Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Liudijimai
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Ūkis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prasidėjo Vyskupų Sinodas

Popiežius Benediktas XVI atidarė Pasaulio Vyskupų Sinodą

Į Vyskupų Sinodą susirinkę apie 250 katalikų vyskupų atidarymo šv. Mišiose EPA-ELTA nuotrauka

Spalio 2 dieną, sekmadienį, popiežiaus Benedikto XVI vadovautomis, o kartu su juo daugumos į Sinodo asamblėją atvykusių vyskupų koncelebruotomis šv. Mišiomis buvo atidaryta Vyskupų Sinodo asamblėja, skirta Eucharistijai – Bažnyčios gyvenimo ir misijos versmei bei viršūnei. Pirmadienio rytą popiežius Benediktas XVI ir visi Sinodo Tėvai bendra Liturginių valandų malda pradėjo Sinodo asamblėjos darbus.

Kitą dieną Sinodo posėdžių salėje įvyko dvi generalinės kongregacijos – tai yra visų Sinodo Tėvų susirinkimai. Rytinėje generalinėje kongregacijoje, po Šventojo Tėvo kalbos, po Sinodo darbams vadovauti paskirto prezidento – delegato kardinolo Francisko Arinzės ir Vyskupų Sinodo generalinio sekretoriaus arkivyskupo Nikolos Etervočiaus kalbų, šios Sinodo asamblėjos generalinis reliatorius, Venecijos patriarchas kardinolas Andželas Skola pristatė dokumentą, lotynišku pavadinimu „Relatio ante disceptationem“ (pažodžiui – „pranešimas prieš svarstymus“), įvesdinantį į pastaraisiais metais vykusiuose parengiamuosiuose darbuose suformuluotą visos Sinodo asamblėjos problematiką. Po pietų vykusi antroji generalinė kongregacija buvo skirta Sinodo Tėvų pasisakymams.

Per ateinančias tris savaites iki asamblėjos uždarymo iš viso numatytos 23 generalinės kongregacijos. Jų metu Sinodo Tėvai pagal iš anksto sudarytą norinčiųjų pasisakyti grafiką, remdamiesi savo sielovadine patirtimi, kalbės Sinodo darbo programoje numatytomis temomis. Beveik po kiekvienos generalinės kongregacijos numatyta dar po valandą laisviems pasisakymams, kurių tematiką diktuos pati Sinodo darbų eiga. Dauguma generalinių kongregacijų vyks pirmoje Sinodo asamblėjos dalyje. Tuo tarpu antroje dalyje daugiausia bus dirbama kalbinėse grupėse, lotyniškai vadinamose „circuli minores“. Būtent šiose mažesnėse darbo grupėse antroje asamblėjos dalyje bus formuluojami konkretūs pasiūlymai tiek baigiamajam Sinodo Tėvų kreipimuisi į Dievo Tautą, tiek pasiūlymai Popiežiui, pagal kuriuos vėliau bus skelbiamas Posinodinis apaštališkasis paraginimas. Paskutinėse generalinėse asamblėjose į vieną dokumentą bus sujungti skirtingose darbo grupėse suformuluoti pasiūlymai ir vėliau Sinodo Tėvai balsavimu turės priimti arba atmesti kiekvieną pasiūlymų punktą. Pagal šiuos pasiūlymus rengiamas Posinodinis apaštališkasis paraginimas, paprastai skelbiamas keliems mėnesiams praėjus po asamblėjos uždarymo, yra pagrindinis Sinodo darbo vaisius. Jame atsispindi Sinodo asamblėjoje dalyvavusių vyskupų pateikti pasiūlymai, o Popiežiaus iškilmingai paskelbtas Posinodinis apaštališkasis paraginimas yra oficialus Bažnyčios mokymo dokumentas.

Sinodo darbų programoje taip pat numatytos kelios pertraukos. Žinoma, Sinodo Tėvai neposėdžiaus sekmadieniais. Be to, spalio 8-ąją vyks iškilmingas Vyskupų Sinodo institucijos įkūrimo 40 metų minėjimas, o spalio 20-ąją numatytas simfoninio orkestro ir choro iš Bavarijos koncertas Popiežiaus garbei, rengiamas kaip tik šios Sinodo asamblėjos proga.

Kaip minėta, pirmojoje rytinėje generalinėje kongregacijoje šios Sinodo asamblėjos generalinis reliatorius kardinolas A.Skola skaitė ilgoką įžanginį pranešimą, apžvelgiantį visą trijų savaičių Sinodo darbo problematiką. Pirmiausia ketinama iš dabarties perspektyvos pažvelgti į Eucharistijos liturgiją, į švenčiančią bendruomenę, į celebranto vaidmenį ir atsakomybę, į pačią krikščionišką šventovę. Taip pat ketinama paliesti vadinamosios interkomunijos problemą. Įžanginiame pranešime taip pat buvo paliestas šiais laikais Bažnyčioje dažnai keliamas, o pasaulietinės žiniasklaidos dar plačiau išgarsintas išsiskyrusių ir civilinę santuoką sudariusių katalikų dalyvavimo Eucharistijoje klausimas. Sinodas išsamiai išnagrinės įvarius liturginius, teologinius, antropologinius, socialinius, kultūrinius Eucharistijos šventimo aspektus. Kaip pažymėjo popiežius Benediktas XVI kalbėdamas praėjusio sekmadienio vidudienio maldos proga, Bažnyčios mokymas apie Eucharistiją turi būti nuolatos priimamas, turi būti nuolatos taikomas Bažnyčios gyvenime, turi būti nuolatos skelbiamas. Ir nors pati jau senokai suformuluota Bažnyčios doktrina neturi keistis, tačiau negali nesikeisti Bažnyčios veikimo būdai: jie turi būti visada suaktualinami, vis geriau pritaikomi besikeičiantiems laikams, kuriais Bažnyčia gyvena ir vykdo savo misiją.

Antradienis buvo antroji Vyskupų Sinodo asamblėjos darbo diena. Iš ryto ir po pietų vyko trečioji ir ketvirtoji generalinės kongregacijos, tai yra bendrieji visų Sinodo Tėvų posėdžiai, kuriuose pasisakė beveik trys dešimtys vyskupų iš viso pasaulio. Pirmieji vyskupų pasisakymai prasidėjo jau pirmadienį po pietų vykusioje antrojoje generalinėje kongregacijoje, kurioje kalbėjo keturiolika Sinodo Tėvų. Tarp pastarųjų buvo Popiežiškosios socialinės komunikacijos tarybos pirmininkas arkivyskupas Džonas Folėjus, kuris, vadovaudamas Vatikano žinybai, kuruojančiai Bažnyčios santykius su žiniasklaida, savajame pasisakyme palietė Eucharistijos ir žiniasklaidos temą, o konkrečiau – kalbėjo apie šv. Mišių transliacijas per televiziją.

Eucharistinės aukos transliavimas per televiziją yra gana dažnas reiškinys. Arkivyskupas Dž.Folėjus sakė, kad jis pats, kaip Popiežiškosios socialinės komunikacijos tarybos pirmininkas, lankydamas įvairias šalis ir Bažnyčias dažniausiai konstatuoja, kad šios transliacijos yra gerai parengtos, nors jos reikalauja televizijos darbuotojų pasauliečių profesionalumo, šv. Mišias aukojančių kunigų gero pasirengimo, taip pat darnaus vienų bendradarbiavimo su kitais. Pasitaiko (bet, ačiū Dievui, retai) ir nepateisinamų improvizacijų bei nukrypimų nuo liturginių normų. Šv. Mišių transliavimą per televiziją turėtų prižiūrėti vietos vyskupai. Ypač reikia neužmiršti didžiulės televizijos įtakos žmonių nuomonių formavimui. Negalima leisti susidaryti klaidingam įspūdžiui, kad tam tikras laisvas požiūris į liturgines normas gali būti pateisintas vien dėl to, kad taip rodoma per televiziją.

Kitas dalykas, į kurį vyskupai turėtų kreipti nuolatinį dėmesį, – tai kiekvieno tikinčiojo pareiga asmeniškai dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose. Turi būti visiems aišku, kad šv. Mišių sekimas per televiziją šios pareigos neatstoja. Šv. Mišios, transliuojamos per televiziją, skirtos visų pirma tiems, kurie dėl amžiaus ar ligos patys asmeniškai jose dalyvauti negali.

Tokios transliacijos taip pat atlieka didelį informacinį ir ekumeninį vaidmenį. Daugelis televizijos stočių transliuoja Popiežiaus vadovaujamas Kalėdų nakties šv. Mišias. Jas mielai žiūri daugelis kitų krikščioniškų Bažnyčių narių, kitų religijų išpažinėjų ar iš viso netikinčių žmonių. Ir nors katalikybė ar apskritai krikščionybė jiems nėra artima, tačiau jie tokių transliacijų dėka susipažįsta, nors ir iš dalies, su Popiežiumi ir su Bažnyčia. „Apskritai, – sakė arkivyskupas Folėjus, – televizija yra pati paveikiausia žiniasklaidos priemonė. Bažnyčia ja mielai naudojasi, tačiau kartu Bažnyčios ganytojai turi nuolat atsiminti, jog tuo pat metu televizija tampa langu, pro kurį žmonės iš išorės žiūri į Bažnyčios vidų. Religinės transliacijos per televiziją irgi yra liudijimas, reikalaujantis pasirengimo ir rimtumo“.

Apie Eucharistijos šventimą kaip liudijimą taip pat kalbėjo Maskvos arkivyskupas Tadeušas Kondrusievičius, vadovaujantis nelabai didelei katalikų bendruomenei tradiciškai stačiatikiškos Rusijos sostinėje. Rytų Europos katalikų bendruomenes dėl geopolitinių priežasčių vėliau pasiekė II Vatikano Susirinkimo liturginė reforma. Tas vėlavimas ir dėl jo atsiradęs reformų skubotumas sudarė tam tikrų sunkumų. Tad ypač tie katalikai, kurie gyvena kartu su kitų konfesijų ir tikybų žmonėmis, turi suprasti, jog savo požiūriu į Eucharistiją, savo tikėjimu, jog Eucharistijoje yra realiai su Bažnyčia pasilikęs Kristus, turi kitiems duoti savo tikėjimo liudijimą. Taip pat ir savo gyvenimu jie turi liudyti, kad elgiasi taip, kaip dera tikriesiems Eucharistijos garbintojams.

Apie Eucharistiją ir krikščionių vienybės troškimą kalbėjo italas vyskupas Brunas Fortė. Eucharistija yra Bažnyčios vienybės sąlyga ir rezultatas. Kol nėra krikščionių vienybės, tol jie kartu nešvenčia Eucharistijos. Nors vienybės atkūrimas yra sudėtingesnis procesas, priklausantis nuo daugybės įvairių veiksnių, tačiau jau pačioje katalikų bendrijoje liudijama vienybe galima pasitarnauti ir visų krikščionių vienybės bylai. Tad pageidautina, pasak vyskupo Fortės, kad tas Eucharistiją švenčiančios bendruomenės vienybės aspektas būtų labiau pabrėžtas tiek liturgijoje, tiek ir kitose vyskupo vadovaujamos vietinės Bažnyčios gyvenimo srityse, taip pat ir pasaulinėje vyskupų kolegijoje.

Pagal VR

© 2005 "XXI amžius"