Atnaujintas 2005 rugpjūčio 12 d.
Nr.59
(1360)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Šakių dekanate

Salezietis Antanas Skeltys
pagerbtas gimtinėje

Šv. Mišias už kun. Antaną
Skeltį aukojo mons. Alfonsas Svarinskas
ir kun. Petras Dumbliauskas, SDB

Prie kun. A.Skelčiui skirtos prieš
trejus metus atidengtos atminimo
lentos ir šiemet kun. Vinco
Aleksandravičiaus, SDB, nutapyto
kunigo paveikslo kalba jo sūnėnas
Stanislovas Eugenijus Poniškaitis

Prie kun. A.Skelčio kapo prisiminimais
dalijosi kun. Petras Dumbliauskas

Stebuklingai išlikęs kun. A.Skelčio
gyvenamasis namas, kurio
šiauriniame (kairiajame) gale
įrengtas kuklus muziejus

Gimtinėje, Žalvėderių kaime
prie koplytstulpio (autorius Adolfas
Teresius) įsiamžino minėjimo dalyviai

GRIŠKABŪDIS. Prieš keturiasdešimt penkerius metus, 1960 m. liepos 28 d., Leipalingio bažnyčioje per pačias šv.Mišias užgeso kunigo Antano Skelčio gyvybė. Saleziečių misijos pradininkas Lietuvoje suklupo ir nebeatsigavo. Visagalis Dievas pasikvietė jį pas save...

Liepos 29 dieną gimtojoje Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už kun. A.Skeltį. Gausus būrys parapijiečių, svečių užtvindė bažnyčią. Tarp jų – giminaičiai, žmonės, kurie artimai pažinojo kunigą, Lietuvos kultūros paveldo atsakingi darbuotojai, Zanavykijos krašto šviesuoliai.

Šv.Mišias aukojo monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir kunigas salezietis Petras Dumbliauskas. Mons. A.Svarinskas trumpai nušvietė kun. A.Skelčio gyvenimo kelią. Šio gležnučio vaikinuko tikėjimas, pamaldumas vedė prie Dievo, didžiojo kelio į kunigystę. Nors turėjo silpną regėjimą, tačiau milžiniškas žinių troškulys nuvedė Antaną į Italiją, kur pas šv. kunigo Jono Bosko saleziečių kongregacijos vienuolius pradėjo teologijos studijas. Monsinjoras sakė, kad jeigu dabar Lietuva turėtų tokių kunigų kaip A.Skeltys, jaunimo tikėjimas būtų visai kitoks, o pašaukimų kunigystei – gerokai daugiau. Mons. A.Svarinskas išvardijo įvairias grėsmes, kylančias katalikams iš modernaus pasaulio pusės. Monsinjoro nuomone, dabar jaunimo šventės dažniausiai neturi rimto turinio ir baigiasi didelio kiekio alaus išgėrimu, o dvasiniai dalykai užmirštami. Visame krikščioniškame pasaulyje tikėjimo reikalavimai neparįstai supaprastinami. Monsinjoras ragino tėvus savo atžalų į bedieviškus renginius tiesiog neleisti. Jaunimas privalo grįžti prie Dievo, aukotis tautos ir tėvynės labui. Artimo meilė, Dievo meilė – mūsų ateities pagrindas, sakė pamokslo pabaigoje monsinjoras. Po šv. Mišių buvo sugiedotas Lietuvos himnas.

Po šv. Mišių aukos visi A.Skelčio paminėjimo dalyviai rinkosi šalia bažnyčios esančiose kapinaitėse, prie kunigo A. Skelčio kapo. Prie kuklaus teracinio paminklo kunigas salezietis P. Dumbliauskas pasidalijo prisiminimais apie buvusį bendražygį kunigą Antaną. Mat prieš 50 metų kun. P.Dumbliauskas darbavosi su juo Leipalingio bažnyčioje. Gyveno kartu po vienu stogu. Kunigas Antanas daug pasakojo apie gyvenimą studijų metais Italijoje ir apie Jurbarko rajone Vytėnuose, buvusiame Zamkaus dvare, įsteigtą pirmąjį saleziečių centrą. Iš visos Lietuvos į Vytėnus rinkosi jaunuoliai, daugelis iš neturtingų šeimų. Kunigas Antanas daug meldėsi. Buvo labai uolus, paslaugus, artimas žmonėms. „Tą lemtingą dieną mes kartu aukojome šv.Mišias, kai netikėtai kun. Antanas suklupo ir nebepasikėlė. Prisipažinsiu, tokio pasiaukojančio, kunigo pareigai pasišventusio žmogaus nesu sutikęs. Man labai toli iki tokios tobulybės, koks buvo kun. Antanas“, – sakė kun. P. Dumbliauskas.

Prie A.Skelčio kapo buvo perskaityta šv. J.Bosko litanija. Birutė Čiučkienė padeklamavo kunigo garbei eilėraštį. Susirinkusieji už jį pasimeldė.

Po to kun. A.Skelčio paminėjimas vyko jo tėviškėje – Žalvėderių kaime. Ties kryžkele, žyminčia atsišakojimą į kun. A.Skelčio sodybą, buvo atidengta rodyklė: „Kunigo A.Skelčio gimtinė 2,5 km“. Ją atidengė kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas.

Prie pat įvažiavimo į gimtinę prieš ketverius metus žymiojo saleziečio sūnėno Stanislovo Eugenijaus Poniškaičio rūpesčiu pastatytas tautodailininko Adolfo Teresiaus koplytstulpis kun. A.Skelčio atminimui. Prie jo plevėsuoja Vatikano ir Lietuvos valstybinės vėliavos. Prie koplytstulpio įvyko improvizuotas minėjimas. Apie kunigo Antano nuveiktus darbus, išskirtinį pašaukimą kunigystei, organizacinius sugebėjimus papasakojo sūnėnas S.E.Poniškaitis. Eilėraščių kun. Antano garbei skaitė Žvirgždaičių seniūnijos buhalterė Roma Derenčienė, B.Čiučkienė, J.Marcinkevičienė. Įdomių prisiminimų prie koplytstulpio papasakojo Izaokas Antanas Glikas. Pasirodo, 1942 metais, per Šv. Oną, kun. A. Skeltys pažadėjo priimti į Vytėnų saleziečių centrą aštuonerių metų žydų tautybės berniuką Gliką ir pakrikštyti Antano vardu. Tuo metu Lietuvoje siautėjo hitlerininkai ir berniukui grėsė mirties pavojus. Bet kunigas Antanas įvykdė savo pažadą. Čia buvo priglaudžiami žydų tautybės vaikai. Vėliau juos priglausdavo ir slėpdavo lietuvių šeimos. A.Glikas prisimena, kad teko darbuotis daržų ūkyje, ganyti žąsis, avis. Už išgelbėtą gyvybę jis liksiąs visą gyvenimą dėkingas didžios sielos kunigui A.Skelčiui. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus yra apdovanojęs kun. A.Skeltį „Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi“. Renkama medžiaga, kad už už žydų vaikų gelbėjimą jam būtų suteiktas Izraelio valstybės apdovanojimas – Pasaulio tautų teisuolio vardas ir medalis.

Prie kun. A.Skelčio gimtinės namo jau prieš dvejus metus, S.E.Poniškaičio rūpesčiu, buvo atidengta memorialinė lenta. Ąžuolinėje lentoje įrašyta: „Šioje sodyboje 1884 01 05 gimė ir gyveno saleziečių misijos pradininkas Lietuvoje kun. Antanas Skeltys“. Čia S.E.Poniškaitis perskaitė Lietuvos kultūros ministerijos kultūros paveldo nutartį, kuria pripažįstama šios sodybos kultūrinė, švietėjiška, išliekamoji reikšmė Lietuvai ir tuo pačiu ši sodyba Žalvėderių kaime įtraukiama į nekilnojamų kultūros paveldo vertybių registrą. S.E.Poniškaitis atidengė Romoje gyvenančio 94 metų saleziečio Vinco Aleksandravičiaus pieštą kun. A.Skelčio paveikslą ir šiai sodybai suteikto saugomo nekilnojamo kultūros paveldo objekto ženklą. Taip pat paviešino atviruką, kurioje antroje pusėje bus išspausdinta malda kun. A. Skelčiui. Pasak kunigo sūnėno, šią sodybą labai didelių pastangų dėka pavyko išsaugoti, nors sovietų valdžia įvairiais būdais stengėsi ištrinti nuo žemės paviršiaus. Namo šiauriniame gale kol kas įrengta gana kukli kun. A. Skelčio veiklos ekspozicija – nedidelis muziejėlis, kuris laikui bėgant galbūt peraugs į solidžią ekspoziciją.

Deja, į muziejėlį pateko tik trejetas eksponatų iš kažkada Alytuje kun. P.Gavėno įkurto muziejaus: tai lazdelė, kunigiška kepurė ir maldynėlis. Visa kita vėliau, po kun. P.Gavėno mirties, buvo sudeginta ar pasisavinta. Nepateko į muziejėlį ir vargana sutana, kuria kun. A.Skeltys, kaip tremtinys elgeta slapstėsi Dzūkijoje 1947-1954 metais (tarp eksponatų yra šį tragišką kun. A.Skelčio gyvenimo tarpsnį vaizduojanti nuotrauka). Eksponatai sugrūsti ankštame muziejėlyje – pakabinti ant sienų, nes ir spinta jiems sudėti nebuvo atgauta iš Alytaus. Eksponatus tvarkingai sudėti trukdo ir pašaliniai, kitame namo gale gyvenančio giminaičio daiktai. Gaila, kad visas rūpestis krenta tik ant Saleziečių vienuolijos pradininko Lietuvoje kun. A.Skelčio atminimo saugotojo, jo sūnėno S.E.Poniškaičio pečių. Į šį kilnų darbą galėtų įsijungti ir negausūs Lietuvos saleziečiai.

Griškabūdis gali didžiuotis šiuo garbingu, jaunimą ugdžiusiu, kaip tą nurodo vienuolijos nuostatai, kunigu, gimusiu, augusiu ir susijusiu su šiuo kraštu. Verta pagalvoti, ar nereikėtų Griškabūdžio mokyklą pavadinti kun. A.Skelčio vardu – juk šis salezietis, jaunimo švietėjas ir globėjas, daug pasitarnavo šio krašto žmonėms.

Džiugu, kad nors kelios dešimtys Lietuvos patriotų katalikų, susirinkusių žymiojo saleziečio tėviškėje, atidavė deramą pagarbą kunigui, kuris visa savo esybe, dvasine galia skleidė, ypač sovietiniu sunkmečiu religinę tiesą, meilę artimui ir meilę Dievui.

 

(...)

Bendri tikslai su saleziečiais,

Don Bosco misijos trauka

Antaną Skeltį tartum kvietė

Pasukt plačia darbų lanka.

(...)

Jis gėrio pėdsakus paliko,

Nors teko grūdintis tremty.

Maldom jam piname vainiką

Ir nešam pagarbą širdy.

 

         Janina Marcinkevičienė

         (iš eilėraščio „Kad būtų ateitis gražesnė“)

 

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija