Atnaujintas 2005 spalio 5 d.
Nr.74
(1375)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Bolševikų simboliai verčiami kultūros paveldu

Petras KATINAS

Vos tik Tėvynės sąjungos frakcijai Seime prakalbus apie ketinimą ne uždrausti, o bent jau sugriežtinti nacių ir bolševikų ideologinių simbolių naudojimą ir platinimą, bemat pasipylė pasipiktinusios „liaudies“ balsai. Dargi ne liaudies, o žmonių, manančių, jog yra inteligentijos atstovai, netgi kultūrinio paveldo ir istorijos puoselėtojai. Štai remontuojamas Kauno Aleksoto tiltas, kurį, beje, 1941 metų birželį susprogdino paniškai bėganti raudonoji armija, o po karo jis buvo atstatytas. Viena tokių bolševikinių simbolių gynėja, Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausioji specialistė architektė Rymantė Gudienė, puolė gelbėti senųjų Aleksoto tilto turėklų „puošmenų“ – komunistinių žvaigždučių. Žinoma, su nacionaliniu atspalviu – žvaigždės buvo apkaišytos tulpių ornamentu. Pagal okupacijos metais galiojusią taisyklę – „socialistinė savo turiniu, nacionalinė savo forma“. Pasak sovietinės simbolikos, kurią „specialistė“ priskyrė „kultūriniam paveldui“, gynėjos, tas žvaigždutes, pjautuvus ir kūjus, visokius leninus ir dzeržinskius privalome saugoti kaip savo akį, didžiausią istorinį palikimą. Minėtoji R.Gudienė ragino sekti Vilniaus Žaliojo tilto restauravimo pavyzdžiu, kai ant šio tilto buvo išsaugoti sovietiniai „balvonai“, pavadinti aukšto meninio lygio skulptūromis. Tai gal reikėjo išsaugoti ir atstatyti Muravjovo koriko paminklą Vilniuje ar Jekaterinos II – Kauno Rotušės aikštėje, pastatytus carų valdymo metais. Kai dėl sovietinių simbolių mylėtojų, tai jie ne tik pagerbti ir pašlovinti Grūto parke ar ant Vilniaus Žaliojo tilto. Tame pačiame Vilniuje tebestūkso vieno literatūros klasiku tebevadinamo sovietinio rašytojo didžiulis paminklas, to paties, kuris skelbė, jog ir „mus priglaus motina Rusija“.

Šalia tokių sovietinių bolševikinių simbolių mylėtojų yra ir bandančių dėtis gudresniais už kitus bei nematančių nieko bloga tuose kruviniausius laikus primenančiuose simboliuose, o reikalaujančių uždrausti jų naudojimą vadina neišmanėliais. Kaip to neišmanymo pavyzdys pateikiamas Austrijos valstybinis herbas, kuriame erelis savo naguose laiko kūjį ir pjautuvą. Esą taip 1918 metais, žlugus monarchijai, naujosios Austrijos Respublikos kūrėjai norėjo pademonstruoti darbininkų ir valstiečių vienybę. Tačiau kokią darbininkų ir valstiečių valstybę ar vienybę demonstravo Sovietų Sąjungos bolševikiniai simboliai? Juk abi šios žmonių grupės buvo paverstos vergais tikrąja to žodžio prasme. Ieškant komunistinės simbolikos šaknų teigiama, jog tai ne bolševikų išsigalvojimas, o kūjis ir pjautuvas buvo senųjų pagonių simboliai, kuriuos vėliau pasisavino masonai. Taigi, pasirodo, bolševikai, nuo 1917 metų mosavę kūju ir pjautuvu ir sunaikinę šimtus milijonų žmonių, čia niekuo dėti. Kalti esą pagonys ir masonai...

Jeigu jau kalbėtume apie okupacinių laikų simbolikos išsaugojimą, dargi begėdiškai ir ciniškai remiantis istoriniu paveldu, tai gal Vilniuje atstatykime Lenino stovylą ar vadinamųjų keturių komunarų paminklą šalia bolševikų sunaikintų kapinių Vytauto prospekte Kaune. Kai dėl Kauno kultūros paveldo departamento specialistės, jau minėtos R.Gudienės, tai vertėtų šios kultūrininkės, neva taip susirūpinusios mūsų tautos istorine atmintimi, paklausti: kur buvo ši „specialistė“ ir kiti kultūros paveldo gynėjai, kai jau po Nepriklausomybės atkūrimo Kaune sunaikinti prieškario Lietuvos architektūros pastatai, menantys labai svarbius istorinius įvykius, kuriuose lankydavosi įžymiausi mūsų politikos ir kultūros veikėjai. Pirmiausia tai buvusi visų Lietuvos, ne tik Kauno kultūrininkų, menininkų, rašytojų Meka – „Konrado“, vėliau „Tulpės“ kavinės, „Metropolio“ restoranas, Teatro vaistinė su puikiomis freskomis, vaikų kavinė „Pasaka“, kurią puošė labai meniški ir unikalūs vitražai.

Ir štai praėjusią savaitę buvo atmestas Seimui pateiktas svarstyti Tėvynės sąjungos pasiūlymas dėl bolševikų ir nacių simbolikos. Kaip ir galima buvo tikėtis, valdančioji dauguma sutiko jį durtuvais. Juk iš esmės tai – jų simbolika. Kaip ir raudonos vėliavos, rožės ar raudoni gvazdikai, kurie irgi buvo pagrindiniai sovietų „kovų ir darbo veteranų“, „komunistinio darbo spartuolių“ pagerbimo atributai. Visiškai suprantama, kodėl ginama tautos genocidą primenanti atributika. Kad nepamirštume. Nes dar gali prireikti. Tačiau vadinti tai „kultūriniu paveldu“ – didžiausias cinizmas. Vien jau prisimenant, kokiais ženklais ar emblemomis prisidengę atėjūnai ir jų pakalikai ištisus dešimtmečius naikino tą paveldą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija