Atnaujintas 2005 rugsėjo 2 d.
Nr.65
(1366)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Mintys apie tėvynę, 3

Kasmet Rugsėjo pirmoji Lietuvoje – didelė šventė: į mokyklas išeina tūkstančiai moksleivių, kurie per savo dešimt ar dvylika mokymosi metų „pasirengia gyvenimui“: būsimam darbui ar tolesniam mokymuisi. Tačiau yra ir dar vienas kelias: važiuoti į kurią nors svečią šalį ir ten ieškoti naujų gyvenimo galimybių. Šis kelias, deja, yra priverstinis: tiek jaunimas, tiek ir vyresni Lietuvos piliečiai, nesurasdami galimybės išgyventi nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, palikę tėvynę, šeimas, artimuosius, išvyksta į svetimą šalį (JAV, Kanadą, Europos valstybes, netgi Australiją ir kt.) ieškoti ten darbo (“laimės“).

Lietuvių tauta daug nukraujavo dėl priverstinių emigracijų. Tai buvo ir XVIII a. pabaigoje, kai po nesėkmingo Žečpospolitos sukilimo savo kraštą palikti buvo priversti nesusitaikiusieji, tai buvo pabėgėliai po 1831 ir ypač po1863 metų sukilimų, dėl galimų represijų turėję palikti į Rusijos imperiją jau įjungtą Lietuvos teritoriją, tai buvo ir XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje iš carinės Rusijos imperijai priklausiusios Lietuvos teritorijos į užsienį bėgę ekonominiai ir politiniai bėgliai, pagaliau tai buvo ir po Nepriklausomybės atkūrimo dėl ekonominių nepriteklių 1920–1925 metais Lietuvą palikę mūsų tautiečiai. Bet labiausiai Lietuva nukentėjo dėl Antrajam pasauliniam karui baigiantis vykusios emigracijos į Vakarus. Tada antrąkart Sovietų okupuotą Lietuvą priverstinai paliko arti 100 tūkst. lietuvių. Ši netektis buvo tuo skaudesnė, kad tėvynę palikti tada turėjo karšti Lietuvos patriotai – karininkai, pedagogai, universitetų dėstytojai, rašytojai, poetai, įvairūs kultūrininkai, gimnazistai, ūkininkai – visi, kurie mylėjo Lietuvą, dirbo dėl jos ir be jos negalėjo gyventi. Visi jie tada buvo kupini jėgų, daugelis jų jau buvo daug nuveikę tėvynės ir tautos labui, visi turėjo gražiausių planų. Kiekvienas jų vyko iš Lietuvos tikėdamiesi tuoj pat, po kelių savaičių ar mėnesių, sugrįžti į „laikinai“ paliekamą tėvynę. Bet, kaip pasirodė, tas laikinas išvykimas nusitęsė visam gyvenimui. Dauguma jų svečiose šalyse atgulė amžinojo poilsio, daugumos jų vaikai ir vaikaičiai įsiliejo į svetimų kraštų visuomenę.

Čia nekalbame apie tiesiogines okupacijos padarytas netektis, tarp kurių buvo irgi prievartinis inteligentijos bei ūkininkų trėmimas iš Lietuvos į Sibirą ir kitas SSRS vietoves. Beje, ir šio pobūdžio netektis, nors iš trėmimų didžioji ištremtųjų dalis sugrįžo iki 1960 metų, turėjo skaudžių pasekmių dabarties Lietuvai: jau išmirus arba tapus nedarbingai didžiajai daliai ūkininkų, buvo pamirštas ūkininkavimo paveldas, ir dabar žemės ūkio verslu daugiausia gali užsiimti tik okupacijos metų išugdyti ir dažnai nesąžiningai žemės reformos vaisiais besinaudojantys naujieji ūkininkai. Tad neverta stebėtis jau 15 metų nesibaigiančia „žemės reforma“.

Bet čia labiau kalbame apie mus ištikusį laisvės sąlygų padiktuotą skaudulį – naująją emigraciją. Tai, kad atsivėrus sienoms, dar daugiau, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, mūsų tėvynainiai dėl ekonominių priežasčių veržiasi į užsienį ieškoti laimės, gal ir nebūtų didelė grėsmė tautai ir valstybei – taip gali elgtis bet kuris laisvas žmogus laisvės sąlygomis. Tačiau kai emigracijos mastai tampa tokie dideli, kad iškyla pavojus tautos išlikimui, tai tampa grėsminga. Išties per 15 metų, kaip spėjama, Lietuvą paliko apie 300 tūkst. Lietuvos piliečių. Vien į Airiją ieškoti darbo pasitraukė apie 100 tūkst. lietuvių. Tačiau šių naujųjų emigrantų elgesys išvykstant iš Lietuvos yra visai kitas – jie nevyksta didžiulėmis gurguolėmis, masiškai, kaip tai buvo 1944 metais. Jie nedainuoja ilgesio dainų apie tėvynę, negieda „Marija, Marija“, kaip tą darydavo iš Lietuvos į Sibirą tremiami lietuviai, jie nejaučia tėvynės ilgesio, jie net neplanuoja po mėnesio ar daugiau grįžti į tėvynę, svetimose šalyse jie neįsitraukia į lietuvių bendruomenių gyvenimą – jie visai kitokie, jie bėga iš Lietuvos niekieno nevejami, gal tik noro užsidirbti. Ir tai daugeliu atvejų – pateisinama. Nes jie mato, kad nepriklausomoje Lietuvoje valdžia yra veidmainių politikų, kolaboravusių okupacijos metais, rankose, t.y. tų, kurie tada engė tuos pačius tautiečius, o dabar vėl viešpatauja, kad disponuotų visais turtais ir galimybėmis.

Dar daugiau. Jie mato, kad Lietuvos valdžia nė kiek nesigraužia dėl tėvynę palikti turinčių naujųjų išeivių. Lietuvos politikai netgi su džiaugsmu skaičiuoja: štai ir vėl Lietuvoje „mūsų pastangomis“ sumažėjo nedarbas. Kad tas nedarbas sumažėjo dėl išvykstančiųjų iš tėvynės didėjančio skaičiaus, valdžiai tas nesvarbu. Ji tik dar labiau nori iš to pasipelnyti: iš bandančiųjų sugrįžti tuoj pat mėgina atskaičiuoti mokesčius, pasinaudodama galiojančiu „dvigubo apmokestinimo“ įstatymu, priimtu tos pačios valdžios. To grobuoniško įstatymo dėka į svetimą šalį už sunkiai pasiskolintus pinigus išvykęs, keletą savaičių vien vandeniu ir duona mitęs ir po medžiu nakvojęs, po kurio laiko susiradęs šiokį tokį darbą ir po 10–14 val. kasdien keletą metų dirbęs, ten mokesčius mokėjęs, į Lietuvą artimiesiems paramą siuntęs ir taip gelbėjęs juos nuo skurdo, į tėvynę sugrįžęs tėvynainis užpuolamas Mokesčių inspekcijos, esą jis skolingas keletą tūkstančių (ar net dešimčių tūkstančių) litų, nes užsienyje mokėdavęs „per mažus“ mokesčius. Atrodytų, valdžia jam sudarė sąlygas pasiskolinti kelionei pinigų, parūpindavusi nakvynę, suieškodavusi pelningą darbą ir apskritai rūpindavosi kiekvienu naujojo išeivio žingsniu. Aišku, virš galvos jaučiant tokią grėsmę, retas emigrantas mato reikalą grįžti į Lietuvą po metų kitų. Dauguma naujųjų išvykėlių svetimuose kraštuose gyvena jau daugiau nei dešimt metų, jie sukuria naujas šeimas (dažnai nelietuviškas), jų vaikai mokosi svetimose mokyklose, jie įsitvirtina svetimoje šalyje, nė negalvodami apie grįžimą į Lietuvą. Negalvoja todėl, kad jų atžvilgiu paprasčiausiai vykdomas įteisintas valstybinis reketas. Jeigu okupantai mus trėmė į Rytus, tai buvę jų pagalbininkai, be gailesčio, netgi su džiaugsmu tremia mus į Vakarus. Ir neleidžia sugrįžti.

Lietuviai – maža tauta. Kiekvienas atskiras žmogus mums yra didelė vertybė. Ir tas atskiras žmogus, kaip vertybė, turi būti dar labiau vertinamas, kai yra žinoma, jog dėl labai prastos demografinės padėties mūsų tauta greitai patirs dar didesnes netektis. Būtina siekti susigrąžinti bet kurį tautietį, dėl skurdo norintį palikti tėvynę. Netrukdykime jam pasijusti mylimu tautiečiu. Nedrauskime jam mylėti tėvynę...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija