Atnaujintas 2005 rugpjūčio 19 d.
Nr.61
(1362)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Problemų daug, tik nėra atsakingų už jų sprendimą

Jurgis RAZMA,

Seimo narys

Socialdemokratai turėtų atsiprašyti žmonių dėl draudimo bendrovės bankroto

Laikas pakalbėti apie politikų atsakomybę. Stebint politinę panoramą matyti, kad šioje srityje gausu problemų, bet negirdėti, kad už kilusias problemas bei jų pasekmes kas nors prisiimtų atsakomybę. Pabandysiu „padrąsinti“ tai daryti socialdemokratus.

Šiandien plačiai aptariama tema – „Ingo Baltic“ draudimo bendrovės, kur buvo apsidraudę apie 100 tūkst. Lietuvos piliečių, bankrotas. Žmonės patiria konkrečius nuostolius – ne tik materialinius, bet ir moralinius, nes toje sumaištyje jiems niekas dorai nepaaiškina, kaip derėtų elgtis. Girdime vienų teisininkų aiškinimus nedelsiant nutraukti sutartis su bankrutuojančia bendrove ir kuo greičiau sudaryti sutartis su patikimomis bendrovėmis, kiti teisininkai aiškina, kad to daryti nebūtina, sutartis galioja iki pat bankrutuojančios bendrovės likvidavimo. Žmonės yra pasimetę ir nežino ką daryti. Ir visiškai ciniškai skamba Draudikų biuro atstovų pasakymas, kad žmonės galės atgauti šimtą ar keliasdešimt litų kreipęsi į teismą. Nesunku įsivaizduoti, kad tokia perspektyva nedžiugina apsidraudusio piliečio, jis neišvengiamai turės taikstytis su neišnaudotos draudimo sumos praradimu, jeigu bus einama tuo keliu.

Pridurčiau, kad daroma ir žala valstybei, nes dėl šios bankroto istorijos, be abejo, susvyruoja žmonių pasitikėjimas mūsų draudimo sistema. Tai gali inspiruoti panašius reiškinius ateityje ir žmonės gali nebesidrausti, nes valstybė deramai neužtikrina draudimo priežiūros. Negirdėti, kad kas nors prisiimtų atsakomybę dėl susidariusios situacijos. Formaliai žiūrint, galima pasakyti, kad atsakomybę turėtų prisiimti socialdemokratai jau vien dėl to, kad teisės aktai, kurie apsprendžia draudimo įmonių bankroto situaciją, priimti jų dominuojamo Seimo praėjusią kadenciją ir priežiūrinės institucijos suformuotos taip pat praėjusią kadenciją. Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas paskirtas 2003 metų gruodį ministro pirmininko A.Brazausko potvarkiu.

Žvelgiant giliau į situaciją, susidariusią po įmonės bankroto, kyla minčių dėl galimų, paviršiuje nematomų socialdemokratų sąsajų su tais neigiamais procesais. Analizuodami viešai skelbiamų draudimo bendrovių akcininkų sąrašus atrastume, kad tarp UAB „Ingo Baltic“ akcininkų (be užsienio atstovų) yra UAB „Baltijos garantas“ ir UAB „Balgva“. Tarp UAB „Baltijos garantas“ akcininkų rasime, kad vienas iš akcininkų yra ta pati UAB „Balgva“, o interneto puslapiuose, kur nurodyti muitinės tarpininkai, rašoma, kad UAB „Balgva“ atstovauja visiems gerai žinomas, kažkada aukštas LDDP veikėjas ir buvęs muitinės vadovas V.Geržonas.

Draudimo priežiūros komisijos sudėtyje – penki nariai, tarp kurių ir buvę iškilūs socialdemokratai politikai – L.M.Stankevičius, buvęs ministras, ir A. Plokšto, buvęs Socialdemokratų frakcijos Seime narys. Ir dar atkreipčiau dėmesį, kad minėtos bendrovės bankroto klausimai yra kaip tik šitų dviejų komisijos narių atsakomybės srityje, nes L.M.Stankevičius atsako už negyvybės draudimo bendrovių reikalus, o A. Plokšto – už juridinio skyriaus kompetencijos klausimus, prie kurių priskirčiau ir bankroto procedūras. Šie du pareigūnai turėtų jausti atsakomybę, kad, mano nuomone, pavėluotai buvo paskelbtas „Ingo Baltic“ bankrotas ir kad nebuvo apsidrausta nuo neigiamų pasekmių. Dar keisčiau, kad šių metų gegužės pabaigoje minėtos Draudimo priežiūros komisijos atstovai, atvykę į Seimo Biudžeto ir finansų komitetą, dievagojosi, jog visos draudimo bendrovės laikosi puikiai ir niekas nežada bankrutuoti. Dar daugiau – jie piktinosi, kad Seimo nariai kelia tokius klausimus, lyg tyčia norėdami sukelti bankrotą. O svarstymą komitete inspiravo viena kritinė„Kauno dienos“ publikacija. Taip politikai komisijos atstovų buvo savotiškai apgauti ir tuo laiku negalėjo atitinkamai reaguoti.

Kyla klausimas, ar tokia komisijos narių laikysena nėra sąlygota kokių nors akcininkų, kuriuos esu paminėjęs ir kuriuos tarpusavyje sieja sąsajos su Socialdemokratų partija, interesų. Tai klausimas, į kurį kas nors turi atsakyti. Galėtų vykti ir tam tikras tyrimas, ar Seimo Antikorupcijos komisijoje, ar tame pačiame Biudžeto ir finansų komitete, kuris po to, kai viskas taip susiklostė, turėtų jaustis įsižeidęs. Tuo labiau kad gegužės mėnesį, kai Draudimo priežiūros komisijos atstovai Seimui pateikė tokią optimistinę informaciją, jie jau buvo uždėję areštą daliai„Ingo Baltic“ bendrovės turto. Vadinasi, pavojų jie jau įžvelgė. Visuomenė nebuvo deramai informuota ir kai buvo panaikinta licencija, žmonėms nebuvo pasakyta, kaip jie turėtų elgtis, kai taip atsitiko. Nebuvo jaučiama atsakomybės prieš visuomenę, prieš apsidraudusius žmones.

Politinę atsakomybę už bankroto pasekmes visų pirma turi prisiimti socialdemokratai ir jų lyderis A.Brazauskas. Pridursiu, kad būtent tai partijai priklausė finansų ministro kėdė, o ministras kaip tik politiškai atsakingas už draudimo sritį.

Kadangi Ministras Pirmininkas mėgsta kitiems rekomenduoti atsiprašyti, tai ir aš jam siūlyčiau atsiprašyti žmonių, nukentėjusių nuo bankrutavusios bendrovės. Vyriausybė nedelsiant oficialiai turėtų žmonėms išaiškinti, kaip jie turėtų elgtis, nes manau, kad žmonės pasimetę ir nebetiki Draudimo priežiūros komisijos atstovų aiškinimais. Jeigu jie nesugebėjo prižiūrėti proceso, nelabai įtikinamai skamba ir jų nurodymai žmonėms, kaip elgtis.

Politikai, Seimas ar atskiros jo institucijos turėtų pareikalauti, kad Draudimo priežiūros komisija nedelsiant turėtų atsistatydinti, – jeigu ne visa komisija, tai bent minėti šios komisijos nariai L.M.Stankevičius ir A.Plokšto bei komisijos pirmininkas, kuris turi jaustis atsakingas už neigiamas pasekmes sukeliančius procesus.

Rudenį nedelsiant reikia tobulinti Draudimo įstatymą ir jame užtikrinti didesnes garantijas apsidraudusiems asmenims, ypač draudimo bendrovių bankroto atveju. Nenormalu, kad kiekvienas žmogus dėl keliasdešimt litų pats turi rašyti ieškinį teismui. Tokiais atvejais neišnaudotą draudimo sumą jie turėtų gauti iš biuro, o biuras – išieškoti visą sumą, kuri susidaro kompensuojant žmonių nuostolius. Tai būtų civilizuotas būdas, kuris verstų ir patį biurą atsakingiau prižiūrėti, kas dedasi atskirose draudimo bendrovėse. Galima būtų pagalvoti ir kaip keisti Draudimo priežiūros formavimo tvarką. Dabar ją formuoja vien tik Seimo dauguma ir Vyriausybė ir į ją gali būti skiriami asmenys pagal politinę priklausomybę, o ne pagal kompetenciją.

Reikia pradėti kalbėti apie sutartį su „Gazprom“

Šiandien gal taip ryškiai dar nejaučiama, bet netolimoje ateityje ( apie 2006 metų pradžią) tapsianti gana svarbi gamtinių dujų kainų problema. Pastaruoju metu, matom, atsinaujino ginčai (A.Brazausko ir Darbo partijos atstovų), ar galima reguliuoti dujų kainas, kai dujas laisviesiems vartotojams parduoda „Gazprom““ pasirinkti tarpininkai (konkrečiai – „Dujotekana“), ar pasirašyta sutartis su „Gazprom“ dėl akcijų pardavimo, leidžia tai daryti. Priminsiu, kad labai emocingai buvo ginama Darbo partijos atstovų pateikta pataisa įstatymo projektui, kuri numatė reguliavimą. Siūlymas buvo gana specifinis. Akivaizdu, kad Darbo partija ir Ūkio ministerija to reguliavimo svertus norėjo paimti į savo rankas. Pataisa sakė, kad reguliavimo principus turi apspręsti Ūkio ministerija. Manau, kad tai buvo daroma siekiant populistiškai įrodyti, kad rūpinamasi pigesne šiluma ir pigesnėmis dujomis, bet svarbesnis tikslas buvo – tuos reguliavimo svertus turėti Ūkio ministerijos, tuo pačiu ir Darbo partijos rankose. Tai štai tada Ūkio ministerijos atstovai, įgiję tą teisę, pasidarytų labai svarbūs subjektai santykiuose su„Gazprom“. Jie galėtų sakyti: jeigu dujų tarpininko vaidmuo atiteks vienai firmai, tai gal mes per daug ir nesiūlysim reguliuoti, bet jeigu atiteks kitai firmai, tai mes reguliuosim smarkiai. Taip galima pasiekti, kad „Gazprom“ susitaikytų ir tarpininko verslą atiduotų kažkokiai Darbo partijai tinkamai bendrovei. Kalbos, kad čia galima įžvelgti norą išstumti dabartinius tarpininkus, gali turėti pagrindo.

Įdomus ir kitas dalykas. Aš pasiūliau realesnį reguliavimo variantą ir konkrečią pataisą, kad ta teisė reguliuoti dujų kainas, tiekiamas laisviesiems vartotojams, būtų suteikta ne Ūkio ministerijai, o, kaip priklauso pagal mūsų įstatymus, Energetinių kainų komisijai, vadovaujamai p. Jankausko. Mūrų stoję už kainų reguliavimą Darbo partijos atstovai komitete balsavo prieš. Tai atskleidžia, jog jiems reguliavimas apskritai nėra svarbus, jiems svarbiau turėti reguliavimo svertus. Beje, mano pataisai nepritarė ir socialdemokratai, laikydamiesi nuoseklios linijos, kad nieko negalima reguliuoti, kaip dažnai teigia ir Ministras Pirmininkas. Bet jeigu išryškėtų, kad„Lietuvos dujų“ akcijų pardavimo sutartis interpretuotina taip, kad mes kainų reguliuoti negalime net didžiausio monopolininko piktnaudžiavimo atveju, tai tikrai tada reikėtų kelti klausimą dėl Ministro Pirmininko ir buvusios socialdemokratų dominuojamos vyriausybės atsakomybės už nenaudingą Lietuvai sutartį. Tėvynės sąjunga reikalaus konkretaus atsakymo į tą klausimą.

Atrodo, kad Ministras Pirmininkas, aprobuodamas sutartį su „Gazprom“, tam tikra prasme galėjo pakartoti „Maišiagalos susitarimą“, kai, pardavus akcijas, buvo atsisakyta visų mūsų rankose galimų turėti svertų, nes „Gazprom“ buvo suinteresuotas „Lietuvos dujų“ akcijų įsigijimu. Sutartyje nebuvo išsikovota realių „Gazprom“ įsipareigojimų tiekti pigesnių dujų po 2006 m. sausio 1 d. Iki to laiko tai numato ankstesnė sutartis. Po 2006 m. sausio 1 d. lieka tik abstraktus įsipareigojimas, kad „Gazprom“ gali susiderėti numatyti kokią nors mažesnę kainą. Bet tai visiškai abstraktus dalykas, nežinia, kiek tas „mažiau“ gali būti – gal 5 proc., gal trečdaliu, gal per pusę. Teoriškai galima samprotauti visaip, bet dabar padėties šeimininkas yra „Gazprom“. Jis gali sakyti: duosim pigesnių dujų, bet jūs padarykit tą ir tą… O ką mūsų vyriausybės atstovai gali priešpastatyti? Jie nebeturi jokių svertų. Jie juos prarado parduodami „Lietuvos dujų“ akcijas. Manau, kad padaryta didelė klaida, negavus konkrečių įsipareigojimų dėl kainos ir nederėjo skelbtis, kad tai labai gera sutartis, kad nebrangiai paimta už akcijas, nes bus labai pigios dujos. Atrodo, kad taip gali ir nebūti.

Tai dar viena problema, dėl kurios atsakomybę turi prisiimti socialdemokratai kartu su savo lyderiu A.Brazausku.

Parengta pagal spaudos konferencijos
rugpjūčio 12 dienos medžiagą

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija