Atnaujintas 2005 rugsėjo 7 d.
Nr.66
(1367)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prisilietimas prie saulės, amžinybės ir savęs

Vytautas BAŠKYS

Ateina laikas, kada žmogaus siela pajaučia gelmę. Nedaugelis imasi fatališkai grėsmingos temos, juk apie didįjį gyvenimo virsmą paprastai vengiama kalbėti atvirai. Nedaugelis kūrėjų, nusileidę iki tos lemtingos ribos, turi ištvermės atvirai prabilti apie likimo geismo slaptį. Roberto Keturakio knygoje „ir niekad vėlai“ tokio bendravimo su amžinybe akivaizdoje eilėraščiuose pulsuoja iki skausmo atviras ir jautrus asmenybės atsivėrimas. Poetas, pasiekęs gyvenimo ir kūrybos brandą, fatališkai teisus: „Aš mirsiu taip, kaip miršta pašauti-/ bandydami delnais širdy kažką uždengti“. Taip atsiveria poeto širdies vidinis ritmas, fatališkumas, o greta tai, kas jau neįmanoma. Neįmanoma, bet kitą kartą: „Vėjas atplėšia langą ir per lietų teškendamas kelia/ tave iš miegų, kad per amžius nebūt negalėtum“. Vaizdingi žodžiai perteikia turtingą pasaulėjautą, žmogaus ir gamtos glaudų ryšį: „kaip nuostabiai/ degė per naktį laužas/ kaip žaismingai/ viskas virto pilkais pelenais“. Nuoširdumas lyg žaismingas, lyg nepaprastai paprastas tobulumas. Bet dabar jau pats sau gali „prisijaukinti vienatvę“, nors ir tada: „užsitrenkia durys, ir slenka, ir slenka tūkstančiai/ kaip šešėliai“.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija