Atnaujintas 2005 rugpjūčio 17 d.
Nr.60
(1361)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prie Virintos nustojo plakusios širdys

Doc. dr. Alfonsas PILKA

Virinta – tai iš bendravardžio Virintos ežero savo gyvastį semiantis kairysis Šventosios intakas.

Buvo ankstyvas 1945 m. birželio 27-osios rytas. Išvakarėse rūke paskendęs Trakinių miškas ir kaimas, ties Virinta alksniai ir juodalksniai į vandenį palinkę, per naktį beveik negęstanti vasarvidžio žara jokių nelaimių nežadėjo. Tačiau vos prašvitus pasigirdo kulkosvaidžių kalenimas ir automatų salvės.

Kad Trakinių miške, Kurklių valsčiuje, stovyklauja partizanai, saugumo darbuotojai sužinojo iš pamiškėje gyvenančio ūkininko. Čia buvo apsistoję „Aro“ būrio partizanai, kuriems vadovavo Lietuvos kariuomenės puskarininkis Alfonsas Bagdonas, kilęs iš Padembės kaimo, gretimo Balninkų valsčiaus. Vyrai, žinia, nenorėjo tarnauti raudonajam okupantui – geriau jau žūti už savo žemę ir savoje žemėje.

Partizanai buvo apsupti. Už Trakinių miško palei Kauno-Zarasų plentą naktį išsidėstė daug rusų kariuomenės. Kairiajame Virintos krante, Trakinių kaimo kalvose bei žvyrduobėse, NKVD smogikai buvo surengę pasalą. Rusams talkino vietiniai stribai.

Netikėtai užklupti ir nenorėdami stoti į atvirą mūšį vyrai traukėsi, išėjo į pamiškėje esantį plyną lauką priešais Juozapo Pilkos ir Simono Kuktos namus ir pakliuvo į kryžminę ugnį: kulkosvaidžių kulkos kirto juos kaip Anykščių šilelį.

Vienas „Aro“ būrio partizanų tą ankstyvą rytmetį grįžo į mišką iš Trakinių kaimo pusės ir nieko įtartina nepastebėjo: pasaloje laukiantys kareiviai tyčia jo nesulaikė. Todėl vyrai tikriausiai pamanė, kad trauktis būtent Trakinių kryptimi turėtų būti saugu.

Puldami rusai sudegino Maskoliškio kaimą, prigludusį prie Virintos ir Trakinių kaimo bei miško, taip pat jau minėtas trakiniečių J.Pilkos ir S.Kuktos sodybas.

Birželio pabaigoje apsilankęs Trakiniuose sutikau anos lemtingosios birželio 27-osios dienos įvykių liudytoją, sudeginto Maskoliškio kaimo buvusią gyventoją Petrę Juknevičiūtę-Pilkienę. Ji prisiminė tuos šešiasdešimties metų senumo laikus, kai jai buvo tik aštuoniolika.

Iki 1945 metų Maskoliškyje gyveno šešios šeimos. Per susišaudymą sudegė visos sodybos, visi pastatai. Lyg per stebuklą mažo ir kompaktiško kaimo viduryje išliko vienas vienintelis vienos gyventojos tvartas. Dvi trobos buvo padegtos padegamosiomis kulkomis, likusios užsidegė viena nuo kitos.

„Bandėme ką sugriebę nešti iš namų. O kur tu neši, jeigu dega visas kaimas, visur liepsnos! Taip viskas ir sudegė, likome kaip stovime. Paskui išėjome kas kur ieškoti pastogės – be turto kraustytis nesunku. Niekuomet nepamiršiu to košmariško ryto“, – sako Petrė. Dar ilgai ji sapnuodavusi, kad dega kaimas, kad šunys baisiai ant grandinių draskosi, o rusai vis šaudo ir šaudo…

Juozapas Pilka (Petrės vyro Vaclovo brolis, trečiasis jų brolis Steponas buvo kunigas) sudegintos sodybos vietoje pasistatė naujus namus, tačiau juose ilgiau pagyventi neteko – netrukus šeima buvo ištremta į Sibirą.

Tragiškas ir kito trakiniečio Simono Kuktos šeimos likimas. Pats S.Kukta buvo miręs prieš lemtinguosius 1940 metus. Jų šeimoje augo keturi sūnūs ir viena duktė. Vyriausiasis sūnus Stanislovas karo metu pasitraukė į Vakarus, o trys broliai išėjo į mišką ir žuvo: Bronius ir Henrikas – 1944 metų gruodžio mėnesį, Petras – 1949 m. liepos 12 d.

Petrė papasakojo, kad Henrikas tos dienos, kai žuvo, ankstyvą rytmetį buvo užėjęs pas juos ir jos motina dar pavaišinusi jį paskutiniais jo gyvenime pusryčiais.

Julija Kuktienė ir duktė Viktorija, grįžusios iš kalėjimo, sodybos vietoje rado tik pelenų krūvą.

Simono Kuktos brolis Juozapas Kukta buvo Kaišiadorių vyskupas, o kitas brolis Martynas Kukta buvo spaustuvininkas, kuris, praėjus trims paroms po Nepriklausomybės Akto pasirašymo, jo tekstą išplatino Lietuvai ir pasauliui.

Liepą pasitaikė galimybė apsilankyti pas M.Kuktos vaikaitį Edmundą Monstavičių, iš kurio išgirdau daug įdomių dalykų apie jo senelio gyvenimą ir veiklą. Bet tai jau būtų atskiras rašinys. Tos birželio 27-osios rytą krito 33 miško broliai, kurių jauniausiam buvo tik aštuoniolika. Taigi ta vasara jiems buvo trumpa ir paskutinė. Kai kone visa Europa šventė karo pabaigą, Lietuvoje prasidėjo pats kruviniausias karas ir okupuoto krašto genocidas.

Kritiškiausių kovų dėl nepriklausomybės metu krauju tėvynę gynė ir ją saugojo daugiausia kaimo vaikai. Jų motinos išlydėdavo juos trokšdamos, kad jie grįžtų gyvi, tačiau nepasidavę ir neparsidavę. O juos slėpė bei globojo mūsų miškai. „Miškas lietuviui ilgai buvo ir bus, kaip žydui dykuma, šventa vieta. (…) Kaip Mozė vedžiojo tautą po Dykumą, kad išmirtų vergai, taip partizanai vedė tautą į Mišką, kuris atskyrė silpnuosius nuo stipriųjų, laisvųjų“, – rašo Daiva Tamošaitytė („Literatūra ir menas“, 2005 06 24, Nr.25). Anot Antano Baranausko, miškas lietuviui „neprietelių mušti griūdamas padėjęs“.

Trakinių kaime žuvę partizanai buvo nuvežti į Kurklių miestelį ir išmesti aikštėje priešais stribų buveinę. Vėliau naktį paslapčia užkasti netoli miestelio, Moliakalnio kalvos papėdėje. Suvertė visus į vieną duobę.

1989 metais partizanų palaikai perlaidoti naujosiose Kurklių kapinėse drauge su kitais laisvės kovotojais, žuvusiais 1949 m. liepos 12 d. Bendro kapo įrašas byloja: „Amžina šlovė tautiečiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Žemiau – du sąrašai su žuvusiųjų vardais ir pavardėmis. Jie žuvo tėvynės neišdavę ir neparsidavę, taigi dvasiškai nepralaimėję.

„Žmogus sutvertas ne pralaimėti: žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti jo neįmanoma“, – sako žvejys Santjagas Ernesto Hemingvėjaus knygoje „Senis ir jūra“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija