Atnaujintas 2005 rugsėjo 9 d.
Nr.67
(1368)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dar kartą apie švietimo reformas ir katalikiškas mokyklas

Rugsėjo 1-oji
Mykolo Ambrazo
(ELTA) nuotrauka

Tėvai, auginantys mokyklinio amžiaus vaikus, gyvena kitokiu ritmu nei visi kiti. Mokyklinukų tėvams ne sausis, bet rugsėjis tapęs šeimos gyvenimo atskaitos tašku. Mokslo metais netgi matuojame savo vaiko amžių. Dažniausiai draugo ar pažįstamo klausiame, ne kiek atžalai metų, bet kurioje klasėje jis (ji) mokosi. Atsakymas į pastarąjį klausimą leidžia mums sužinoti ne tik vaiko amžių, bet ir suprasti tėvų rūpesčius, kurie proporcingai didėja, kuo į aukštesnę klasę jis eina. Kiek reikėjo narsos ir kantrybės ištverti dvyliktosios klasės metus, tegali paliudyti abiturientų tėvai. Vienintelė viltis, jog netrukus viskas baigsis, dar viena dienelė ir nežinia bei nerimas pasitrauks, palaikydavo juos.

Nėra blogiau, kaip gyventi neapmąstytais eksperimentais grindžiamų permainų laikais. Jaučiamės tarsi būtume įkaitai. Norint įvertinti vykdomą švietimo reformą profesionaliu žvilgsniu, reikia būti švietimo specialistu. Dauguma tėvų, deja, nėra nei švietimo srities vadybininkai, nei mokslininkai. Tačiau visą pertvarkos neprofesionalumą patiria savo ir savo vaikų kailiu. Paradoksas, kad būdami ne tik švietimo paslaugų pirkėjai, bet ir tam tikra prasme vieninteliai šios srities tiekėjai (vaikai juk neauga ant medžių!) esame tie, kurių nuomonė nelaikoma svarbi. Mes esame priversti tenkintis tuo, ką gauname. Tenka matyti perkreiptas vaikų nugaras nuo mokyklinių kuprinių svorio, iki vėlumos degančią šviesą vaikų kambaryje, nes užduodamų namų darbų krūvis nesubalansuotas tarp dėstomų dalykų. Ir dėl geresnio pažymio dažnai tenka atsisakyti papildomo vaiko ugdymo muzikos ar dailės mokykloje. O kai užaugę nelavintos sielos, bet užtat prikimšti „formulienos“ vaikai jau sukuria šeimas ir tampa „tiekėjais“ tai pačiai švietimo sistemai, šioji apipila priekaištais: „Kokią nekokybišką „žaliavą“ pateikėte“.

Nelengvą mokyklinukų tėvų dalią pastarosiomis dienomis puikiai iliustruoja mokyklų reorganizacija Kaune. Iš pirmo žvilgsnio dvi naujos katalikiškos mokyklos mieste – tai džiugus įvykis. Tačiau, pasklaidęs šio mokslo metų pradžią ženklinančio įvykio atspindėjimus bei komentarus „Kauno dienoje“, pajunti nuoskaudą ne tik už tuos tėvus, kuriuos tiesiogiai ji paliečia. Kažkodėl kaltininkais tampa ne neišmintingi pertvarkos organizatoriai, bet katalikai tėvai. Darosi nesmagu ir keista, kai perskaitai priekaištus, jog „vyskupijos tik padės įrengti tikybos kabinetus ir maldai skirtas patalpas“, o savivaldybė apsiėmė sumokėti didžiausią lėšų dalį (žr. A. Kibirkštienė, „Vietoj keliautojo Mato Šalčiaus – šventas Matas“ ( „Kauno diena“, 2005 08 25, Nr. 196) ir A. Lėka, „Žvilgsnis“ ( „Kauno diena“, 2005 08 29, Nr. 199). Remiantis tokiomis straipsnių autorių mintimis, tikriausiai reikėtų suprasti, kad katalikiškų mokyklų steigėjai – vyskupijos – turėtų pačios išlaikyti savo steigiamas mokyklas. Vadinasi, katalikai tėvai už teisę tokiais būti tegul moka dvigubus mokesčius. Reikėtų priminti, kad valstybė yra išlaikoma mokesčių mokėtojų, taip pat ir mūsų, katalikų, lėšomis. Mes esame tokie patys mokesčių mokėtojai kaip ir visi. Savo aukomis mes išlaikome taip pat ir Bažnyčią, kurios „paslaugomis“, ypač didžiųjų švenčių metu, naudojasi ir kiti visuomenės nariai. Užuominos, jog katalikai papildomai turėtų mokėti už teisę sudaryti vaikams mokykloje tokią aplinką, kuri atitiktų jų pasaulėžiūrą, ne tik skaudina mus kaip tėvus, bet dar ir pažeidžia Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą.

Tai, kaip sakoma, tik viena medalio pusė. Šiame pragmatizmu persunktame amžiuje visai natūralu, kad daugeliui atrodo, jog dvasingumą kaip kokį produktą galima nusipirkti ar pagausinti kitokiu būdu, pavyzdžiui, padidinus mokykloje tikybos pamokų skaičių. Norint mokykloje sukurti vaiko ugdymui palankią, krikščioniškomis vertybėmis grįstą aplinką neužteks pakeisti mokyklos statusą ir pavadinimą. Tai tik pagalbinės priemonės. Ir šiuo atveju Bažnyčia mokyklos bendruomenės iniciatyvai teikia labai rimtą pagalbą. Deja, ne mokyklos statusas, bet mokytojo asmenybė yra toji šerdis, kuri sukuria ypatingą vaikų sielas ir protą auginantį gerumo lauką. Tačiau vieno mokytojo, nesvarbu, ar jis būtų tikybos, ar kito dėstomo dalyko pedagogas, neužteks. Tam reikia ne tik daugelio mokyklos mokytojų, bet ir darnaus jų tarpusavio darbo. Atrodo, šito švietimo reformoje labiausiai ir trūksta. O skaitant Švietimo ir mokslo ministerijos išleistas „Mokyklų tinklo pertvarkos metodines rekomendacijas“, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas ekonominiams veiksniams, galima pamanyti, kad mes auginame ne vaikus, o paršiukus, ir ši „gyvulininkystės“ rūšis valstybei turi būtinai atsipirkti.

Tikrosios tėvų nerimą sukėlusios priežasties reikia ieškoti visai kitur. Ar tikslinga kaltinti mokyklų bendruomenes tuo, kad jos siekia katalikiškų mokyklų statuso bijodamos neprotingų reformų, o ne iš įsitikinimų? Visais laikais nuo gamtos stichijų, karo mūšių ar kitokio persekiojimo žmonės slėpdavosi ir ieškodavo prieglobsčio bažnyčiose. Šių mokyklų bendruomenėms, matyt, tai taip pat buvo vienintelė tinkamiausia, turint galvoje vaikų, o ne paršelių ateitį, išeitis.

Vidas ABRAITIS,
Katalikų tėvų asociacijos pirmininko pavaduotojas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija