Atnaujintas 2005 rugpjūčio 17 d.
Nr.60
(1361)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Rambyno papėdėje

Julė KILČIAUSKIENĖ

Martynas Jankus jaunystėje

Sueigos Bitėnuose dalyviai
prie griūvančios Plaškių bažnyčios
“Šilo karčemos“ – Eltos nuotrauka

Spausdinimo mašina

Pirmąjį rugpjūčio sekmadienį takais keleliais skubėjome į Šilutę. Čia, Bitėnuose, Martyno Jankaus sodyboje, jau trečią vasarą rinkosi visuomenės veikėjai, žurnalistai, spaudos leidėjai, istorikai ir kiti, besidomintieji Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimu.

Mažosios Lietuvos patriarchas

Martynas Jankus gimė 1858 m. rugpjūčio 7 d. Bitėnų kaime, Ragainės apskrityje. Baigęs pradžios mokyklą, Martynas lavinosi savarankiškai (tėvai, bijodami nutautėjimo, savo vaikų į didesnius mokslus neleido). Ypač didelę įtaką jaunuoliui turėjo pažintis su Jurgiu Zauerveinu, suformavusi pasaulėžiūrą, gyvenimo tikslus – pasišvęsti lietuviškumo skleidimui. M.Jankus ėmė rinkti tautosaką, rašė straipsnius, o išmokęs spaustuvininko amato rašė ir rengė grožines ir publicistines knygas, kalendorių, knygų prekybos katalogus, uoliai darbavosi „Birutės“ draugijoje (1885–1892). Pasirašinėjo V. Giedrio, K. Gyvoleičio, Kulkio, Martyneičio, Bitėnų Merčiaus slapyvardžiais. Svarbiausios M. Jankaus knygos yra 1882 metais paskelbtas dainų rinkinys: „Lietuviszkos ir seniausios dainų knygelės“, 1883 m.: „Sztukaunos dainos nuo žmonelu isz Kalnujo apigardos“, 1892 m.: „Naujos dainos“, 1897 m.: „Lietuvninkų bei Lietuvos nusidavimai“, 1901 m. – „Negirtauk“.

M. Jankus įsitraukė į „Aušros“ rengimą ir platinimą, tapo materialiniu rėmėju. Jo namuose gyveno laikraščio kūrėjai: J. Mikšas, J. Šliūpas, kiti.

Užsidarius „Aušrai“, M.Jankus sukūrė tęsinį, pavadinęs jį „Garsu“. Tačiau nebuvo gerai pasirengęs, neturėjo kvalifikuoto kolektyvo, ir laikraštis žlugo. 1890 metais, jau turėdamas savo spaustuvę, jis tampa „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidėju, administratoriumi, kasininku, platintoju. 1892 metais savo sodyboje Bitėnuose M.Jankus surentė pastatą spaustuvei, pasirūpino, kad jai nieko netrūktų. Spaustuvė pradėjo veikti turėdama vieną sukamą rankomis mašiną. Vėliau įsigijo dar dvi. 3000-6000 egzempliorių tiražai, spausdinami M.Jankaus spaustuvėje, tuo metu buvo dideli, nes tai buvo daroma lietuviškos knygos draudimo metais. Viską reikėjo daryti slapta – slapta ir išplatinti. Čia išspausdintas pirmasis istorinis Vydūno veikalas „Senutė“, apie 50 P. Vileišio knygelių, pirmą kartą lotynišku šriftu K.Donelaičio „Metų“ dalis – „Pavasario linksmybės“ ir kitų rašytojų kūriniai. Bitėnuose spausdinta daug religinės literatūros, ji tada buvo labai populiari. Išleistas pirmas lietuviškas satyrinis laikraštis „Tetutė“, periodiniai leidiniai „Saulėtaka“, „Ūkininko priedėlius“, kiti. M.Jankaus namuose buvo spaudos platinimo ir knygnešių centras bei prieglobstis.

Po spaudos draudimo panaikinimo, Bitėnų spaustuvė, esanti tolimame užkampyje, išsilaikė tik penkerius metus. Dar jis bandė šį darbą tęsti Klaipėdoje, persikėlęs ten su šeima, tačiau 1912 metais dėl nuostolių turėjo spaustuvę parduoti... Jankai grįžta į namus.

Šeimą ima persekioti nelaimės. Mirė žmona, prasidėjo karas. Rusų kazokai ištrėmė Jankus į Rusiją, ten M.Jankus netenka mažojo sūnelio Andriuko ir tėvo, o paskutinę karo dieną kaizerio kariuomenėje žūvo vyriausias sūnus Nikas. 1917 metais M.Jankus, nepalaužtas ir vėl pasirengęs darbuotis tėvynei, su likusia šeima grįžta į Lietuvą. 1918 m. lapkričio 30 d. dalyvauja Tilžės akto pasirašyme, tampa Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininku. Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, M.Jankus bendrauja su jaunimu, globoja skautus, pluša „Aukuro“ draugijoje, gaivina ir skatina senąsias Rambyno kalno tradicijas.

Antrąjį pasaulinį karą M. Jankus praleido Kaune. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją. Ten, 1946 metais, mirė. Tais pačiais metais sudegė jo spaustuvė. Kaimiečiai pakuroms surinko po gaisro likusias paskutines knygas, žurnalus...

* * *

M.Jankaus muziejus atidarytas 1981-aisiais Bitėnų pradinėje mokykloje. Tuometinė valdžia bijojo galimos muziejaus įtakos, tačiau Vilniaus universiteto dėstytojo Domo Kauno, dailininkės Ievos Labutytės ir klaipėdiečio žurnalisto Bernardo Aleknavičiaus atkaklumo ir sumanumo dėka sovietinė valdžia sutiko pagerbti šį žmogų. Į Bitėnus pradeda plūsti turistai. Jankaus dukra Elzė (1894-1985), gyvenusi Kanadoje, atidavė muziejui asmeninius tėvo daiktus: akinius, skrybėlę, piniginę, užsienio pasą, pensijų ir pašalpų knygelę ir kt. Spaustuvės vietoje išliejami simboliniai pamatai, teritorija aptveriama tvorele, pastatomas koplytstulpis.

1990 metais, pasikeitus valdžiai, susirūpinta M.Jankaus muziejumi. Kapitaliniam remontui lėšų skyrė Šilutės savivaldybė. 1993 m. gegužės 30 d. išpildomas paskutinis M.Jankaus noras – urna su jo palaikų pelenais grąžinta tėviškėn ir palaidota šeimos kape Bitėnų kapinėse.

1999 metais muziejaus ekspozicija perkelta į atstatytą M.Jankaus spaustuvę. 2002 metais muziejus įregistruotas kaip Pagėgių savivaldybės M.Jankaus muziejus. Pagerėjo jo materialinė būklė, pradėtas vykdyti mokslinis tiriamasis ir edukacinis darbas.

Sueiga pas Martyną Jankų

M.Jankus garsėjo svetingumu, jo kiemas dažnai buvo pilnas knygnešių, Lietuvos ir pasaulio naujienomis besidominčių kaimynų ir tolesnių svečių, norinčių aplankyti Mažosios Lietuvos simbolį Rambyno kalną.

2003 metais, minint M.Jankaus gimimo 145-ąsias metines, atgaivinta ir ši tradicija. Pagėgių ir Šilutės savivaldybių, muziejaus ir spaudos darbuotojų jėgomis rugpjūčio 7 dieną įvyko pirmoji „Sueiga pas Martyną Jankų“. Lyg patvirtinant pirmajame „Aušros“ numeryje (kuriam tuo metu sukako 120 metų) Jono Basanavičiaus įžanginį žodį: „...mes netrokštam dėl savęs kitokio pelno ir naudos, vienat kad mūsų žodžiai pultų ant gražios dirvos ir atneštų šimteriopą dvasišką naudą Lietuvai...“, amžinojo Rambyno kalno knygoje buvo paliktas panašus manifestinis tekstas. Sueigoms parengtas Mažosios Lietuvos paveikslų sodas. Pirmieji dailininkai – Laisvydė Balčiūtė, Audrius Gražys, Kęstutis Grigaliūnas, Linas Liandzbergis, Danas Andriulionis ant lentų skydelių paveikslais atkuria Mažosios Lietuvos simbolius, ženklus. Kita, 2004 metais surengta sueiga buvo skirta lietuviškos spaudos atgavimo 100-osioms metinėms.

O šių metų sueiga skirta Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimui. Jos globėju pakviestas Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas, renginyje dalyvavo daug svečių iš Karaliaučiaus, Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietų. Puikiai organizuotą renginį vainikavo Klaipėdos muzikinio teatro koncertas.

Tad jį prisiminkime kartu

Beveik ranka pasiekiama Mažoji Lietuva važiuojant iš Kauno, Panemune. Tačiau ją gerokai sunkiau pasiekti iš šiaurinių Lietuvos pakraščių. Ir nenuostabu, kad toli gražu ne visi norėjusieji galėjo atvykti. O gal ir ne visi žinojo...

Sutiko mus žemaitiškais tautiniais drabužiais lietuvaitės. Konferencijos vedėja, Šilutės 1-osios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Vaida Jalinskienė pakvietė visus į baltąją salę be sienų.

Č.Juršėnas savo pasisakyme džiaugėsi, kad gaivinami XIX amžiaus šviesuolių siekiai, kada žmonės darbavosi tautos išlikimo, jos šviesėjimo labui, negailėdami sveikatos ir savo turto, nebijodami net mirties. Tai skatina ir mus dirbti šiek tiek daugiau, negu galime. Tauragės apskrities viršininkas Edmundas Šimkus patikino, kad šiame krašte niekada nebuvo pamiršti prūsų papročiai, jų kultūra ir visuomenės veikėjai Vydūnas, M.Jankus. M.Jankaus vaikaitė Ieva Jankutė priminė skaudų visiems karo laikotarpį, kai Jankai pasikinkė arklius ir visi išvažiavo Vakarų link. Liko gyvenamasis namas, visi pastatai, tvartai, klėtis ir visi daiktai. Gali įeiti į virtuvę ir virtis arbatą, pusryčius... Sovietmečiu prasidėjo Klaipėdos krašto naikinimas: juk Mažoji Lietuva – tai vokiečiai, į kuriuos tada žiūrėta kaip į „fašitus“, svetimus. Jankaus sodyba jau laisvės laikais imta „turgavoti“. Šis lopinėlis įkainotas puse milijono litų... Laimei, viskas išsisprendė teisingai. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono Istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė aptarė Mažosios Lietuvos paveldo išsaugojimo problemą. Mažoji Lietuva savo palikimu ne mažesnė už didžiąją. Ji Lietuvai išaugino M.Mažvydą, „Katekizmą“, A.Kulvietį, S.Rapolionį, K.Donelaitį ir jo „Metus“, pirmąją gramatiką, Liudviką Rėzą, išgarsinusį lietuviškas dainas, „Ezopo pasakėčias“, M.Jankų, dovanojo Lietuvai ir pasauliui Vydūną. O kiek dar tylių, darbščių jų, tokių kaip Ansas Bruožis, triūsė tautos avilyje. Didesnio dėmesio turėtų susilaukti ne tik Bitėnų kapinės. Jų, apleistų, užmirštų, – Mažojoje Lietuvoje yra apie keturis šimtus. Šiemet švenčiamos „Birutės“ draugijos įkūrimo 120-osios metinės. M.Jankus – vienas iš „Birutės“ draugijos įkūrėjų. Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pastebėjo, kad dabartinis laikotarpis ne lengvesnis už Jankaus gyventus metus. Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė Gražina Petrošienė patvirtino, kad turizmo žemėlapyje visi Lietuvos regionai privalo ir bus lygiaverčiai, apgailestavo, kad apie tokią puikią konferenciją per mažai buvo informacijos Lietuvos žiniasklaidoje, kad praeities istorija ne tik muziejuose turi būti kaupiama – jai reikia išeiti į žmones. Palinkėjo šiam kraštui skambiausia styga skambėti. Klaipėdos universiteto teologijos katedros vedėjas Arūnas Baublys sakė, jog žmogus, kuris nežino savo šeimos, miesto ir krašto istorijos, yra visą laiką pasmerktas likti vaiku. Mažosios Lietuvos kraštas turi savyje ne tik vokiečių, bet ir anglų, olandų tautų pėdsakų. XIX amžiuje prie parapijų kūręsi mokyklos, bibliotekos, giedotojų būreliai leido išsaugoti kalbą. Viena didžiausių spragų – išblaškyti svetur (Anglijoje, Olandijoje, Vokietijoje) archyvai. Juos reikia pargabenti į Lietuvą. Vilkyškių liuteronų bažnyčios klebonas kun. Mindaugas Kairys prisiminė savo pirmą apsilankymą Vilkyškių bažnyčioje, kai joje buvo grūdų sandėlis ir pasveikino tik skliautuos įsikūrę balandžiai. Antrą kartą jis čia atvažiavo jau kaip šeimininkas. Per šešerius metus atkūrė bažnyčią, sugrąžino varpą, altorių. Bažnyčia tapo miestelio simboliu, gyvėja parapija, renkamos giesmės, organizuojamos šventės.

Donatas Butkus – Lietuvos generalinis atašė Rusijoje, atvežė žurnalistus iš Kaliningrado krašto, o spaudos atstovas Petras Kaliba didelį lagaminą knygų ir jas dalijo šiam renginiui ir muziejui nusipelniusioms organizacijoms, žmonėms. Pasisakė ir kelionių po Lietuvą organizatorius Darius, kasmet į Mažąją Lietuvą atvežantis po 50 grupių turistų. Juos domina Rambyno kalnas, kurio nežinojo, kaip ir paties M.Jankaus.

Kalbėjo kiti, iš to krašto kilę, ar dabar tik atostogoms grįžtantys, dar menantys patį M.Jankų ir jo darbą. Iš Dikčintonių kilęs Vilius Kurtas, labai garbaus amžiaus sulaukęs, nepamiršta bendražygio, vyresniojo draugo Martyno. Jau 18-ą kartą atvyksta iš labai toli, nes jaučia, kad buvimu čia padeda tėvynei. Jis mena savo jaunystę, kai vadovavo Mažosios Lietuvos organizacijai „Santara“, budinusiai jaunimą. „Mažosios Lietuvos“ bendrijos narė Rūta Madžiūnienė iš anapus Nemuno prisiminė Nepriklausomos Lietuvos laikus ir tuometinius papročius.

Buvo paskelbti rašinių konkurso „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas: praeitis ir dabartis“ nugalėtojai (nė vienas autorius sueigoje nedalyvavo, gal laiko neturėjo, jau kitiems konkursams rašė...). Jie premijas pasiims pas patį Pagėgių savivaldybės merą – premijų steigėją Kęstą Komskį.

Paskui ėjome visi pasirašyti Amžinojoje Rambyno kalno knygoje (apie ją irgi bus rašoma daugiau), apžiūrėjome Mažosios Lietuvos paveikslų sodo naujus darbus, kuriuos padarė dailininkai Danas Andriulionis, Andrius Miežis, Liucija Bungardienė, Aloyzas Stasiulevičius ir kiti. Vyko bičiuliškas bendravimas, pasidalijimas patirtimi, įspūdžiais.

Skaniai pavalgę ir atsigėrę dardėjome Rambyno link. Užsukome į Bitėnų kapinaites, kurios mus sutiko ant vartų aukštai išrašytais Vydūno žodžiais: „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Čia ir jo kapas. Abu greta – Vydūnas ir M.Jankus. Apleistas Bitėnų kapinaites nuo 1991 metų, kai rengėsi čia perkelti Vydūno palaikus, prižiūri vydūniečiai. Iškirsti krūmai, išvalyti brūzgynai, sutvarkytas landšaftas. Nuo 1996 metų Lietuvninkų bendrija „Mažoji Lietuva“, pagal Evangelikų Bažnyčios paprotį, gegužės pradžioje čia organizuoja kapinių šventes.

Jau ir vakaras saulę baigė slėpti, kai susirinkome ant Rambyno, pasigrožėję jo gamtovaizdžiu ir iškiliąja kalno nuosavybe – akmeniu. Gražiai sutilpome į estrados salę po atviru dangumi. Gėrėjomės muzika, jos atlikėjais – dainininkais ir šokėjais nuo Štrauso iki „Paryžiaus katedros“, kurios premjera, šio mėnesio pabaigoje. Šis koncertas ant Rambyno kalno – tai Lietuvos vokalinio meno įžymybių festivalio tąsa paskutinį vasaros mėnesį pajūryje (Klaipėdoje, Juodkrantėje, Plungėje, Rambyne, Nidoje). Nuostabu viskas ir visi – žodžiais neaprašyti, reikia išgirsti, pamatyti.

Graži buvo šventė ir labai reikalinga. Laukiame kitų metų, kitos šventės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija