Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Punske lietuvybės daugiau

Edmundas Simanaitis

Sodinamas Tėvynės sąjungos ąžuoliukas

Rugpjūčio 19 dieną į Punsko valsčiaus Šilainės stovyklavietę riedėjo autobusai iš visų Lietuvos kraštų. Tėvynės sąjungos kasmetinis sąskrydis buvo sumanytas surengti šiame gražiame Dzūkijos kampelyje. Tikslas dvejopas – pagerbti šio krašto tautiečius, pasidžiaugti kartu su jais lietuvybės šiluma ir pasidalyti bendrais rūpesčiais. Antras – pamatyti ir susipažinti su Punsko lietuvių gyvenimu, jų kultūra ir krašto gamta. Dar nepamiršti šilti įspūdžiai iš punskiečių viešnagės populiariame „Gero ūpo“ televizijos maratone. Tautiečiai iš draugiškos kaimynės Lenkijos džiugino Lietuvos visuomenę aukštu tautinės kultūros meniniu lygiu ir stebėtinai gaiviu entuziazmu.

Daugelis atvykėlių lankėsi šiame krašte pirmą kartą. Atrodo, kad gamta čia alsuoja ta pačia lietuviška dvasia. Tačiau yra ir ryškių skirtumų. Visur, kiek akys apžvelgia, tvarkingi laukai ir sklypai. Neteko matyti nė vieno piktžolėmis apleisto ploto, ką Lietuvoje galima regėti tiek magistralėmis riedant, tiek rajoniniais keliais važiuojant. Nenoromis peršasi mintis, kad, prieš šešiasdešimt metų iš okupuotos Lietuvos ištrėmus į Sibirą gabiausius ir darbščiausius ūkininkus, o likusius prievarta suvarius į kolchozus, buvo sugriautas žemės ūkis ir suardyta tradicinio lietuviško kaimo paprotinė sankloda bei žemdirbio mąstysena. Šio, komunizmo kūrimo vardan padaryto, nusikaltimo pasekmės dar ilgai vargins mūsų visuomenę. Maloniai stebino tvarkingos sodybos, nesimatė lūšnynų.

Šilainėje, prie Seivio ežero, įrengtoje estradoje per visą sceną švietė užrašas „Tėvynės sąjunga“ ir lietuvių bei lenkų kalbomis parašytas plakatas, skelbiantis iš esmės teigiamai pasikeitusius tarpvalstybinius santykius: „Lietuva ir Lenkija – draugystė ir brolybė. Tradicinėse vertybėse – saugi mūsų valstybių ateitis“. Lenkija, anksčiau tapusi

NATO nare, padėjo Lietuvai įstoti į šią kolektyvinės gynybos organizaciją. Dabar turime bendrą karinį dalinį – LITPOLBAT, kuriam periodiškai keisdamiesi vadovauja lenkų ir lietuvių karininkai.

Punsko valsčiuje gyvena puspenkto tūkstančio lietuvių. Vietos tautiečiai surengė įspūdingą koncertą. Punsko kultūros namų saviveiklos kolektyvai, visi be išimties, buvo labai šiltai sutikti. Lietuvos visuomenė labai palaikė punskiečius, dalyvavusius televizijos „Gero ūpo“ laidų maratone, ir tie įspūdžiai dar neišdilo iš atminties. Koncerte dalyvavo Lietuvoje seniai garsėjantys tautiškumu ir aukšta menine kultūra punskiečių kolektyvai: choreografinio sambūrio ansamblis „Jotva“ (vadovė Kornelija Janušonienė), kaimo kapela „Klumpė“ (vadovas Jonas Zakaravičius), mišrus choras „Dzūkija“ (vadovas Vidas Ivanauskas), folkloro ansamblis „Alna“ (vadovas Vitas Bacvinskas), Punsko gimnazijos folkloro ansamblis „Šalcinėlis“, etnografinis ansamblis „Gimtinė“ (vadovas Konstantinas Sidaris) ir Kovo 11-osios licėjaus ansamblis „Puniukai“ , kurio vadovė Aistė Pečiulienė eina ir Punsko kultūros namų direktorės pareigas.

Tėvynės sąjungos frakcijos Seime seniūnas Andrius Kubilius, dėkodamas punskiečiams už turtingą ir įdomią tautišką programą, pasakė sparnuotą sakinį: „Jūs išsaugojote lietuvybės daugiau, negu mes ten, Lietuvoje. Jūs mokate parodyti, kad esate labiau lietuviai“. Visuose punskiečių šokiuose ir dainose vyravo aiški ir šiek tiek archajiška dzūkų krašto dvasia.

Sąskrydyje dalyvavo Seimo nariai Rasa Juknevičienė, Irena Degutienė, Jurgis Razma, Edmundas Pupinis, Egidijus Vareikis, akademikas Zigmas Zinkevičius ir daugelis kitų žinomų valstybininkų ir visuomenės veikėjų.

Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas priiminėjo iš atvykėlių punskiečiams skirtas dovanas, dažniausiai istorinio turinio ir grožinės literatūros knygas, anksčiau ar jau Trečiosios Respublikos metais išleistas.

Šeštadienį keliose aikštelėse vyko įvairios sportinės varžybos, rajonų ir miestų pasirodymai. Jie verti platesnės apžvalgos ir analizės, tačiau daugeliui vyresnės kartos žmonių paliko stiprų įspūdį Utenos buvusių politinių kalinių ir tremtinių mišrus choras „Ainiai“. Tai visiškai kitokio dainos, kurios išsiskiria turiniu, minties gilumu, vilties romia jėga, žodžiais nenusakomu Tėvynės ilgesiu ir nepalaužtu tikėjimu laisvės kovų teisumu.

Renginio organizatoriai negalėjo nežinoti, kad vos už poros dienų Lietuvoje bus minimos lemtingojo Juodojo Kaspino dienos 66-osios metinės, o drauge ir Baltijos Kelio 16-ųjų metinių sukaktis. Pastarasis įvykis – unikalus. Jis nuskambėjo per visą pasaulį. Jo politinė, pilietinė ir moralinė prasmė buvo ir liko ypač reikšminga Lietuvos, Latvijos, Estijos išsivadavimo iš okupacijos istorijoje. Tai džiaugsminga šviesios vilties šventė. Būtų labai tikęs specialiai parengtas pilietinis-meninis epizodas estradoje ir būtinai rimtas pranešimas ta tema Punsko Šilainės estradoje. Uteniškių „Ainiai“ šią spragą iš dalies užpildė. Už tai jiems nuoširdžiausias ačiū.

Suliepsnojo šventinis laužas, Vytautas Kernagis pradėjo dainuoti populiarius šlagerius, stilingosios „Bobos“ atliko savo programą, o galiausiai, nakčiai jau persiritus į sekmadienį, su pertekliniais decibelais subildėjo subumbsėjo „Road Band“.

Renginį išmaningai vedė Marius Budraitis. Tik jis kelias dešimtis kartų kvietė sąskrydžio dalyvius kilnoti girą, kai dažnas atvykėlis ją su malonumu gurkšnojo. Pabaigoje buvęs Seimo narys Arvydas Vidžiūnas, savo laiku labai išradingai „taisęs žodžiui kelią“ televizijos laidose, neiškentęs pasiūlė kilnoti ne girą, o svarmenis. Marius neprieštaravo.

© 2005 "XXI amžius"