Atnaujintas 2005 rugsėjo 16 d.
Nr.69
(1370)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Neišduokime teisės matyti saulę

Visada žemėje per maža gerų žodžių, meilės, tiesos
ir teisingumo žodžių

Justinas Marcinkevičius

Nepaneigiama, kad teisininkai, branginantys ramybę, pinigus ir valdžios viršūnių nuomonę labiau už teisybę, negali vesti į kovą už ją, negali net prisidėti prie tikrai teisinės valstybės kūrimo. Jie tik sugeba iš aukštų tribūnų rėkauti apie teisę, teisingumą, lygybę.

Per žiniasklaidą išgirdus apie mūsų supuvusią teisėtvarką, mane nukrėsdavo šiurpas. Visgi praktiškai susidūręs su tais, kurie „vadovaujasi tik įstatymais“, įkvėpęs tų puvėsių dvoko, pasibaisėjęs suvokiau, kad žurnalistų pateikiamą vaizdą gerokai lenkia realybė. Gaila, kad šiandien dar negaliu paviešinti visko, su kuo susidūriau, kokias apgaules, pasityčiojimus ir niekšybes patyriau vien ikiteisminio tyrimo metu. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 177 straipsnį, ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Taip ir prokurorai užsitikrino, kad jų nusikalstami veiksmai nebūtų paviešinti. O rėkauti po susidorojimo – beprasmiška. Puikiai suvokiau, kad mūsų, žmonių iš gatvės (ne elito), rankose tik vienintelis ginklas – viešumas. Teisėjai, kaip žinome, sutiko save sulyginti su psichiatrijos ligoninių vargšais („kontingentu“), kad tik galėtų nebaudžiami (nepakaltinami) savavaliauti. Taip teisėtvarkos įstaigos tapo prekyvietėmis, o teisės gynėjai (primenantys „liaudies gynėjus“) – susidorojimą su paprastais žmonėmis vykdančiais pareigūnais.

Tegul neįsižeidžia tie teisininkai, kurie sąžiningai vykdo savo pareigas – jų mažuma. Tų sąžiningųjų abejingumas, bandomas pateisinti „munduro garbe“ ar savisaugos instinktu (kad neprarastų aukštesnės ar žemesnės „taburetės“), nepateisinamas. Niekada nepamiršiu viename spektaklyje išgirstos frazės: „Tai kas, kad pats ir nenusižengi įstatymui, – nusikaltimas juk daromas šalia tavęs!“. Jeigu tiems abejingiems priimtinas paplitęs posakis „Visi jie tokie“, tegul kiurkso toliau pamiršę, kokia svarbi misija jiems patikėta: ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, atskleisti nusikalstamas veikas, nusikaltėlius nubausti, nekaltą išteisinti. Jeigu jie – prisitaikėliai, nebūkime tokie ir mes. Netylėkime matydami, kaip valstybės rūmas statomas be pamatų (teisinių!), kaip toks pastatas akivaizdžiai katastrofiškai greitai jau grimzta į pražūtį. To ir buvo galima tikėtis vadovaujantis tik truputį „modernizuotu“ džiunglių įstatymu: „Ne tas teisus, kas teisus, bet tas teisus, kas turi daugiau teisių“. Ir pinigų.

Paminėsiu konkrečius siurprizus, su kuriais vargu ar kam nors Lietuvoje jau teko susidurti, Nors... gal tai jau mūsų gyvenimo normos. Kovo 10 dieną nutarimą Vilniaus apygardos prokuratūra, vadovaujama Ramučio Jancevičiaus, priėmė nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal „nukentėjusios“ Laimos Andrikienės prašymą nubausti mane kaip šmeižiką už mano demaskuojančius ją straipsnius laikraščiuose. Juodą darbą (suprantama, tik už „ačiū“) atlikti pavesta prokurorei Rasai Miltinytei. Matyt, jau patikrintam, išbandytam ir patikimam kadrui. Net tris mėnesius ta prokurorė iš įvairių įstaigų rankiojo (išreikalavo) įvairius dokumentus, išvadas, pažymas, rekomendacijas, kurių paskirtis buvo ne teisingumo nustatymas, bet mano sužlugdymas iki teismo, tai yra mane padarant nepakaltinamu (kvailiu). Tas klastotes rinko be motyvavimo (pakako prokurorės medicinos srities išmanymo), netgi be teisės kištis į mano asmeninį gyvenimą, net į privačias gyvenimo subtilybes. Nusispjovė ji į LR Konstitucijos 22 straipsnį, garantuojantį mano (kaip ir visų) privataus gyvenimo neliečiamumą. Nusispjovė ir į 29 straipsnį, garantuojantį mano lygybę su kitais Lietuvos piliečiais. Mane tiesiog sukrėtė tokia beprotiška prokurorės avantiūra, leidusi suprasti tik tai, kad Laimutės „arbatpinigiai“ buvo svarūs. Rizikavo žinodama, kad pagal Baudžiamojo kodekso 146 straipsnį už neteisėtą žmogaus laisvės atėmimą, paguldant jį į psichiatrijos ligoninę ne dėl ligos, jai grėsė laisvės atėmimas iki penkerių merų. Viską užgožė noras kuo greičiau įvykdyti „šeimininkės“ įsakymą: gauti taip suformuluotą išvadą: „Šiuo metu (! – S.Ž.) S.Žalneravičiui tikslinga atlikti stacionarinę (! – S.Ž.) teismo psichiatrinę ekspertizę“. Be jokio vargo (suprantama, vėl tik už „ačiū“) tokią išvadą gavo.

Visa tai buvo atliekama slapta nuo manęs, grubiai pažeidžiant žmogaus teises. O aš tuos tris mėnesius nebuvau nei supažindintas su man pareikštais kaltinimais, nei iškviestas į pirmą apklausą. Tuo pačiu nebuvau net įtariamuoju. Taigi, kaip neikiteisminio tyrimo dalyvis, neturėjau teisės nei sužinoti, kuo konkrečiai esu kaltinamas, kokie dokumentai prieš mane pateikti, nei apsiginti, nei pareikšti protestų ar nušalinimų. Būtent toks (nesvarbu, kad atmetant lygybės principą, deklaruojamą rungimosi principą) aš R.Miltinytei buvau reikalingas, kad per tuos tris klastojimo mėnesius netrukdyčiau dirbti (prisidirbti). Taigi klastotės buvo renkamos tik gavus L.Andrikienės pakištukes (vieno nuomone, net neišklausius antros pusės). Net vaikui aišku, kad mamos neskuba jų bausti neišklausiusios dviejų susipešusių vaikų pasiaiškinimų.

Tokie akiplėšiškai akivaizdūs „dokumentai“ skubiai turi būti pripažinti niekiniais ir anuliuoti, jų stropi rinkėja ir neakivaizdiniai „išvadų darytojai“ (pasipinigautojai) patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Jei ne mano paties iniciatyva ir savarankiškai išstudijuoti (siekiant teisiniu būdu apginti L.Andrikienės apšmeižtą mokytoją Vytautą Jurevičių) Lietuvos Respublikos BPK ir BK, šiandien jau bendraučiau su tais vargšais psichikos ligoniais, kurie niekšiškai padaromi baubais tam pasmerktajam. Net šiurpas nukrečia pagalvojus apie nužmogėjimą, kai tie ligoniai paverčiami tarsi kokiais žvėreliais, kurių turi bijoti pas juos lyg į narvą įmestas sveikas žmogus.

Sugrįžus į Brežnevo epochą, perėmus jos „žaidimus“, niekas negali būti garantuotas, kad nebus panaudotos ir Josifo „išdaigos“. Būtent tai ir kelia siaubą.

Kai aš savo jėgomis triuškinamai sužlugdžiau planą „Beprotnamis“ ir dar kai buvo sužinota, kad net penkis europarlamentarės talkininkus perdaviau prokuratūrai, jų stovykloje Vilniuje kilo panika. Pasimetus paprastai pasipila aibė klaidų, gausėja įkalčių. Be pasirengimo, jau patikėjus mano „nukenksminimu“ pagal minėtą planą, tenka tiems vargšams vėl kurti naujus planus, o užsakovui – tuštinti piniginę nenumatytoms išlaidoms.

Bet apie visus tų trijų mėnesių įvykius atvirai galėsiu prabilti tik tada, kai baigsis jau net iki pusės metų užvilkintas ikiteisminis tyrimas. Suprantama, jei iki to laiko „netyčia“ iš kosmoso neužkris kokia nors begėdė plyta ant mano galvos. Per tos garsios ponios „išdykavimus“ (sutartinai pateisinamu ir raudonųjų, ir nusipraususių „baltųjų“) per anksti šį pasaulį paliko narsus partizanas, Vorkutos lagerių kalinys Adolfas Preibys, sveikatą prarado daug tikrų Lietuvos patriotų.

O aš nežadu „persiauklėti“, abejingai tylėti, kai matau giliai užkasamą tiesą ir menkystų teismą. Jeigu tokia ateities Lietuvos vizija ir mano atmintin giliai įstrigęs popiežiaus Jono Pauliaus II priesakas: „Nebijokite...“ Nebijokime visi.

Sigitas ŽALNERAVIČIUS

Palanga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija