Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Rašytojas ir poetė: du likimai

Mintys skaitant rašytojo Stepo Zobarsko laiškus

Vytautas BAGDONAS

Stepas Zobarskas (1911-1984)

Anykščių rajono Kunigiškių kaime veikiantis Svėdasų krašto muziejus šią vasarą pasipildė naujais eksponatais, susijusiais su žymaus išeivijos rašytojo, vertėjo, knygų leidėjo Stepo Zobarsko (1911-1984) kūrybine veikla.

S.Zobarsko literatūrinio palikimo leidimu besirūpinantis iš Kupiškio krašto, Šimonių, kilęs vilnietis kunigas Jonas Kastytis Matulionis, SJ, Svėdasų krašto muziejui neseniai atsiuntė šio rašytojo rankraščių kopijas. Jų originalai saugomi Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

Kopijose – du rašytojo S.Zobarsko ranka rašyti laiškai ir vienas eilėraštis be pavadinimo, atrodo, iki šiol niekur neskelbti. Laiškai skirti poetei Salomėjai Nėriai, kurią rašytojas tuo metu tiesiog dievino. Ypač dėmesio vertas 1929 m. vasario 5 d. rašytojo nuoširdus, lyriškas laiškas poetei. S.Zobarskas, žerdamas gražius komplimentus S.Nėriai, labai kukliai apibūdina savo asmenybę, atskleidžia kai kurias savo biografijos detales.

Manau, kad ir „XXI amžiaus“ skaitytojams būtų įdomu įsigilinti į aukštaičio rašytojo S.Zobarsko laišką poetei suvalkietei S.Nėriai. (Cituojame be jokių pataisymų.)

Gražioji Poete!

Dovanok, kad išdrįstu rašyti jums nežinomas asmuo. Bet juk yra daugiau tokių, kad daro (kaip aš). Atleisk!..

Beskaitydamas spaudoje jūsų gražiuosius kūrinėlius, kažką artimą pajutau savo dvasioje. Tas jūsų amžinas jaunatvės džiaugsmas ir nekalta kūdikiška meilė sužadina manyje kažkokį ilgesį ir amžiną prisirišimą jūsų kūrybiškam širdies virpėjimui. Ir kada kažką artimą jauti sieloje, taip ima noras susipažinti. Bet kaip? Asmeniškai net neteko man jūsų pamatyti. Taigi sumaniau taip, kaip ir darau. Būčiau be galo dėkingas, jei gerb. Poetė nepasididžiuotumėte ir galėtumėte šį bei tą parašyti iš savo sielos.

Nesu nei poetas, nei koks kitas žymus žmogus. Likimas atbloškė 1928 m. į Kauną. Mano gimtinė Pamalaišy, Svėdasų valsč. Rokiškio apskr. Esu vienintelis motinos sūnus (sakau, motinos, nes tėvelis mirdamas mane palikęs tik 4-6 mėnesių). Tačiau meniškąja literatūra ir bendrai – menu be galo įdomaujuosi. Kada tenka paskaityti kilnų poeto sielos virpėjimą, tai nuožmi kančių juosta prislegia krūtinę ir jautiesi toks nelaimingas, kad negali pasiekti tų saulėtųjų bokštų ir paalsuoti tuo Dievišku dvasios dvelksmu, kuris apdengia kūrėjo pečius. Visas pasaulis atrodo toks menkas menkutis, kada siela ima veržtis aukštyn, kur blaiva ir... gera. Apsvaigti kilniame poezijos glėbyje, viską užmiršdamas, viską. Akyse tik išsiplečia žavėjanti kilni Poezijos karalienė, kuri savo paslaptingos kančios žvelgimu taip pavergia, kad liekiesi bejėgis. Apsvaigsti ir pasineri šiltos ir svaigulingos jaunatvės žiedyne.

Ne kartą, ne du svaigau jūsų slėpiningam glėby. Kas kartą, kuomet gyvenimas žvilgteli savo baisiomis, šiurpulingomis akimis, kuomet jaučiuosi nuskriaustas slaptingo ir gražaus gyvenimo, tada atvirsta „Ankstaus Ryto“ spinduliuojantis pasaulis ir vėl, viską užmiršęs, jame pasineriu. O jauna klajūnė širdis veržiasi iš krūtinės į pilną gyvybės pasaulį, kad galėtų išsimaudyti jo krištoliniam eleksyre. Bet... kuomet žvilgteli į tamsias ir paniurusias sienas, kuomet alkis – amžinas nepasitenkinimas užgula krūtinę, vėl lieki visų apleistas... Dievai žino, turbūt jau tokia dalia.

Sunku atverti sielos paslaptis, kai jos niekam neįžvelgiamos, nesuprantamos!.. O joje visai kitoks pavasaris!

Sunku atsekti tai, kas vilioja, bet... bet šiurpi gyvenimo banga, blaškydama ir kankindama, neleidžia įsitverti vairo.

Brangioji!.. Jeigu būtumei tokia gera, jei galėtumei nors vieną kitą žodelį, mintį, suprasti, atsakyti, atversti tą slėpiningą ir užburtą gyvybės knygą, būčiau laimingas!.. Amžinai dėkingas!

Taigi būk tokia gerute, jeigu aš nesudarysiu kokio nemalonumo, nesutrukdysiu – parašyk, o aš liekuosi atvira ir išalkusia širdim. Gal kada gyvenimas parodys tikrąją mano kankynę ir jos vaisius. Lauksiu!..

Tamstą branginąs Stepas Zobarskas

Adresas:

Kaunas, Žaliasis kalnas

Aviečių g-vė 4

Laiškas S.Nėriai rašytas ranka, labai kaligrafiškai, aiškiomis, lengvai įskaitomomis raidėmis, beveik be klaidų.

Tuo metu 29 metų Salomėja Nėris jau buvo žinoma poetė. Jos eilėraščius spausdino įvairūs leidiniai. Nors savo laiške aštuoniolikmetis svėdasiškis ir pasikuklino, kad jis „nei poetas, nei koks kitas žymus žmogus“, bet jo apsakymus jau spausdino to meto žurnalai, jis rašė įvairiausiems leidiniams straipsnius, gražiai piešė, Kaune buvo įsitraukęs į kultūrinę ir visuomeninę veiklą.

Kraštiečio kan. Juozo Tumo-Vaižganto dėka jis įsikūrė Kaune. Nuo 1927 metų darbavosi Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje, kartu su kitais autoriais parengė pradžios mokykloms vadovėlį „Aušrelė“.

Nežinia, ar jis gavo S.Nėries atsakymą, ar jie vėliau susirašinėjo, nežinia, kaip užsimezgė jų bendradarbiavimas. O kad jie bendradarbiavo, įrodo antrasis laiškas, kurio originalas taip pat saugomas Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (o kopija dabar yra ir Svėdasų krašto muziejuje).

Gyvendamas Kaune, S.Zobarskas redagavo žurnalą vaikams „Žiburėlis“, kuris tapo populiariausiu ir mėgstamiausiu Lietuvoje. Redaktorius sugebėjo suburti sumanius darbuotojus ir pasitelkė įdomius, talentingus autorius. Be abejo, šiame žurnale bendradarbiavo ir S.Nėris.

1940 m. rugpjūčio 29 d. rašytojas S.Nėriai pasiuntė atvirlaiškį su tokiu tekstu:

Gerbiamoji kolege,

Jūsų kūrinys jau išspausdintas. Malonėkite užeiti kurią dieną atsiimti honoraro. Būčiau labai dėkingas, jeigu paruoštumėt kokį kaipo vaidinimą vaikams – 30 minučių. Mat, ex officio esu trumpam laikui Kaune radiofone vaikų val. vedėju.

Jei galėtumėt užeiti pav. šį šeštadienį iš ryto – iki 10 valandos, galėtume plačiau pasišnekėti tuo reikalu. Jus gerbiąs (toliau S.Zobarsko parašas).

Apie tolesnį dviejų garsių kūrėjų bendravimą, susirašinėjimą nėra žinių. Jųdviejų keliai išsiskyrė, likimas jiem skyrė skirtingus išbandymus.

Artėjant antrajai sovietų okupacija, 1944 metais S.Zobarskas su žmona Malvina ir dukrele Nijole pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių gyveno Vokietijoje (Heidelberge), kur rūpinosi lietuviškų knygų leidimu ir propagavimu. 1947 metais atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia studijavo anglistiką Niujorko universitete, sunkiai dirbo banke, kad galėtų išlaikyti šeimą. Ir visus laisvalaikius skirdavo kūrybai, knygų leidybai, lietuviškai veiklai.

1962 metais įsteigė spaustuvę lietuvių autorių knygoms anglų kalba leisti, taip pat jis vertė lietuvių rašytojų kūrybą į vokiečių, anglų, prancūzų kalbas.

S.Zobarsko didžiausia svajonė buvo nors kartą aplankyti gimtąjį kraštą, susitikti su Pamalaišyje likusia senute motina. Deja, įvažiuoti į sovietų valdomą Lietuvą jam buvo uždrausta. Jo knygos sovietmečiu nebuvo leidžiamos gimtojoje šalyje, o seniau išleistos gulėjo didžiųjų bibliotekų spec. fonduose ir tik nedaugeliui buvo prieinamos. Gimtoji sodyba Pamalaišyje melioruojant buvo sulyginta su žeme. (Dabar ten stovi anykštėno tautodailininko Jono Tvardausko sukurtas koplytstulpis, pastatytas 1991 metų sausį, minint rašytojo gimimo 80-ąsias metines.) Saugumiečiai ne kartą krėtė rašytojo gimtąją sodybą, konfiskavo daugybę rankraščių, knygų, nuotraukų, motinai meluodami, kad visa tai jie perduos jos sūnui...

Taip ir nebeišvydęs gimtosios Lietuvos, rašytojas S.Zobarskas mirė 1984 m. birželio 9 d. Niujorke, ten ir palaidotas šalia anksčiau mirusių žmonos Matildos ir dukros Nijolės.

Visai priešingai susiklostė poetės S.Nėries likimas. Ji ne tiktai rašė eiles, leido knygas, bet ir pasinėrė į politiką, pasidarė aktyvi visuomenės veikėja.

Tapusi Lietuvos Respublikos Seimo Įgaliotosios komisijos nare, dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos septintojoje sesijoje Maskvoje, kurios metu 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos SSR „priimta“ į SSRS sudėtį. S. Nėris Kremliuje perskaitė (tiesa, dar gimtąja lietuvių kalba) „vadui, mokytojui, draugui, lietuvių tautos išlaisvintojui – Didžiajam vadui“ skirtą „Poemą apie Staliną“.

Kaip buvo teigiama to meto spaudoje, salėje visi atsistojo ir ilgai, ilgai plojo. Poemos klausėsi ir ja žavėjosi pats Stalinas. Poetė „Tiesos“ laikraščio korespondentui teigė, kad poemą parašė per vieną naktį, esą „sėdėdama Seimo posėdy, pajutau, kad turiu parašyti poemą apie Staliną“.

Į Lietuvą kartu su kitais atstovais parvežusi „Stalino saulę“, poetė didelę savo kūrybos dalį skyrė sovietinei santvarkai aukštinti, komunistinėms idėjoms propaguoti.

1941 m. sausio 12 d. S.Nėris buvo išrinkta SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate. Kandidate ji buvo iškelta ir deputate išrinkta Utenos rinkimų apygardoje Nr. 630. Poetė ne kartą rinkimų kampanijos metu lankėsi Utenos krašte, dalyvavo mitinguose.

1942 m. gruodžio 26 d. rašytoje autobiografijoje ji tą faktą pažymi labai pagarbiai ir pabrėžia, kad „...Darbo žmonių pasitikėjimui pateisinti bus skirta ir tolimesnė mano veikla – ji pilnutinai skirta Tarybinei liaudžiai ir Lenino partijai...“

Tačiau ilgai „tarnauti liaudžiai ir kompartijai“ nebebuvo lemta. 1945 m. liepos 7 d. S.Nėris mirė kepenų vėžiu.

Apie jos mirtį ilgiausius nekrologus spausdino visi SSRS laikraščiai, poetės laidotuvės buvo grandiozinės. Tomis dienomis visoje Lietuvoje tik ir tebuvo skelbiama, kad mirė „žymioji mūsų poetė, talentingoji lietuvių poezijos kūrėja, tarybinės lietuvių literatūros pasididžiavimas“.

Beje, prieš išnešant S.Nėries karstą, užtemo saulė, diena priblėso ir Kauną užliejo smarki liūtis, kokios vietiniai gyventojai jau seniai nebuvo matę. Tiktai po liūties buvo galima lydėti poetę į amžinojo poilsio vietą. Tuomet spauda rašė, kad ir gamta prisidėjo prie visuotinio Lietuvos liūdesio dėl mylimos poetės mirties.

Žvelgiant iš dabartinių pozicijų, gal ta liūtis bylojo visai ką kita: gal tai buvo Apvaizdos siųstas koks nors ženklas, bylojęs apie klaidų, klydimų, akibrokštų, svyravimų, abejonių, kraštutinumų, blaškymosi kupiną poetės kelią?

Kai 1984-ųjų vasarą užgeso gyvybės siūlas 74-uosius einančio rašytojo S.Zobarsko, kuklūs nekrologai pasirodė tik kai kuriuose užsienio šalių ir išeivijos leidiniuose. Netgi rašytojo artimiausi giminės tą liūdną žinią išgirdo iš „Amerikos balso“. Sovietinėje Lietuvoje buvo tylima apie šio žymaus rašytojo, knygų leidėjo, vertėjo gyvenimą, kūrybą, nutylėta ir apie jo išėjimą Amžinybėn.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, apie tikrą tautos, savo krašto patriotą prabilta atvirai. Kitomis akimis, atviriau pažvelgta ir į lakštingala vadinamą poetę S.Nėrį...

Tad štai kokios mintys užplūsta kaimo mokykloje-muziejuje žvelgiant į talentingo rašytojo S.Zobarsko laiškus poetei S. Nėriai, prisimenant šių dviejų asmenybių nueitus gyvenimo ir kūrybos kelius...

© 2005 "XXI amžius"