|
O karavanas dar eina?
Petras KATINAS
Nepaliaujamai šėlstant degalų kainoms, o populiariausio benzino A-95 kainai pasiekus eurą už litrą, finansų ministras Z.Balčytis bando raminti visuomenę, jog tas degalų kainų kėlimas neatsilieps kitų prekių kainų kilimui. Dar daugiau, finansų ministras ir Premjeras įtikinėja, kad dėl degalų kainų šuolio infliacija išaugs labai nežymiai tik apie 0,2 proc. Taigi Vyriausybės šulai leidžia suprasti, jog numatomam euro įvedimui 2007 metų pradžioje šis vos pastebimas infliacijos didėjimas nepakenks. Aišku, tokiu ministro ir Premjero optimizmu niekas netiki. Tuo tarpu finansų ir ekonomikos ekspertai vienu balsu tvirtina, kad kainos, ypač pirmojo būtinumo prekėms, neišvengiamai augs. Ir ne vienu ar dviem procentais, o keliolika. Premjeras ir jo ministrai vis kalba, jog nieko negalintys padaryti dėl tokio didžiulio degalų kainų šuoliavimo. Pasiūlius sumažinti akcizo mokesčius degalams, Premjeras, kaip visada, bemat atrėžia, kad to daryti neleidžia Europos Sąjunga. Tačiau kaip tada paaiškinti, kai Europos energetikos komisija, siekdama padėti žmonėms, leido panaudoti 60 mln. barelių degalų atsargų iš valstybių strateginių rezervų. O JAV administracija 30 mln. barelių iš tų pačių atsargų. Deja, Lietuva tokių rezervų pasiūlyti negali, nes mūsų šalyje niekaip nesugebama pastatyti strateginių atsargų degalų saugyklos. Kas gi neleidžia statyti tokios saugyklos? Europos Sąjunga? Pirmiausia tokios strateginės degalų saugyklos nebuvimu suinteresuota Maskva. Tą puikiausiai žino Premjeras ir jo aplinka bei visas būrys jo patarėjų. Neįtikinamai skamba ir kitos valdžios vyrų kalbos ir reliacijos. Pavyzdžiui, tokios, jog įvedus eurą ims plaukte plaukti užsienio investicijos. Kol kas tokių investicijų pragiedrulių nematyti. Statistikos duomenimis, Lietuva, pritraukdama investicijas, ryškiai pralaimi konkurencinę kovą regione. Kodėl taip yra, neseniai paaiškino europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis. Pasak jo, Lietuvoje dabar vyrauja senoji dvasia tvarkytis tais principais ir tose srityse, kuriose nomenklatūra jaučiasi kaip namie. Vakarų investuotojai ir toliau nelemtai atbaidomi, savi nauji sąžiningi verslininkai dusinami, užtat Rytų interesantai jaučiasi ir traktuojami bemaž kaip ne užsienis. Jie grįžta ir paliktais pažinčių bei interesų takeliais. O tai jokia pažanga. Kodėl taip yra, prof. V.Landsbergis kalbėjo ir kalba nuolat. Tiems, kuriems jau įkalta į galvas, kad V.Landsbergis yra visų Lietuvos nelaimių šaltinis, verta pacituoti kitą profesorių, buvusį Socialdemokratų partijos lyderį, dabar europarlamentarą A.Sakalą, kuris jau irgi ne kartą pareiškė, jog dabartinė valdžia atsidūrė gilioje politinėje ir moralinėje krizėje, o ta krizė kelia pavojų net valstybės egzistavimui. Bet ir tai dar ne viskas. Spaudoje pasirodo vis daugiau publikacijų, kad Rusijos specialiosios tarnybos Lietuvoje jaučiasi kaip savo namuose ir kontroliuoja mūsų vadinamąjį politinį elitą.
Kitą savaitę prasidės Seimo rudens sesija arba, kaip tapo madinga sakyti, - naujasis politinis sezonas. Tikėtis iš jo ko nors nauja nėra nei prasmės, nei vilties. Jau net balsavusieji už aukso kalnus žadėjusius įsitikina, kad Seime ir apskritai valdžioje susispietė daugybė ciniškų, savanaudžių žmonių, kurie ir atėjo į Seimą ar ministerijas susitvarkyti savo ir artimųjų biznio reikalų. O kai tie reikalai tvarkomi pagal rusiškąjį modelį skandink artimą savo, visų pirma žmogų iš gatvės, nieko gera tikėtis negalima. Skandinimo būdai patys įvairiausi. Tam pasitelkiami valdomi prokurorai, žiniasklaida. Kaip pastebėjo politologas ir publicistas Gintaras Beresnevičius, Lietuvoje politiką daro maždaug šimtuko galingųjų susitarimai, įgyvendinami per teisingumo struktūras, vienokias ar kitokias, arba per verslui ar politinei karjerai užkertančius šlagbaumus žiniasklaidoje. Tad kalbėti apie neva egzistuojančias politines partijas ir jų realią valdžią irgi neverta. Besiveržiantiems valdžion partijos tapo, mafijos žargonu kalbant, stogu nuo įvairiausių atsitiktinumų, kurie tarpusavio rietenose dažnai atsiranda. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai dėl tokių atsitiktinumų krito net du ministrai ūkio ir finansų, Draudimo priežiūros komisijos vadovas. Aišku, tai dar ne pabaiga. Dauguma politologų neabejoja, kad naująjį politinį sezoną pagrindinis dalykas bus ne tik kitų metų biudžeto tampymas į visas puses, bet ir vadinamosios koalicijos tarpusavio santykių aiškinimasis. O nesibaigiančių skandalų gausa, kaip pažymėjo V.Landsbergis, tiktai liudija apie vis didesnį valdžios pasiekusiųjų savanaudiškumą, net įžūlumą grobti, meluoti ir nuolat didinti priklausomybę nuo Rusijos.
Žinoma, sulauksime ir naujų įstatymų lavinos. Vien Vyriausybė giriasi pateiksianti Seimui per du šimtus įstatymų projektų. Kokie tai bus įstatymai, dar nežinia, bet, sprendžiant iš per praėjusią sesiją priimtų įstatymų, dauguma jų bus skirti siaurų interesų grupuočių apetitams tenkinti. Bene garsiausias jų Elektros energetikos įstatymas, pagal kurį buvo patvirtinta ir nauja elektros kainų skaičiavimo metodika. Iš tos metodikos dvi elektros įmonės per metus tarpusavyje pasidalijo nei daug, nei mažai - tik 150 milijonų litų. Aišku, tuos pinigus pasiėmė iš visų mūsų elektros vartotojų kišenės. Dar 50 milijonų litų uždirbo apsukrūs vyrukai, prastūmę Seime Naftos ir dujų išteklių mokesčių įstatymą. Todėl pačiu laiku Strateginių tyrimų institutas ir Transparency International Lietuvos skyrius ėmėsi iniciatyvos įkurti įstatymų analizės grupę. Pirmiausia šių institucijų sudaryta ekspertų grupė ketina įvertinti tuos įstatymus, kuriuose jau ir ne specialistai įžvelgia atvirą korupciją. Tai Elektros energetikos, Šilumos ūkio, Gamtinių dujų, Pridėtinės vertės mokesčio, Prekyviečių mokesčio, Viešųjų pirkimų įstatymai. Kaip pažymėjo Transparency International Lietuvos skyriaus direktorius Rytis Juozapavičius, iniciatyvą atskleisti, kam naudingas tam tikrų įstatymų priėmimas, reikia vertinti kaip antikorupcinį projektą, nes iki šiol Lietuvoje korupcijos tyrimų objektai pirmiausia yra vadinamoji mažoji korupcija. Tai yra smulkūs sukčiai ar kyšininkai. Tuo tarpu kai interesų grupės nusiperka visą pluoštą teisės aktų, leidžiančių neregėtai ir nebaudžiamai pelnytis, niekam nerūpi. Strateginių tyrimo instituto tarybos pirmininkas Gytis Kaminskas pažymėjo, jog nei Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), nei Valstybės saugumo departamentas neanalizuoja, jau nekalbant apie neutralizavimą, teisės aktų, keliančių grėsmę ekonominiam valstybės saugumui. G.Kaminsko teigimu, šiuo metu STT antikorupciniu požiūriu įvertina vos apie du procentus priimamų naujų įstatymų. Strateginių tyrimų instituto ir Transparency International Lietuvos skyriaus iniciatyva yra labai sveikintina ir privalo susilaukti visuotinio palaikymo. Tačiau viena aišku: tai iniciatyvai užgniaužti bus metamos didžiulės jėgos ir pastangos. Ir ne tik todėl, kad visuomenei bus pateikta informacija apie korupcijai klestėti ir gyventojams apiplėšti priimtus įstatymus. Valdantieji labiausiai bijo, jog gali būti atskleistos tų įstatymų iniciatorių ir rengėjų pavardės. O tokie dalykai iki šiol tebėra tabu. Jau dabar, vos tik ketinant imtis priimtų įstatymų korupcijos šaknų analizės, iš aukštų valdžios pareigūnų kabinetų pasigirdo nuomonių, esą teisės specialistai, siekiantys apginti visuomenę nuo įstatymais įteisinto plėšikavimo, yra silpni specialistai, neturintys reikiamos kompetencijos ir t.t. Tuo visiškai nesistebi Tansparency International Lietuvos skyriaus vadovas R.Juozapavičius. Jo žodžiais tariant, ekspertų veikla sulauks aštrios ir agresyvios valdžios atstovų kritikos, pirmiausia apkaltinant juos neprofesionalumu. Tai valdančios nomenklatūros seniai išbandytas būdas visus kritikus apšaukti neprofesionalais. Mat profesionalais gali būti tiktai jie. Visi kiti privalo būti tik klusniomis avelėmis, mokesčių mokėtojais ir atėjus metui už kokį rašiklį su kompetentingųjų atvaizdais nueiti į balsavimo apylinkę ir juos vėl išrinkti.
Tiesa, kartais per klaidą valdžioje atsiduria ir ne visai savi žmonės. Tokie paprastai išstumiami be pernelyg didelio triukšmo. Dabar valdantiesiems jau kelintą kartą užkliūva generalinis policijos komisaras V.Grigaravičius. Kurgi matyta generalinio komisaro visuomenės vertinimo reitingai didesni nei paties A.Brazausko! Jau nekalbant apie kitus gelbėtojus. Puolantieji policijos komisarą netgi nelaukia jo penkerių metų kadencijos pabaigos, kuri bus po kelių mėnesių kitų metų vasarį. Valdantieji baiminasi, kad Prezidentas gali pasiūlyti V.Grigaravičiaus kandidatūrą ir antrajai kadencijai. O šito labai nenori, netgi bijo Premjeras ir darbietis vidaus reikalų ministras. Todėl nėra ko piktintis, kai opozicijos lyderis Andrius Kubilius pareiškia, kad Premjeras, vidaus reikalų ministras ir Vyriausybės reikalus vis daugiau tvarkantis J.Bernatonis bijo, kad iš visų pusių puolamas generalinis policijos komisaras gali atskleisti tiesą ne tik apie EBSW aferas, bet ir tai, kas ženkliai prisidėjo, o gal ir skatino tas aferas.
Pagaliau ne tik opozicijos, bet ir jau įstatymų analizės drįsę imtis teisės ekspertai, visas būrys politologų vis labiau trukdo specialistams tvarkytis Lietuvoje kaip savajame dvare. Kol kas raminamasi patarle: Šuo loja, o karavanas eina toliau. Tačiau tas karavanas, nepaisant jo vedlio bravūriškų šūkių bei retsykiais išvarant kokį nors to karavano kupranugarį, paverčiant jį atpirkimo ožiu, kaip tai atsitiko su Draudimo priežiūros komisijos pirmininku E.Vasiliu, jau ėmė vis labiau tūpčioti vietoje. Tai suteikia vilčių, nes pastebimai daugėja žmonių, naujai žvelgiančių į valstybės ir jos žmonių problemas, į Lietuvos ateitį.
© 2005 "XXI amžius"
|