| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
XXI amžiui penkiolika metų!
Nuo beveik pirmųjų nepriklausomybės dienų savo gimimą pradėjo skaičiuoti ir XXI amžius jo pirmasis numeris pasirodė prieš penkiolika metų, 1990 m. rugsėjo 6 d. Mūsų atkurtoji nepriklausomybė yra jauna, jaunas yra ir mūsų laikraštis. Bet jau turintis ir tam tikrą patirtį. Atrodo, dar taip neseniai, turėdami tada visai menką trejų metų laikraščio leidybos patirtį (tai įvyko 1993 metų rugsėjį), visomis išgalėmis stebėjome ir aprašėme pirmąjį (ir vienintelį) popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą į Lietuvą, pasibaigusį kaip tik rugsėjo 8-osios rytą (nuo tų atmintinų dienų praėjo jau dvylika metų), savo menkomis jėgomis, neturėdami transporto arba turėdami jį tik prieštvaninio lygio, beveik kasmet vykdavome į rugsėjo 8-ąją Šiluvoje prasidedančius Marijos gimimo atlaidus ir apie juos papasakodavome savo skaitytojams, aplankydavome kitas Lietuvoje populiarias, gilias tradicijas turinčias šventes ar paminėjimo sukaktis. Atrodo, dar visai neseniai mes minėjome savo penkerių metų darbo sukaktį, dar neseniau - dešimtmetį, ir visiškai neseniai tūkstantojo numerio išleidimą . O dabar štai ir penkiolikos metų sukaktis. Tad ką gi penkiolika metų reiškia laikraščiui, ypač katalikiškam? Penkiolika metų laikraščiui lyg ir nedidelis laiko tarpas: juk kai kurie pasaulio laikraščiai gali didžiuotis ir daugiau nei šimto metų leidybos patirtimi. Bet nepriklausomoje Lietuvoje penkiolika metų skaičiuojantis laikraštis gali džiaugtis tokia sukaktimi, ypač įvertinant tai, kad laikraščiui visą tą laiką teko sunkiai grumtis už savo išlikimą. Visi prisimename, kaip iš pradžių viskas tautinei ir krikščioniškai spaudai klojosi lyg pieno upėmis plauktų. Ypač katalikiškai spaudai. Prisiminkime, kaip sekėsi Katalikų pasauliui, tada, nepriklausomybės priešaušryje, gavusiam komunistų partijos palaiminimą, nemokamus popieriaus fondus, finansinę paramą pirmaisiais metais šis žurnalas eidavo daugiau nei šimto tūkstančių egzempliorių tiražu. Tačiau žinome, kas atsitiko šiam žurnalui per daugiau nei penkiolikos metų leidybos laiką patyręs keleto (arti dešimties) redaktorių pakeitimo, savo pavadinimo ir krypties keitimosi procesą, netekęs beveik visų skaitytojų, jis neseniai buvo uždarytas. Ir tai įvyko nepaisant nuolatinės finansinės ir moralinės paramos iš pradžių valdančios (tuo metu jau persitvarkančios, t.y. besirengiančios naujam valdžios tramplinui) komunistų partijos ir Bažnyčios, po to Bažnyčios ir Vyriausybės (per vadinamąjį Spaudos rėmimo fondą). Tokių sąlygų XXI amžius niekada neturėjo: už savo išlikimą, už skaitytojų palankumo išsikovojimą jis visą laiką grūmėsi pats vienas. Ir tas tęsiasi visus penkiolika metų. Gyvenimas mūsų tikrai nelepino. Visą laiką mes dirbome vieniši. Mes jautėmės ir jaučiamės vieniši. Mes esame vieniši. Esame vieniši nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje. Esame vieniši partizanų krauju sulaistytoje Lietuvoje. Esame vieniši katalikiškoje Lietuvoje. Atrodo, pasaulyje nuo seno garsėjančiame katalikiškame krašte, per visas rudąsias ir raudonąsias okupacijas išlaikiusiame krikščioniškąjį atsparumą krašte, lyg ir didžiausią dvasinį atsparumą savo knygnešyste bei tautine ir katalikiška spauda parodžiusiame krašte katalikiškas laikraštis ir visa katalikiška spauda turėtų jausti visuomenės paramą, ypač katalikų bendruomenės, josios intelektualų paramą. Deja, tenka dar kartą pakartoti mes jaučiamės ir esame vieniši. Dar daugiau, mes esame nuolatinėje blokadoje, tokioje blokadoje, kurios nepatiria joks leidinys, einantis Lietuvoje. Tai, kad mus ignoruoja tie Lietuvoje, kurie netiki Dievu, bet tiki tik pinigų ir korupcijos galia, tik karjeromis ir savanaudiškumu, mums nekelia nuostabos. Mūsų nestebina ir tai, kad mūsų laikraščiu, jo išlikimu jokio susirūpinimo neparodo atsitiktiniai katalikai, t.y. tie, kurie prisimena Bažnyčią ar tikėjimą tik per Kalėdas ar Velykas arba tik krikštydami savo atžalą bei palaidodami savo artimuosius. Bet mus, katalikiško laikraščio darbuotojus, stebina tai, kad mus ignoruoja, mums didžiausią blokadą stato kai kurie katalikų bendruomenės sluoksniai, netgi jos elitas. Toks nusistatymas prieš katalikišką laikraštį, toks priešiškumas, mūsų žiniomis, nevyksta jokiose katalikiškose šalyse, išskyrus Lietuvą, tokio priešiškumo katalikiškam laikraščiui nerasime net tokiose valstybėse, kuriose vyrauja kitas tikėjimas (pavyzdžiui, musulmoniškas, induistinis ar protestantiškas). Ir keistas sutapimas mūsų darbą smerkia tie, kurie niekada nėra parodę jokio rūpesčio, jokio dėmesio, kaip žiauriose grumtynėse už išlikimą išsilaiko katalikiškas laikraštis. Tai stebina mus, stebina ir didžiąją dalį mūsų skaitytojų kodėl katalikiškam laikraščiui katalikiškame krašte kai kurių sluoksnių vykdoma blokada, ignoravimas ir net panieka ar neapykanta? Įdedame tikrai nemažai darbo, nešame nelengvą darbo naštą, didžiulį siekį ir norą išlikti, nes manome, kad po 50 metų ateistinės-bolševikinės priespaudos katalikiškas laikraštis turi išlikti tautai, kuri pasaulyje yra žinoma kaip katalikiška, kuri išties yra katalikiška, nepaisant visų jai daromų kliūčių ir vilionių atsisakyti savo tikėjimo ir tautiškumo. Ir tada kyla klausimas, ar tas mūsų darbas nereikalingas? Nepaisant minėto elito mums daromos blokados ir mūsų ignoravimo, mes dirbame toliau. Kartu su laikraščio skaitytojais, platintojais, bendradarbiais ir kitais talkininkais mes, nedidelis redakcijos kolektyvas, džiaugiamės, kad atlaikėme daugybę moralinių ir dvasinių išbandymų. Kartu mes meldžiamės ir už mūsų niekintojus bei nedraugus, tikėdamiesi, kad jie kada nors pasuks krikščioniško supratimo, krikščioniško solidarumo ir krikščioniškos artimo meilės keliu ne tik savo viešomis kalbomis, bet ir savo poelgiais. Niekada nepasiekęs šimtatūkstantinių tiražų, XXI amžius per savo penkiolika metų surado savo skaitytojų ratą, visada jautė jų moralinę paramą. Todėl XXI amžius už savo išlikimą daugiausia yra dėkingas savo skaitytojams. Taip pat esame dėkingi finansiškai mus rėmusiems kai kuriems pasaulio lietuviams (išeivijoje) ar jų fondams. Gaudavome ir gauname pavienių aukotojų Lietuvoje paramą žinodami jų neturtą, mes didžiai vertiname jų nuoširdžią, nesavanaudišką auką. Mes esame ypač dėkingi toms kelioms dešimtims platintojų, tarp kurių yra ir keletas tikrai nuoširdžių, tautos likimu susirūpinusių kunigų, dažnai jau sulinkusių po garbaus amžiaus našta. Visiems jums tariame nuoširdų ačiū! Sveikindami mūsų ištikimuosius geruosius skaitytojus, norime visus patikinti, kad krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis XXI amžius ir toliau tarnaus jums, visomis išgalėmis puoselėdamas tautines ir krikščioniškas vertybes.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |