mokytoja Alma Murzienė (centre),
įkūrusi „Liaudies kampelį
po mokyklos stogu“,
su savo auklėtiniais

Tradicinė mokslo ir žinių diena –
Rugsėjo 1-oji. Einame į šv.Mišias
Šv. Juozapo bažnyčioje. Mokyklos
vėliavą neša abiturientai

18250 puslapių

Mūsų klasės dienyne jau aštuoniolika tūkstančių du šimtai penkiasdešimt puslapių, argi nenuostabu?

Daugelis dalykų, kurie atsirado pasaulyje, net įprastas šiandien televizorius, atsirado mūsų kartos amžiuje.

Drauge su savo mokytojais senos mokyklos kieme pro aprūkytus stiklus stebėjome visišką saulės užtemimą, kuris Lietuvoje vėl bus matomas tik po kelių šimtų metų.

Mes išgyvenome istorines, kupinas nerimo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienas.

Mūsų kartos metais pirmą kartą Lietuvos žmones aplankė popiežius Jonas Paulius II. Pagaliau argi ne stebuklas, kad sulaukėme 2000-ųjų metų?

Mes vėl klasėje: po penkiasdešimt metų susibėgome pakalbėti apie gyvenimo puslapius – prabėgusias dienas, atnešusias mums džiaugsmo ir netekčių, nusivylimo ir vilčių. Neįveikė mūsų optimizmo išgyventos nesėkmės, nenuėjo užmarštin šilti jausmai savo mokyklai. Tačiau jų, mūsų mokytojų, šiandien susitikime tik du, atvedę mus iki brandos atestato egzaminų: Jūratė Savickaitė ir Henrikas Maliauskas, fizinio lavinimo specialistai.

Skamba varpelis, auksu žvilga klasės draugo rankoje, kviesdamas šį kartą į ... praeitį.

Kuo išsiskyrė mūsų šeštoji Kauno 12-osios vidurinės mokyklos abiturientų laida?

Pranešėjas – buvęs Antrosios respublikinės moksleivių matematikų olimpiados laureatas, mokyklos sidabro medalininkas, buvęs Kauno radijo gamyklos inžinierius, dirbęs šioje gamykloje 40 metų, o šiandien šio susitikimo organizatorius, išvardija, kas mus džiugino, teikė viltį.

Mes – pirmoji pokario laida, visi gimę dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir Lietuvos okupaciją. Karas užklupo vaikystėje, apkartinęs mažus vaikų gyvenimus. Todėl ir susirinkome mokytis, kuris jaunesnis dvejais metais, kuris vyresnis, tik ta pati baimė lydėjo visų dienas. Stalino diktatūros metu ne apie viską galėjo kalbėti atvirai ir mokytojai, bet mes jautėme, kuo jie gyvena.

Šimtmečių Lietuvos istorija sutilpo vos į du tris vadovėlio puslapius. Tautos istorijos mokėmės savarankiškai, paskaitę A.. Šapokos „Lietuvos istoriją“, kas dar turėjo išsaugojęs šią knygą. Iš visų bibliotekų senos vertingos knygos buvo išvežamos ir naikinamos.

Atsimenu, kaip knygas degino uniformuoti kareiviai už miesto, mažo Kaniūkų kaimo smėlėtoje dykynėje. Atvežė pilną sunkvežimį knygų, išvertė ant smėlio, aplaistė benzinu ir padegė. Subėgę į laužo liepsną pažiopsoti, vaikai graibstė dar neužsidegusias knygas. Spėjau ir aš dvi išgelbėti: tai buvo Bairono „Kainas“ ir satyrinis Igno Šeiniaus romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“. Kam ir kodėl jos galėjo užkliūti, nesuprantu ir šiandien. Ir dabar skauda širdį pamačius suplėšytą, į šiukšlyną išmestą knygą.

Labiausiai nemėgome istorijos pamokų: mintis, jog mokslas ir gyvenimas prasidėjo tik su Spalio revoliucija ir Lietuvos „išlaisvinimu“, mums buvo nepriimtina. Klasė tylėdavo, o mokytojas šitas tiesas kartodavo, nežiūrėdamas mums į akis. Supratome: taip reikia! Svarbiausia – tylėti, kaip tėvų įsakyta, nes nežinia kiek, kur ir kaip mums teks gyventi?

Mylėjome savo mokytojus ir kol gyvi prisiminsime šviesaus atminimo pedagogus Adelę Pavinkšnienę ir Antaną Bačiulį, mus rengusius Antrajai respublikinei moksleivių matematikų olimpiadai.

Pagarbiai prisimename fizikos mokytoją Vaclovą Ugianską, visada kalbėjusį su mumis kaip su suaugusiais. Mandagus, santūrus, nė žodžio pro šalį neištardavęs matematikas Henrikas Vainauskas mus mokė iki vienuoliktos klasės. Jų dėka daugelis pasirinko matematikos ir fizikos žinių reikalaujančias specialybes.

Varpelis klasės draugo rankose, pakvietęs į praeitį, atgaivino daugybę prisiminimų, mažų išvykų į gamtą įspūdžius, pavasario ir rudens nuotaikas. Kiekvieną rudenį ir pavasarį rinkdavomės mūsų draugės Gražinos Urbaitės namuose. Būdavo linksma, apsupdavo giedra šilta nuotaika, tačiau tik po daugelio metų įvertinome tykų Gražinos tėčio, inžinieriaus Kazimiero Urbos, pedagoginį talentą. Jis mus subūrė, mokėjo būti šalia ir nebūti. Jis buvo klasės globėjas ir patarėjas, savo autoritetu net šiek tiek pritemdęs klasės vadovės asmenybę.

Ar mus mylėjo neaukšta, liekna ir greita, dar jauna klasės vadovė Jadvyga Boguševičiūtė, mokiusi anglų kalbos? Net bardamasi stengdavosi paslėpti šypseną. Nežinau, kas ją nepiktai pavadino Kurapka, tačiau triukšmingame paauglių būryje ji tikrai atrodė panaši į paukštę, pasiryžusią ginti savo vaikus. Nekaltas antrasis vardas jai tiko. Per vėlai, per vėlai mes sužinojome, kad ji išgyveno sunkias dienas. Ilgai slapstė brolį nuo prievartinės tarnybos sovietų armijoje, o kokia toji tarnyba buvo ir kuo grėsė lietuviui kareivėliui pirmaisiais okupacijos metais, žino tik tie, kam teko žiaurų negailestingą laiką išgyventi. Dėl nuolatinės baimės ji sunkiai susirgo.

Mes ją ir laidojom! Per anksti...

Matyt, taip buvo lemta, kad vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę man teko pamatyti tremtinių ir politinių kalinių tardymo bylas. Širdis stingo skaitant tardytojų klausimus ir suimtųjų atsakymus, Stalino trijulės „osoboje soveščanije“ nuosprendį, kuriuo buvo pasmerkiami mirčiai ir ilgiems tremties metams žmonės, išdrįsę pasipriešinti okupacijai. Už vaiko ranka parašytą eilėraštį, už piktos valios žmogaus neteisingą skundą ar liudijimą visa šeima galėjo atsidurti Sibiro tolybėse.

Mums jau vaikystėje reikėjo išmokti tylėti, mąstyti ir neskubėti reikšti tikrosios nuostatos apie viską, kas vyko aplinkui. Tačiau jaunystė visada žavi emocijomis, nevaldomais linksmybės protrūkiais. Tokie buvome ir mes užsimiršimo akimirkomis.

Sunku pasakyti, kas labiau mus erzino, iš ko norėjom pasišaipyti: iš mūsų „išvaduotojų“ ar iš tų išsiskėtusių pokario plunksnakočių, kuriais rašant iki alkūnių išsitepliodavome violetiniu rašalu. Kabėjo klasėje, virš lentos, „tautų vado“ neįstiklintas portretas. Gal tą dieną buvome palikti po pamokų, gal kažko laukėme ir nesulaukėme, kol vienas mūsų paleido smingančią plunksną į taikinį – Stalino portretą ant sienos. Strėlė įsmigo tiesiai į ūsus, po to jau visi laidė savo plunksnakočius, kol iš portreto liko violetiniu rašalu nutaškytas rėtis. Kai atsitokėjome nuo šito miklumo turnyro, skubiai ir tyliai dingome iš klasės.

Saugojo mus tada angelai sargai, tikrai saugojo, nes mokyklos budinčioji pastebėjo mus ir susidomėjo, kodėl tylutėliai dingstame. Portretas taip pat buvo tyliai, niekam nematant sutvarkytas. Rytą jį radom naujutėlį, lyg nieko nebūta. Tuomet mes tikrai buvome kaip bitės – „visi už vieną“, tylintys. Negalvojome, nė nežinojome, kokioms kančioms galėjome pasmerkti klasės vadovę ir savo tėvus. Laimė, to neatsitiko.

Šiandien mes vėl pamokoje, ir nors jau neturime ateities – tik praeitį ir dabartį, mes tikime, jog klasės dienyne dar bus saulėtų puslapių. Nuoširdžiai džiūgavome suradę save mokyklos muziejuje: kokie jauni ir gražūs buvome! Paliksime ir šiandien bendrą nuotraukėlę, tik jau žilomis galvelėmis... gera, kad yra vieta, kur mus prisimins, kur mokykla, pavadinta Stasio Lozoraičio vardu, tęsia gražias tradicijas. Senosios mokyklos nebėra, mus sutiko naujoje, pastatytoje jau išskridus savais keliais. Nors senojoje nebuvo kompiuterių klasės ir muziejaus, nors mes daug ko neturėjome, išsinešėme ne mažesnį dvasinį turtą – išugdytą pagarbą žmogui.

Mokyklos direktorė Klavdija Kovolenkina negaili gerų žodžių, sėkmės linki direktoriaus pavaduotojas Jonas Albinas Čenkus.

Atsisveikiname, bet... neiškenčiau nesugrįžusi: kuo turtinga amžinai jauna mokykla šiandien? Kuo gyvena, kokia nauja karta ateina?

Dar pabūkime kartu

Kalbuosi su mokyklos direktore K. Kovalenkina. Direktorės pedagoginė patirtis 35-eri darbo metai, iš jų 18 - šioje mokykloje; kartu dirba 35 vyr. mokytojai, 19 metodininkų, vienuolika baigusių magistrantūrą, vienas ekspertas, penki – dar mokosi.

„Penki mūsų pedagogai – buvę šios mokyklos moksleiviai. Džiaugiamės, kad jie sugrįžo, prisimena gražias užklasinės veiklos tradicijas“, - supažindina su mokyklos veikla direktorė.

Mokykla didžiausią dėmesį skiria pilietiniam asmenybės ugdymui. Nuo pirmosios klasės meniniu žodžiu per pamokas kalbama apie pagarbą tėvams, šeimai, meilę Tėvynei.

Ir moksleivius, ir pedagogus užklasine veikla sudomina tikybos mokytoja Vida Zulonaitė. Jos vadovaujama Šv. Kazimiero ateitininkų kuopa žinoma visame mieste. Jie sportuoja, visapusiai lavinasi, padeda labdaros veikloje.

Mokiniai su džiaugsmu dalyvauja atlaiduose. Tradicinis renginys – Rugsėjo 1-oji, mokslo ir žinių diena. Šventė prasideda šv. Mišiomis Šv. Juozapo bažnyčioje dalyvaujant tėvams ir svečiams, po to tęsiama mokyklos kiemelyje. Su vaikais mielai bendrauja vikaras kun. Gintaras Blužas ir parapijos klebonas kun. Jonas Bujokas.

Ateitininkai rūpestingai tvarko S. Lozoraičio šeimos kapą. Mokiniai su klasės vadove yra parengę ir vis atnaujina teatralizuotą vaidinimą su degančiomis žvakelėmis, eilėraščių posmais. Sielos kalbą pajusti, kilnius jausmus sužadinti tikrai moka vaikų mylima mokytoja V. Zulonaitė. Skatina vaikus dvasingam gyvenimui, moko mylėti iš tautos kūrybos lobių atėjusią muziką folkloro ansamblio vadovė Asta Aragon. Jai vadovaujant į jaunuolių širdis prabyla daina ir muzika.

Direktorė dėsto istoriją. Jos ir kitų pedagogų svarbus rūpestis – Sausio 13-osios minėjimas „Atminkime laisvės kainą“. Kiekvieno dalyko pirmoji pamoka prasideda žodžiais laisvės gynėjams atminti. Po pamokų vyksta bendras renginys salėje, kur pasakoja įspūdžius mokyklos svečiai ir mokytojos, buvusios lemtingų dienų dalyvės. Pedagogai su mokinių grupėmis lanko Sausio 13-osios aukų atminimo monumentą Vilniuje. Rengiama daug ekskursijų po Lietuvą: keliauta partizanų keliais, aplankyti Vilniaus KGB rūmai, muziejus. Kad istorija taptų gyva, neužtenka vien tik pamokos klasėje.

Įsimintini Vasario 16-osios renginiai. Po šv. Mišių meno kolektyvai koncertuoja mokyklos salėje visai bendruomenei, į šventę kviečiami ir aplinkiniai gyventojai. Daugiausia šiai veiklai išradingumo, iniciatyvos ir sugebėjimų turi pedagogės L. Lukočiūtė, J. Valatavičienė ir nepakeičiama renginiuose V. Zulonaitė. Mokyklos šventėse yra dalyvavę ir Seimo bei miesto savivaldybės nariai – Rytas Kupčinskas, Zigmas Tamakauskas, Gediminas Budnikas ir kt.

Populiarioms sveikatingumo dienoms vadovauja kūno kultūros mokytojai Petras Karpovas ir Algimantas Kontvainas. Šių dienų metu vyksta labiausiai mokinių pamėgtos sporto varžybos, pagerbiami sportininkai. Mokykla – viena sportiškiausių mieste, už masinį moksleivių dalyvavimą sportinėje veikloje užėmė antrąją vietą. 2004-2005 metais berniukų gimnastų komanda aplenkė visas šalies mokyklas ir parsivežė aukso medalius, mergaičių gimnasčių komanda užėmė antrąją vietą. Krepšinio komanda – pirmosios vietos laimėtoja Kauno miesto moksleivių sporto žaidynėse, taip pat pirmoji vieta ir mažojo futbolo varžybose.

Mokytojai tikrai gali džiaugtis nuoširdaus darbo rezultatais. Istorija ir kraštotyra mokinius sudomina pedagogė Svetlana Trumpickienė. Kartu su savo auklėtiniais ji globoja, turtina nuotraukomis ir relikvijomis mokyklos muziejų.

Mokyklų teatrų festivalyje puikiai pasirodė dramos kolektyvas „Svajokliai“ (vadovė – Remigija Sadzevičienė), sėkmė lydi ir jaunučių chorą.

Mokykla didžiuojasi gabiais moksleiviais: M. Macijausko darbas nacionaliniame jaunųjų mokslininkų-moksleivių konkurse astronomijos srityje pažymėtas III laipsnio diplomu, septintokės R. Masalskytė ir V. Beniulytė – Kauno miesto matematikos kūrybinių darbų laureatės, vienuoliktokas A. Darulis – matematikų olimpiadoje laimėjo antrąją vietą, vienuoliktokė A. Miniotaitė – Kauno miesto moksleivių technologijų olimpiados prizininkė. Gražiai pasirodė mokyklos laureatės: I. Adomaitytė – lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje, I. Zagurskytė – laiško „Prašau nerūkyti“ konkurso laureatė, diplomą už puikius vertimus konkurse „Tavo žvilgsnis“ gavo septintokė V. Masytė ir aštuntokė I. Utkina.

Gaila, didelės gražios viltys neužgožia jau dabar pastebimų problemų. Susvetimėjimas tarp tėvų ir vaikų, pasikeitę moralės normų kriterijai trikdo santykius su tėvais ir pedagogų darbą.

Kauno miesto kriminogeninė situacija šiame Vilijampolės rajone sudėtinga: dykinėjantys paaugliai, iš artimų rajonų susirinkę prie mokyklos, skriaudžia moksleivius.

Policija į signalus nereaguoja, laukia didesnių nusikaltimų, o Vaikų teisių gynimo inspektorė Daina Giedraitienė – dažna viešnia mokykloje.

„Tačiau pastebiu, kad daugeliui mokinių mokslas jau prestižo neturi,- susirūpinusi kalba direktorė K. Kovalenkina. - Vaikai žino, kad dažnas, baigęs mokslus, darbo tėvynėje negaus, tad, jų nuomone, kam mokytis. Pačią skaudžiausią problemą, atrodo, pastebime tik mes, mokytojai: yra neturtingų šeimų, vos išgyvenančių. Praėjusiais metais trys gabūs moksleiviai išvažiavo uždarbiauti į užsienį tam, kad galėtų mokytis toliau aukštojoje mokykloje. Išvažiavo ir... negrįžo. Galbūt dirbs ir mokysis užsienyje?.. Taigi mes jau pradedame netekti gabių jaunuolių. Liūdna, jog tėvai neįstengia vaikams nupirkti būtiniausių knygų, mokymosi priemonių. Stinga lėšų ir mokyklos reikmėms: trūksta kompiuterių, grafoprojektorių, audiopriemonių, reikalingų mokymui“.

Tačiau miesto savivaldybės lėšomis renovuoti mokyklos langai, apšiltinta sporto salė, suremontuotas mokyklos priestato stogas. Neturi mokykla turtingų, tiek daug Lietuvai žadėjusių rėmėjų, o tėvų parama – labai maža. Mokosi 885 mokiniai, iš jų 141 reikalinga socialinė ir kitokia parama. Tačiau ir kukliai versdamiesi neprarandame optimizmo.

Reta mokykla turi savo mokytojų kaimo kapelą, o S. Lozoraičio vidurinės mokyklos „Vilkaunyčia“, kuriai vadovauja Dana Skripkienė, kviečiama į įvairias šventes. Aplodismentais sutinkama mokytojų kapelos grupė Varėnos grybų šventėje, laukiama Kaziuko mugėje ir kituose renginiuose.

- Dėl ko skauda širdį pedagogams, ypač kai nematai išeities, o nuoširdūs žodžiai atsimuša lyg į sieną? – paklausiau direktorės.

- Ryški turtinė nelygybė, praraja tarp turto ir skurdo jau keičia net bendraklasių santykius. Pastebime, kad mūsų dienų didvyriais – „lyderiais“ tampa vaikai tų tėvų, kurie turi pinigų daugiau nei proto, kaip sako liaudis. Jiems vaiko intelektas, moralė ir dvasinis pasaulis – nesvarbu, nerūpi. Jaučiame tas negeras nuotaikas. Ir mūsų „herojai“, ir tėvai – panašūs. Knygos nereikia, užtenka kompiuterio ir mobilaus telefono, draugų nereikia – užtenka grynaveislio šuns, varganų mokyklos išvykų po Lietuvą – nereikia! Kam? Galima išvažiuoti į užsienį! Jų devizas: duokite mums šiandien, viską ir greit! Sunku su tokiais tėvais ir vaikais. Tėvai nori vadovauti pinigais, jų vaikai mokykloje – jėga palenkti visus, panieka pažeminti bendraklasius. O pasakyti apie tai atvirai, netgi patyrę psichologinį diskomfortą, mokiniai nedrįsta. Šią problemą pagimdė mūsų laikas, kaip ją įveikti – patirties dar neturime. Jaudinasi dėl to pedagogai, stengiasi vienas kitam padėti. Nežinau, ar turtuolių vaikai sugrįš po penkiasdešimties metų padėkoti savo mokytojams, prisiminti juos... – sako direktorė.

S. Lozoraičio vidurinė mokykla šiemet išleido 56-ąją laidą: daugiau nei trys tūkstančiai abiturientų išėjo iš šios mokyklos į platų mokslo, žinių ir gyvenimo mokyklos kelią. Linkiu jiems sugrįžti čia.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija