Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ne tik okupacija, bet ir išdavystė

Petras KATINAS

Piešinys „Bolševikų svajonės“, kurį išspausdino „Ateitis“ (1943 m. birželio 2 d.)

Oficialusis Kremlius nuolat pareiškia, kad jokios sovietinės okupacijos, įvykdytos 1940 metų birželį, nebuvo, o po mėnesio Kremliaus strategų ir NKVD suorganizuoti „liaudies seimo“ rinkimai ir to „seimo“ sprendimas prašyti būti priimamiems į „didžiąją SSRS tautų šeimą“ buvo teisėti veiksmai. Kaip savo atsiminimuose rašė buvęs Kauno burmistras (1940 m. birželio-spalio mėn.), rašytojas ir vertėjas Antanas Garmus, irgi „išrinktas“ į „liaudies seimą“, buvo įvykdytas šėtoniškas Stalino planas: mes patys turėjome prašytis priimami į Sovietų Sąjungą. Vadinasi, savo rankomis turėjome išsikasti sau duobę ir save palaidoti. O tai, kad Lietuva jau „LTSR“, paaiškėjo 1940 m. birželio 16 d., kai Raudonoji armija okupavo Lietuvą. Nelaukiant jokių „liaudies seimo“ rinkimų. Praėjus tiktai penkioms dienoms po Raudonosios armijos įsiveržimo į Lietuvą buvo nusavintos bažnytinės spaustuvės, uždaryta katalikiška spauda ir knygynai, prasidėjo bibliotekų „valymas“. Ypač nukentėjo Marijampolės marijonų biblioteka, iš kurios buvo paimta ir sunaikinta per 50 tūkst. knygų. Tai buvo daroma netgi be drakoniškų įstatymų, nes Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės įstatymas paskelbtas tik birželio 25 dieną. Kitą dieną buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu, konfiskuotas nunciatūros turtas ir išvarytas nuncijus arkivyskupas Luidžis Čentozas. Uždrausta vienuolijų veikla. Nuo liepos 20 dienos kunigai jau nebegalėjo eiti į ligonines, prieglaudas, kalėjimus ir ten suteikti Švenčiausiąjį Sakramentą. Po karo vietiniai kolaborantai (netgi Maskvos šeimininkų neraginami) sugalvojo įkurti vadinamąją „tautinę liaudies Bažnyčią“. Popiežius Pijus XII buvo apšauktas kriminaliniu nusikaltėliu, o Vatikanas – imperializmo įrankiu ir didžiausiu Lietuvos liaudies priešu. 1947 metais Lietuvos diecezijas valdantys asmenys buvo pakviesti pas A.Sniečkų ir L.Pušinį. Šie pareikalavo atsiskirti nuo Vatikano ir sudaryti „tautinę Bažnyčią“. Tokie maskolberniai, kaip Sniečkus ir Pušinis, kuriuos net šiurpas krėsdavo vien paminėjus žodį „tauta ar tautiškumas“, staiga ėmė kurti tautinę Bažnyčią! Laimė, nė vienas kunigas nesutiko prisidėti prie tokios „Bažnyčios“ kūrimo.

Irgi dar prieš rugpjūčio 3 dieną, kai „LTSR“ buvo „priimta“ į Sovietų Sąjungą SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, ELTA pranešė, kad palengva likviduojama Užsienio reikalų ministerija ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje. Vietiniai kolaborantai, uoliai vykdydami Kremliaus įgaliotinio Dekanozovo įsakymus bei instrukcijas, dar prieš oficialų „priėmimą“ į SSRS stengėsi kaip įmanydami. Antai liepos 29 dieną švietimo viceministras J.Žiugžda paskelbė įsakymą Kauno ir Vilniaus universitetų vadovybėms: 1) nedelsiant įvesti visuose fakultetuose privalomą marksizmo-leninizmo discipliną; 2) filosofijos, istorijos, literatūros ir kt. visuomenės mokslų disciplinų dėstymą grįsti dialektinio materializmo pagrindais; 3) sustiprinti rusų kalbos, taip pat SSRS istorijos bei literatūros dėstymą ir t.t. Tuoj po „liaudies seimo rinkimų“, net nelaukdama oficialaus priėmimo, Ministrų taryba atleido iš pareigų Lietuvos įgaliotuosius ministrus: Švedijoje – Vytautą Gylį, Italijoje – Stasį Lozoraitį, Vatikane – Stasį Girdvainį, Argentinoje – Kazį Graužinį, atėmė iš jų Lietuvos pilietybę, uždraudė jiems grįžti į Lietuvą ir konfiskavo visą jų turtą.

Liepos 30 dieną išvykdamas traukiniu iš Kauno į Maskvą „prašyti“ priimti į SSRS sudėtį, J.Paleckis kalbėjo: „Išvykdami į šią kelionę mes, liaudies seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės.“ O „rašytojas“ Jonas Šimkus „Darbo Lietuvoje“ rašė: „Laimingi delegatai! Lietuvos liaudis pasirinko Jus tam nepaprastam ir džiaugsmingam žygiui įvykdyti. Jums suteikta teisė ištiesti rankas į galingosios SSRS Vyriausiąją Tarybą ir nuoširdžiai tikėtis, kad Jūsų ištiestos rankos nebus atstumtos. Jums suteikta nepaprasta garbė pamatyti didįjį, išmintingąjį Lietuvos liaudies draugą, mokytoją ir išvaduotoją draugą Staliną“.

Tarp važiavusiųjų parvežti „Stalino saulės“ buvo Justas Paleckis, kompartijos CK sekretorius Icikas Meskupas (pasivadinęs Adomu), rašytojai Antanas Venclova, Salomėja Nėris, generolas Vladas Vitkauskas, Motiejus Šumauskas, „tautos dainius“ Liudas Gira. Iš viso 20 delegatų. Kartu su jais išvyko komunistų partijos tūzai, nuo seno dirbę Maskvai, A.Sniečkus ir V.Niunka, spaudos atstovai G.Zimanas ir E.Vičas.

Maskvoje iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos tribūnos, be J.Paleckio, L.Adomausko, S.Nėries ir kitų, labiausiai reiškėsi jau gerokai prieš okupaciją buvęs nuolatinis rengiamų instruktažų ir pokylių sovietų ambasadoje dalyvis L.Gira. Nežinomos kilmės, neaiškios tautybės prisiplakėlis. 1941 metų vasarą Lietuvos spaudoje buvo labai plačiai skaitomas anoniminio autoriaus pamfletas apie L.Girą „Srulis Švindelmacheris“.

Taigi rugpjūčio 3 dieną Maskvoje, kreipdamasis į draugus Staliną, Molotovą, Kalininą ir kitus, „liaudies poetas“ kalbėjo: „Šiandien Maskvoje graži saulėta diena, bet mūsų sielose dar šviesiau, dar saulėčiau nuo tos didelės laimės pertekliaus. Mes grįšime atgal į Lietuvą su didžiąja dovana visiems tūkstančiams metų, būtent, kad su mūsų grįžimu Lietuva jau bus sąjunginė sovietų respublika. Bus viena didžiulė respublikų sąjunga nuo Baltijos jūros iki Vladivostoko“. Pašlovinęs Staliną netgi daugiau už J.Paleckį ir kitus „delegatus“, L.Gira tęsė: „Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausį dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimą. Mes atvešime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę“.

Skaitant tuos lietuvių tautos išgamų pasisakymus ir iki koktumo pasibjaurėjimą keliančias liaupses Stalinui įdomu, kad, jau tironui mirus ir neva demaskavus „asmenybės kultą“, „LTSR“ leidžiamuose propagandiniuose leidiniuose, skirtuose „LTSR“ jubiliejams, visos tos liaupsės Stalinui, taip pat padėkos Raudonajai armijai už „išvadavimą“ jau išbrauktos.

Beje, dėl L.Giros – „Srulio Švindelmacherio“, tai nuo tėtušio stengėsi neatsilikti ir sūnelis, amžinasis studentas, irgi poetas Vytautas Sirijos-Gira. Prieš „liaudies seimo“ rinkimus sūnelis rašė:

Mūsų didžponiai kraštą nualino,

Mes išlaisvinti didžiojo Stalino

Patvirtinant 1940 m. rugpjūčio 3d. Lietuvos pardavimo ir laidotuvių aktą neapsieita ir be komiškų, Lietuvos žmonėms dar negirdėtų dalykų, kurie sovietų valdiniams buvo kasdienė duona. Štai aktyvi komunistė Michalina Meškauskienė, partinių kolaborantų vadinta drauge Michase, nors ir neįtraukta į „saulės nešėjų“ delegaciją, tuo metu atvežė „Lietuvos valstiečių ekskursiją“ į žemės ūkio parodą Maskvoje. Vėliau draugė Michasė „Darbo Lietuvoje“ aprašė tos ekskursijos įspūdžius: „Maža pasakyti, kad paroda padarė mums milžinišką įspūdį, kad tai yra stebuklų miestas… Ne be reikalo mūsų delegatai, užėję į bet kurį paviljoną, sakydavo: „Tiesiog klaupkis ir melskis, tik ne dievą, o kolchoznikų darbo vaisius garbindamas.“ Visi ilgai apžiūrėjo akademiko Cicino eksperimentus, kurių rezultatas – varputis (parazitas) paverstas ilgamečiu kviečiu. Bet nuostabiausia yra tai, kad to kviečio nereikia iš naujo sėti net penkerius metus: nupjovei, o jis vėl atauga. Dauguma delegatų apgailestavo, jog Lietuvoje kolchozų nėra…“

Akademikais cicinais, lysenkomis, visokiais mičiūrinais nuolat badmiriaujanti Sovietų Sąjunga gyrėsi beveik iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Bet svarbiausia, kad ne tik užkietėję komunistiniai dogmatikai, kaip M.Meškauskienė, tikėjo tomis pasakomis, kaip paversti piktžolę varputį daugiamečiais kviečiais. Tas Cicinas už tai buvo paskelbtas SSRS Mokslų akademijos nariu, socialistinio darbo didvyriu, Stalino premijos laureatu, apipiltas ordinais ir medaliais.

Bet tai, aišku, tik smulkmena. Panašiais moksliniais atradimais, neregėtais sovietinių mokslininkų laimėjimais, gyvulių ir augalų kryžminimais buvome mulkinami visus okupacijos dešimtmečius. Kas iš to išėjo – matome patys. Vienas didis kompartijos veikėjas, ir dabar vadovaujantis Lietuvai, iki šiol giriasi savo dalyvavimu „didžiosiose komunizmo statybose.“

© 2005 "XXI amžius"