Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

NKVD ir gestapas: draugų bendradarbiavimas

Dabar Jungtinėse Valstijose gyvenantis rusų rašytojas Konstantinas Preobraženskis ne iš nuogirdų ar archyvinių duomenų žino apie KGB veiklą. Žino, nes pats buvo SSRS KGB PGU (pirmosios vyriausiosios KGB valdybos) viršininko, kuravusio mokslinę-techninę žvalgybą, referentas. Keliolika metų K.Preobraženskis dirbo kaip KGB šnipas TASS’o agentūros korespondento priedangoje. Parašė keletą įdomių knygų apie Japoniją: „Bambuko kardas“ , „Sportinis kimono“, „Nežinoma Japonija“ ir kitas. Knyga „Šnipas, kuris mylėjo Japoniją“ pasirodė Maskvoje 1994 metais ir padarė sprogusios bombos įspūdį. Joje parodyta kruopščiai nuo visų slėpta ir tebeslepiama KGB šnipinėjimo virtuvė. K.Preobraženskis taip pat pasakoja apie KGB veiklą SSRS ir dabartinėje „demokratinėje“ Rusijoje, apie karinę kontržvalgybą, KGB ardomąjį darbą religinėse organizacijose ir bendruomenėse, apie šnipų rengimą dirbti užsienyje. Autorius šioje savo knygoje ypatingą dėmesį skyrė KGB veiklai verbuojant ir paperkant užsienio žiniasklaidos žurnalistus ir politologus.

Po K.Preobraženskio knygos pasirodymo, netrukus dienos šviesą išvydo dar dviejų buvusių KGB šnipinėjimo ekspertų – A.Litvinenkos ir J.Felštinskio – knyga „FSB sprogdina Rusiją“. Ji sukėlė dar didesnį sąmyšį Lubiankoje, ypač po to, kai K.Preobraženskis viešai patvirtino, jog viskas, kas parašyta toje knygoje, yra tiesa. Po to autorių atvirai ėmė persekioti KGB įpėdinė FSB. Bijodamas dėl savo gyvybės, rašytojas paliko Rusiją ir apsigyveno JAV.

Neseniai K.Preobraženskis paskelbė dar vieną publikaciją. Šį kartą apie neseną NKVD-KGB istorijos tarpsnį, kai NKVD ranka rankon darbavosi su hitlerinės Vokietijos saugumo tarnyba, garsiuoju gestapu. Rašytojas, naudodamasis senomis pažintimis, ilgai kalbėjosi su KGB veteranu, nuo praėjusio amžiaus trečiojo iki šeštojo dešimtmečio vadovavusio KGB mokslinės-techninės žvalgybos skyriui, Leonidu Kvasnikovu. Pasak autoriaus, senas čekistas karo metais dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir gana sėkmingai sugebėjo išvogti amerikiečių atominės bombos gamybos paslaptis. Ir paaiškina, kodėl už tokį darbą negavo net SSRS didvyrio žvaigždės, dargi generolo antpečių. Mat L.Kvasnikovas buvo žinomas Lubiankoje kaip labai principingas ir tvirto charakterio žmogus, kuris neabejodavo pasakyti tiesą bei konfliktuoti su visais KGB vadovais – pradedant Berija, baigiant Kriučkovu. Visi jie nekentė L.Kvasnikovo, bet kažkodėl nepasiuntė nei į gulagą, nei sušaudė. Apsilankęs pas L.Kvasnikovą jo nedideliame bute Maskvoje, L.Preobraženskis buvo gerokai nustebintas buvusio KGB skyriaus vadovo aplinka, nė iš tolo neprilygstačia tai prabangai, kurioje maudosi V.Kvasnikovo kolegos – KGB pensininkai generolai ir pulkininkai.

Taigi į klausimą, kuo gi jis užsiiminėjo iki 1941 metų, KGB veteranas atsakė tiesiai: „Dirbau su savo draugais ir bičiuliais iš gestapo“. Ir parodė rašytojui pageltusį nuo laiko popierių, kuriame puikavosi du antspaudai: vienas su SSRS herbu, kitas su fašistinės Vokietijos svastika. Tai buvo leidimas į vokiečių okupuotą Lenkiją, kurį išdavė 1940 metų kovo mėnesį NKVD ir gestapo atstovas Maskvoje bei pasirašė Vokietijos ambasadorius Sovietų Sąjungoje grafas fon Šulenburgas. Toliau K.Preobraženskis rašo, jog grafas fon Šulenburgas suvaidino tam tikrą vaidmenį K.Preobraženskio šeimos istorijoje. Mat jo prosenelis Jakovas Tobolkinas buvo žinomas rusų zoologas, įkūręs garsųjį beždžionių draustinį Suchumyje. Be to, jis buvo sovietų vadovų „dvaro“ veterinaras. Jam teko gydyti net Lenino katiną, Stalino sušaudyto Bucharino asmeninio žvėryno gyvulius bei užsienio šalių diplomatų šunis ir kates. Todėl J.Tobolkinas nė kiek nenustebo, kai 1941 m. birželio 21 d. jį iškvietė Vokietijos ambasadorius fon Šulenburgas ir paprašė užmigdyti amžinai jo numylėtą šunį – didžiulį dogą. Jis iškart suprato, kad netrukus prasidės karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Už tai, kad nepranešė NKVD apie ambasadoriaus šuns nunuodijimą, J.Tobolkinas buvo areštuotas jau birželio 22 dieną, vos prasidėjus karui. Tačiau ne apie tai rašo K.Preobraženskis. Jis paklausė KGB veterano, kaip šis, užsiiminėdamas moksliniu-techniniu šnipinėjimu, sutiko imtis tokio niekingo darbo nacių okupuotoje Lenkijoje – tai yra atrinkti suimtuosius lenkų patriotus, juos filtruojant – ką atiduoti į sovietų čekistų rankas, ką palikti gestapo nuožiūrai. Beje, Lenkijoje NKVD atstovą priėmė net pats Lenkijos gauleiteris Frankas, o L.Kvasnikovas ėmė darbuotis kartu su garsiuoju gestapininku Aismanu. „Jis buvo tvirtas, išvaizdus vyras, tikras žvalgybininkas“, – sakė L.Kvasnikovas. „Senojo čekisto apibūdinime nuskambėjo nuoširdaus susižavėjimo buvusiu kolega gaida“, – rašo K.Preobraženskis. Ir dar, KGB veteranas papasakojo, kad gestapo žmonės 1939-1940 metais ir iki karo pabaigos dirbo ranka rankon ne tik abiejų grobikų okupuotoje Lenkijoje, bet ir pačioje Maskvoje. Jie daugiausia šnipinėjo anglų ir amerikiečių ambasadų darbuotojus, dalijosi gauta informacija, kartu verbavo agentus.

Bet įdomiausią faktą pateikė čekistų veteranas, papasakojęs apie vieną susitikimą okupuotoje Varšuvoje su lenkų pogrindžio atsiųstu žmogumi, kuris pasiūlė NKVD rezidentui susitikti su vienu seniai gyvenusiu Lenkijoje gruzinų šventiku kažkokiu Georgijumi Peradze. Pastarais, pareiškęs čekistui, jog dalyvauja lenkų pasipriešinimo judėjime, kuriam didelę pagalbą teikia Maskvos nekenčiama britų žvalgyba, paprašė L.Kvasnikovo: „Tavo viršininkas Lavrentijus turi suteikti mums finansinę pagalbą“, – pasakė gruzinų šventikas. „Koks dar čia Lavrentijus?“ – paklausė drebėdamas iš baimės čekistas. „Lavrentijus Berija, kas gi daugiau, – nusijuokė gruzinas. – Juk mes abu dar 1919 metais dirbome kartu anglams Baku“.

Sunku tuo patikėti, bet L.Kvasnikovas, nuvykęs į Maskvą naujų instrukcijų gauti, išdrįso pasakyti Berijai apie šį keistą pokalbį Varšuvoje. Ir koks buvo jo nustebimas, kai kitą dieną, prieš L.Kvasnikovui išvykstant vėl į Varšuvą, NKVD žvalgybos viršininkas Piotras Fitinas Berijos vardu perdavė jam didžiulį lagaminą, prikimštą anglų svarų sterlingų, kad jį perduotų lenkų pogrindžio atstovui. „Taip aš įsitikinau, kad Berija buvo anglų šnipas“, – sakė L.Kvasnikovas.

Tačiau K.Preobraženskį kur kas labiau domino ir kiti čekistinės virtuvės klausimai. Kaip tik tuo metu žlungant SSRS, KGB ėmė kurti Maskvoje pirmąsias fašistines organizacijas – „Pamiat“ ir kitas. Jas buvo ketinama panaudoti kovoje prieš Rusijos demokratines jėgas, netgi prieš patį M.Gorbačiovą. O 1999 metais vienas tos fašistinės organizacijos vadų Barkašovas balotiravosi į Valstybės Dūmą. „Argi galėjo toks „fašistas“ be KGB žinios balotiruotis į Dūmą? Galėjo, nes jis senas KGB agentas“, – sakė NKVD-KGB veteranas.

Ir jis visiškai teisus. Juk ir dabar FSB vadų kabinetuose ir pasitarimų salėse, kaip teigia dar neužgniaužta Rusijos žiniasklaidos dalis, galima išvysti ant sienų lozungą: „Būsime ištikimi šlovingms VČK-GPU-NKVD-MGB-KGB tradicijoms!“ Taigi Lubiankos viršūnės, taip kruopščiai paminėdamos visus savo pirmtakus, parodo jauniesiems kadrams, jog tradicijos tęsiamos. Taip pat ir masinės represijos, gulago baisybės priskiriamos prie „šlovingų tradicijų“. KGB palikuonys iš FSB nieko neatsisakė, už nieką neatgailavo. Dargi savo profesinę šventę švenčia gruodžio 20 dieną, kaip Stalino ir SSRS laikais. Sunku net įsivaizduoti, jeigu, pavyzdžiui, Vokietijos kontržvalgyba minėtų gestapo įkūrimo dieną.

Beje, tarp liaupsinamų čekistinių tradicijų pernelyg neafišuojant toleruojamas ir vertinamas palankus požiūris į fašizmą. Niekas net nebando kovoti su fašistinėmis organizacijomis, tokiomis kaip pornografinių knygelių rašytojo E.Limonovo vadovaujamais nacionabolševikais. Už kieno gi pinigus nacionabolševikų skustagalviai rengia provokacijas Rygoje ar Maskvoje? Matyt, labai jau genetiška NKVD draugystė su hitleriniu gestapu.

Petras KATINAS

© 2005 "XXI amžius"