Atnaujintas 2005 rugsėjo 2 d.
Nr.65
(1366)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Svarbiausia – pilietinės brandos reikalai

Mokslo ir žinių diena – svarbi, džiaugsminga šventė ne tik moksleiviams, studentams, mokytojams, dėstytojams, profesūrai, bet ir visiems kitiems piliečiams nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus. Gyvename tokį metą, kai mokytis tenka ne tik vaikystėje ir jaunystėje, o mažne visą gyvenimą. Vargu ar įmanoma rasti šeimą, kurioje kas nors kur nors ko nors nesimokytų. Tačiau ši diena ypač svarbi pirmokėliams. Jie bus mokomi ne tik rašyti ir skaityti, bet ir pilietinės savivokos bei tikėjimo pradmenų – meilės gimtajam kraštui, pagarbos papročiams ir tradicijoms, bendravimo meno, taurių jausmų. Tikriausiai šeimoje jie jau bus susipažinę su daug kuo, o auklėtojai veikiai sužinos atsineštos žinių kraitelės turinį.

Mokytojo vaidmuo nūdienos visuomenėje – išskirtinės svarbos. Visose posovietinėse visuomenėse didžiuma spręstinų reikalų panašūs, o dabar, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, atsiranda būtinybė pataisyti ir papildyti normatyvinę teisės aktų bazę. Mokytojas, būdamas kartu ir savo mokinių auklėtojas, ugdo atsikūrusios Respublikos jaunuosius piliečius. Ugdymo sąlygos smarkiai skiriasi nuo Antrosios respublikos (1918-1940) laikų patirties. Tada per du dešimtmečius buvo išugdytos tėvynei atsidavusių piliečių – patriotų kartos.

Visuomenę dar vargina pusę amžiaus trukusios okupacijos neigiamos pasekmės. Sugriovus Dekalogu ir privačios nuosavybės principu grindžiamą visuomenės moralę, atsirado reiškinių, kurių jokiu direktyviniu aktu staiga pataisyti neįmanoma. Tai ilgalaikiai procesai. Džiugu pažymėti, kad mokyklose jaunųjų šalies piliečių ugdymo reikalai ir bendra padėtis gerėja, nors pokyčiai galėtų vykti dar sparčiau.

Plintančios globalizacijos ir kompiuterizacijos sąlygomis mokymo ir auklėjimo reikalai spręstini ne įprastiniais, o naujais metodais. Vadinasi, mokytojai turi mokytis. Savo ruožtu turi būti skiriama daugiau dėmesio mokyklos reikalams, pedagogų kvalifikacijai, mokytojų buities gerinimui tiek savivaldos, tiek ir valstybinės valdžios institucijų lygmeniu. Permainų epochoje ženklios dvi aktualios temos – būtinybė keistis ir, spartėjant globalizacijos procesams, gebėti išsaugoti tautinį savitumą. Mokytojas, studentas, vyresniųjų klasių moksleivis jau negali apsiriboti vien paskaitomis ar pamokomis. Tenka daug dirbti individualiai, naršyti internete, skaityti specialiąją literatūrą. Mokytojo ir auklėtojo autoritetas turėtų būti nuosekliai stiprinamas. Tiesą pasakius, pedagogų kolektyvai daugelyje šalies rajonų ir miestų sudaro inteligentijos branduolį. Todėl šį intelekto potencialą derėtų puoselėti, tausoti ir lygia greta kelti jam jaunosios kartos pilietinio ugdymo uždavinius.

Šie pamąstymai natūraliai kyla iš Respublikos prezidento Valdo Adamkaus. Valstybės vadovas išskyrė svarbiausius iššūkius. Pirmasis – tai „politinis susvetimėjimas, pilietinės ir politinės brandos stoka“. Pranešime konstatuojama: „Mūsų viešojoje erdvėje jaučiamas bendrų vertybių, bendrų idėjų stygius. Pamatinės demokratinės vertybės nėra branginamos. Dauguma žmonių apskritai nesieja demokratijos su gyvenimo gerove. Tiek visuomenėje, tiek politikoje įsigali vartojimo logika, neigianti pilietines vertybes“.

Valstybės vadovas fokusavo visuomenės dėmesį į itin aktualią problemą. Tikriausiai ministerijos ir kitos valstybinės institucijos bei savivaldybės neliks nuošalyje. Intelektualų branduolys, tarp jų – dauguma kūrybiškai dirbančių pedagogų, neturėtų būti abejingi Prezidento keliamai problemai. Ji sietina su mokyklos svarbiausiu tikslu – šalies jaunojo piliečio ugdymu.

Rugsėjo 1-oji turi ir tamsios spalvos prisimintinų įvykių. 1939 metais tą dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kurio pradžią suplanavo totalitarinių sovietų ir nacių režimų vadeivos. Lenkijoje tądien ant miestų krito ir sproginėjo bombos. Vokiečių Reichas ir Sovietų Sąjunga po trijų savaičių pasidalijo kraujuojančios Lenkijos žemes. Baltijos šalių likimas irgi buvo nulemtas. Lietuva, paskelbusi neutralitetą, bergždžiai mėgino griebtis už šiaudo. Skaudu, bet būtina prisiminti, kad 1945 metais Potsdamo konferencija Lietuvos, Latvijos ir Estijos atžvilgiu patvirtino nusikalstamą Stalino-Hitlerio 1939 metų sandėrį, pasmerkdama tris Baltijos tautas pusę amžiaus trukusiai vergijai.

Paminėtina ir džiaugsminga 1993 m. rugsėjo 1-oji. Tądien Lietuvoje jau nebuvo nė vieno okupacinės kariuomenės dalinio. Tos dienos buvo laukta daugiau nei pusę amžiaus. Abu okupantai persekiojo ir naikino šviesuomenę, taigi ir mokytojus. Buvo siekta pirmiausia sunaikinti tautinės savimonės branduolį, kurio žymią dalį sudarė mokytojai.

Nevengdami pelnyto pasididžiavimo savo valstybe, nuoširdžiai pasveikinkime besimokančius mažus ir didelius bendrapiliečius, taip pat palinkėkime mūsų mieliems visų kartų mokytojams ištvermės, geros kloties darbuojantis švietimo, jaunosios kartos auklėjimo baruose ir jaukios asmeninės laimės.

Edmundas SIMANAITIS

Jonava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija