Atnaujintas 2005 rugsėjo 30 d.
Nr.73
(1374)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Visų turkmėnų tėvo“ absurdai

Petras KATINAS

Turkmėnijos prezidentas Saparmuratas Nijazovas, pasiskelbęs visų turkmėnų tėvu – „Turkmėnbaši“ ir net Alacho vietininku, stebina savo išradingumu netgi kolegas, buvusius sovietinius partinius nomenklatūrininkus, tapusius prezidentais ir premjerais buvusiose SSRS respublikose. Čia jis tvirtai pirmauja tvarkant tiek tarnybinius, tiek ir asmeninius reikalus. Pralenkdamas netgi Uzbekijos, Kazachstano prezidentus. Netgi patį Baltarusijos „tėtušį“ A.Lukašenką. Neseniai S.Nijazovas, besirūpinantis visų turkmėnų gerove, įsakė uždaryti visas šalies ligonines ir bibliotekas, išskyrus tas, kurios yra Turkmėnijos sostinėje Ašchabade. Pasak „Turkmėnbaši“, visas kvalifikuotas medicinos personalas privalo būti sutelktas sostinėje. „Kuriems galams mums reikia tiek daug ligoninių?“ – klausė S.Nijazovas, surinkęs visus aukščiausius sričių ir rajonų administracijų vadovus. Kadangi šie bijojo net prasižioti „visų turkmėnų tėvo“ ir Alacho vietininko akivaizdoje, S.Nijazovas pats ir atsakė į savo klausimą: „Jeigu žmonės suserga, tai gydytis gali atvykti į Ašchabadą“. Nuo šiol regionuose liks tik vadinamieji diagnostikos centrai, kuriems vadovaus ir dirbs neturintys net menkiausio medicininio išsilavinimo žmonės. Jie ir rekomenduos sergantiems turkmėnams vykti gydytis į sostinę. Tiesa, šiame S.Nijazovo sprendime yra vienas niuansas. Kad pasiektų Ašchabadą, daugeliui turkmėnų reikia važiuoti ne mažiau kaip penkias valandas. Be to, daugeliui jų sumokėti už tokią kelionę nėra už ką.

Pernai „Turkmėnbaši“ atleido iš darbo daugiau kaip penkiolika tūkstančių gydytojų. Atseit valstybė nėra tokia turtinga, kad galėtų mokėti atlyginimus dykaduoniams. Be to, Turkmėnijoje dauguma net pačių būtiniausių vaistų yra deficitas.

Be ligoninių, S.Nijazovas nusprendė likviduoti ir valstybinius draustinius. „Kam jie mums reikalingi?“ – uždavė retorinį klausimą tautos tėvas ir paaiškino, kad sovietiniais laikais jo pirmtakai pristeigė Turkmėnijoje pernelyg daug gamtos draustinių. O tai, pasak S.Nijazovo, reiškia „atsitvėrimą nuo liaudies“. Todėl dabar jis nusprendė, kad žmonės galėtų ganyti savo gyvulius panaikintų draustinių teritorijose. „Tai duos kur kas daugiau naudos“, – užtikrino S.Nijazovas. Tačiau „tėvui“ uždarius ligonines bei panaikinus draustinius ir to, pasirodo, dar maža keliant savo tautiečių gerovę. Jis nei iš šio, nei iš to, susidomėjo bibliotekomis, nors dar visai neseniai tonomis siuntė į jas savo „nemirtingus kūrinius“. Ir sričių bei rajonų vyriausiųjų vadovų susirinkime paaiškino, kodėl bibliotekos nebereikalingos ir yra papildomas balastas valstybės biudžetui. „Kam mums tos bibliotekos, jeigu vis tiek niekas nemoka skaityti“, – konstatavo S.Nijazovas. Dabar visoje Turkmėnijoje liko tiktai kelios bibliotekos: centrinė biblioteka sostinėje ir studentų bibliotekos prie aukštųjų mokyklų. Bet ir jose, be paties „Turkmėnbaši“ kūrinių, beveik nieko kito nebėra.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija