Atnaujintas 2005 rugpjūčio 12 d.
Nr.59
(1360)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Idealai nemiršta“

Prel. M.Krupavičiaus gimimo 120-osioms
ir mirties 55-osioms metinėms

1970 m. gruodžio 4 d. Čikagoje amžinu miegu užmigo prel. Mykolas Krupavičius. Ilgą prelato amžių vainikuoja jo šakota veikla ir didi asmenybė. Jo gyvenimo šūkis: krikščionybė, lietuvybė, demokratija! Per visą savo gyvenimą jis ėjo lietuviškuoju keliu. Iš prigimties būdamas gabus, tvirtos valios, tame kelyje jis niekad nesvyravo ir nenusivylė. Išėjęs iš ministro pareigų, nepaisant amžiaus, buvo puikus vikaras ir klebonas. Gyvenęs apie 30 metų tremtyje, jis buvo VLIK’o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) pirmininkas, Pasaulio lietuvių bendruomenės organizatorius ir jos konstitucijos autorius. Jo uždegantis žodis pamoksluose ir kalbose, jo straipsniai periodinėje spaudoje visada buvo įdomūs ir tebėra vertingi.

Jaunas būdamas M.Krupavičius dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą darbavosi Voroneže, Rusijoje. Tuo metu bolševikų valdžia atkreipė į jį dėmesį ir nuteisė sušaudyti. Persivilkęs kareivio uniforma jis pabėgo Lietuvos link. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje M. Krupavičiaus didžiausias nuopelnas yra jo įvykdyta žemės reforma. Būdamas žemės ūkio ministru, jis buvo žemės reformos vyriausias iniciatorius. Sudarytas arti pusės milijono hektarų žemės fondas buvo išdalytas Lietuvos bežemiams ir mažažemiams. Jei palyginsime šią žemės reformą su okupaciniu bolševikų žemės dalijimu, matysime nepaprastai didelį skirtumą. Okupantai ją dalijo be jokio plano, vien tik girdamiesi ir keldami neapykantą. Okupantai tai darė sąmoningai, nes po trumpo laiko ir tą duotą žemę atėmė, įsteigė kolchozus ir sovchozus. Krupavičiaus žemės reforma buvo planinga. Gavę žemę naujakuriai buvo globojami – valstybės iždas padėjo įsikurti.

Daugelis prel. Krupavičių skatino rašyti savo gyvenimo atsiminimus. Kai kas skatino užfiksuoti filme jo gyvą veidą, o magnetofono juostoje – gyvą žodį. Bet Krupavičius vis atidėliojo. Tik spalio 1 dieną, kukliai atšventęs 85-ąjį gimtadienį, vienam savo svečių prasitarė: laiko jau maža, jei galvojate ką daryti, dabar jau pats laikas.

. . . Keletą dienų prieš savo mirtį patikrinus sveikatą, gydytoją paklausė: „Daktare, sakyk atvirai, ar dar apsimoka pirkti naują švarką, ar užteks ir šio senojo?“ Iš daktaro J. Meškauskio pacientas jau negavo atsakymo. Už keleto dienų, nuvežtas ligoninėn, užmigo amžinu miegu. Jo šermenys dvelkė kuklumu. Tokia buvo jo valia: nei gėlių, nei jo asmenį liečiančių kalbų. Prie kunigiškais drabužiais pašarvoto velionio buvo kryžius ir Lietuvos tautinė vėliava. Garbės sargybą ėjo ateitininkai ir skautai. Pasakyta apie 30 atsisveikinimo kalbų, pradedant VLIK’o, jo idėjos bičiulių, įvairių ideologinių krypčių atstovų ir baigiant agronomais. Iš atsisveikinimo kalbų krito į atmintį nuoširdūs žodžiai įvairių šalpos ir kultūrinių organizacijų vienetų. Pasirodo, labai dosniai juos remdavo. Turint galvoje gana kuklius jo medžiaginius išteklius, galima prisiminti Šventojo Rašto našlės skatiką.

Gedulo pamaldos buvo aukotos Šv. Antano bažnyčioje Cicere. Jas aukojo vysk. V. Brizgys, giedant parapijos jaunimo chorui, vadovaujamam A. Skridulio. Velionis palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje, šalia jo globėjo prel. A.Albavičiaus. Iš abiejų pusių rymo pora žalių eglaičių. Jo artumoje puikus kapinių paminklas, vainikuotas impozantišku stilizuotu lietuvišku kryžiumi. Paskutines maldas kapinėse sukalbėjo prel. J. Balkūnas, o turiningą žodį tarė torontietis J. Matulionis. Apeigos baigtos giesme „Marija, Marija“ ir Lietuvos himnu.

Velionis prašė palaidoti labai kukliai. Jo antkapyje – kuklus įrašas „Kun. M. Krupavičius“. Vieno tik prašė visus tautiečius, kuriuos jis be išimties mylėjo ir visiems dirbo, – prisiminti jį maldose. Savo mirtingąjį kūną, lyg pranašą, nebegalintį grįžti amžino poilsio į pažadėtąją žemę, prašė paženklinti lietuviška žeme, kurios jis buvo pasirūpinęs iš Lietuvos.

Kanados lietuviams M. Krupavičius taip pat nebuvo svetimas. Keletą kartų jis čia lankėsi kaip VLIK’o pirmininkas. Istorinės reikšmės buvo jo atliktas Toronto lietuvių kapinių pašventinimas. Prisimintini jo tada pasakyti žodžiai: „Šiose kapinėse lietuvybė išsilaikys ilgiausiai . . .“ Po dešimties metų tos kapinės jau buvo priglaudusios 425 lietuviškas širdis ir jose pastatyta Lietuvių kankinių koplyčia bei Laisvės paminklas.

M. Krupavičius yra žinomas kaip didi asmenybė ne tiktai lietuviams, bet ir tarptautinėje arenoje, ypač politinėje. Tai liudija, pavyzdžiui, informacija „New York Times“ dienraštyje. Joje rašoma apie„Velionio mirtį, kalėjimus, pagalbą žydams, jo politinę veiklą“.

Tai kuklus prisiminimas didžiojo valstybininko ir kunigo, tačiau reikšmingas pačiu faktu. Mums svarbus ne tiek šis prisiminimas, kiek pratęsimas tos kovos už lietuviškai krikščioniškus idealus, už kuriuos jis kovojo visą gyvenimą.

P. Az.

Parengta pagal Kanados lietuvių savaitraštį
„Tėviškės Žiburiai“ (1970 m. gruodis)

 

Iš prel. M.Krupavičiaus testamento:

„Kiekvienose šv. Mišiose prašiau Dievą Tėvynei laisvės ir pasilikt lietuviams tvirtais, ištvermingais ir kovingais patriotais, o katalikams – katalikais. To maldausiu Dievą ir toj vietoj, kurią man paskirs Dangiškasis Teisėjas. Ypatingai karštai maldausiu Dievą, kad Jis padėtų išaugti jaunimui sąmoningais ir kovingais patriotais . . .“

(Iš prel. M.Krupavičiaus laidotuvių proga išleisto leidinėlio, kuriame įdėtas jo atvaizdas, trumpa gyvenimo apžvalga, malda ir Jo testamento ištrauka.)

* * *

Kuo pats visą gyvenimą gyveno, to palinkėjo ir kitiems prieš užmerkdamas akis: mylėjo Lietuvą, daug dirbo ir rūpinosi ja, turtų nesudėjo gyvendamas, nepaliko jų ir mirdamas. Nors visą gyvenimą buvo silpnos sveikatos, bet iki pat amžiaus pabaigos daug dirbo, rašė. Prelatas Krupavičius gyveno labai kukliai. Jaunų ir senų buvo mėgstamas. Jo platus akiratis ir gilus sąmojis visus žavėdavo.

(Iš knygos M. K. Valstybininkas politikos sūkuriuose. Chicago. 1980, p. 229-30 )

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija