Atnaujintas 2005 spalio 7 d.
Nr.75
(1376)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Miunsterio kardinolo ištikimybės ir drąsos įvertinimas

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Klemensas Augustas
fon Galenas (1878-1946)

Kardinolas Klemensas
Augustas fon Galenas

Kardinolas Klemensas
Augustas fon Galenas
lanko parapiją

Kardinolas Klemensas
Augustas fon Galenas
išgyvena dėl karo padarinių

Atviras Hitlerio priešiškumas krikščionybei

Ateinantį sekmadienį Romoje įvyksianti drąsaus nacių kritiko Vokietijos kardinolo Klemenso Augusto fon Galeno (1878-1946) beatifikacija taip pat yra gera proga prisiminti tos šalies Katalikų Bažnyčios kančias, patirtas nuo Antrąjį pasaulinį karą sukėlusio režimo, kurio priešiškumas krikščionybei buvo jau iš pat pradžių akivaizdus. Dėl to dar prieš Hitlerio ir nacionalsocialistų atėjimą į valdžią Vokietijos Katalikų Bažnyčia ryžtingai ir viešai kalbėjo prieš tos partijos (NSDAP) ideologiją. 1932 metų rugpjūtį Fuldoje vykusiame vokiečių ganytojų susitikime buvo paskelbtas pareiškimas, kad katalikų narystė Nacionalsocialistų partijoje „visose diecezijose yra draudžiama“.

Vokiečių vyskupai šį draudimą parėmė nurodytu įsitikinimu, jog iš NSDAP programinių dokumentų bei politinių lyderių pasisakymų aiškiai galima suprasti, kad „Nacionalsocialistų partija yra antikrikščioniško pobūdžio“ ir kad šios partijos atėjimas į valdžią neigiamai paveiktų „Vokietijos katalikų religinių interesų perspektyvas“. Po parlamento rinkimų Hitleriui visgi 1933-iųjų pradžioje tapus Vokietijos vadovu ir tų pačių metų rudenį įsigalėjus naujam konkordatui, sudarytam su Šventuoju Sostu, vyskupai kurį laiką dar vylėsi, kad Katalikų Bažnyčiai nebus ribojamos jos teisės, kurios paminėtos sutartyje. Tačiau vėlesni įvykiai parodė, jog jų viltys buvo tuščios, nes nacionalsocialistai visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi varžyti Bažnyčios veiklą. Vis labiau aiškėjo nacių tikslas sunaikinti krikščionių tikėjimą, pakeičiant jį neopagonišku germaniškuoju kultu.

Ypač pažymėtini Hitlerio pareiškimai, paskelbti jo valdymo pradžioje, kuriuose nacionalsocialistų lyderis bandė įtikinti, kad krikščionybė vokiečių tautoje neturi ateities. „Aš nesiliausiu stengtis išrauti krikščionybę Vokietijoje su šaknimis ir šakomis, – kalbėjo fiureris 1933 metų pavasarį. – Gali būti arba krikščioniu, arba vokiečiu. Abu dalykai kartu neįmanomi. (…) Mes turime nutraukti žmonijos ėjimą klaidingu keliu. Sinajaus kalno lentelės (su Dekalogu) daugiau negalioja. Sąžinė yra žydų išradimas. (…) Aušta nauja magiška pasaulio aiškinimo epocha, būtent aiškinimo, kuris kyla iš valios, o ne iš pažinimo“. Kitoje tų pačių metų rudenį pasakytoje savo programinėje kalboje Hitleris be užuolankų nurodė: „Mes patys sau tapsime Bažnyčia“.

Tokiomis aplinkybėmis, kai vis sunkėjo sielovada, Bažnyčios vadovybė Vokietijoje kurį laiką dar bandė manevruoti baimindamasi, kad griežtesni pareiškimai prieš nacius sukels dar didesnes represijas, kaip atsitiko Olandijoje ir kitose šalyse. Tačiau krikščionys vis labiau buvo persekiojami, ir Bažnyčios nariai nematė kito pasirinkimo, kaip tik pradėti pavojingą pogrindinę veiklą. Nepaisydami didelės rizikos, daugelis vokiečių kunigų, vienuolijų narių ir aktyvių pasauliečių būrėsi į antinacistines organizacijas, slapta platino prieš nacionalsocialistų režimą nukreiptą literatūrą. Kunigai buvo suiminėjami, išsiunčiami į koncentracijos stovyklas: Dachau lageryje daugiau kaip 90 proc. kalinių buvo katalikų dvasininkai. Katalikų Bažnyčia Vokietijoje pamažu tapo vieninteliu aiškiu politiniu priešininku šalies nacių valdymui ir jos suplanuotas galutinis sunaikinimas buvo atidėtas tik iki „didžiosios pergalės“ Antrajame pasauliniame kare.

Atsidėjimas kunigiškai žmonių tarnystei

Vienas žymiausių Vokietijos Katalikų Bažnyčios antinacinės rezistencijos atstovų, kuris šioje srityje įgijo platų tarptautinį pripažinimą, kardinolas K.A. fon Galenas yra kilęs iš senos, savo dideliu pamaldumu bei nuopelnais Bažnyčiai žinomos Vestfalijos katalikų aristokratų giminės. Miunsterio apylinkėse gyvenę grafai fon Galenai nuo XVII a. pradžios Bažnyčiai yra davę tris vyskupus, 13 kunigų ir 14 seserų vienuolių. Jie taip pat buvo žinomi katalikiškiems principams ištikima visuomenine ir politine veikla: kardinolo tėvas grafas Ferdinandas Heribertas ir brolis grafas Francas fon Galenai daugelį metų atstovavo katalikiškai Centro partijai Vokietijos parlamente ir vykdė Bažnyčios socialiniu mokymu grindžiamą politiką, gindami nuskurdusiųjų teises ankstyvosios industrializacijos akivaizdoje.

Klemensas Augustas fon Galenas, kuris irgi paveldėjo grafo titulą, gimė 1878 m. kovo 16 d. ir buvo vienuoliktas vaikas iš viso trylika vaikų auginusioje šeimoje. Baigęs vidurinius mokslus jėzuitų „Stella Matutina“ kolegijoje (Feldkirchas, Austrija), studijavo filosofiją, istoriją ir teisę Fribūro universitete Šveicarijoje. Po apsilankymo Romoje 1898 metais, pajutęs dvasinį pašaukimą, pradėjo teologijos studijas Insbruko (Austrija) ir Miunsterio kunigų seminarijose. 1908 m. gegužės 28 d. įšventintas į kunigus.

Po šventimų kurį laiką padirbėjęs savo dėdės Miunsterio vyskupo augziliaro Makso Gereono fon Galeno sekretoriumi, 1906 metais buvo paskirtas į šalies sostinės Berlyno šv. Mato parapiją, kur tarnavo vikaru, vėliau klebonu iš viso daugiau kaip 20 metų. Uoliai dirbo sielovadoje, ypač rūpinosi keliauninkais, nes jo parapija buvo šalia Berlyno geležinkelio stoties, statė naują Šv. Klemenso bažnyčią, kuriai naudojo šeimos sukauptus ir paveldėtus pinigus. 1918 metais, Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, ypač rūpinosi gausiais pabėgėliais ir nuskurdusiais žmonėmis, steigė jiems valgyklas, parūpindavo suaukotų drabužių. 1929 metais grįžo į Miunsterį ir dirbo parapijos klebonu. Stiprindamas bažnytines struktūras, jis kartu analizavo XX amžiuje spartėjantį sekuliarizacijos procesą, kurio pavojus išdėstė 1932 metais išleistoje knygoje „Laicizmo ir jo įgyvendinimo kenksmingumas“.

Vyskupo drąsūs žodžiai apie nacizmo blogį

1933 metų pradžioje mirus Miunsterio vyskupui Johanesui Pogenburgui, naujuoju vienos didžiausių Vokietijos katalikų diecezijų ganytoju popiežius Pijus XI paskyrė kunigą K.A. fon Galeną. Jo konsekracija Miunsterio katedroje įvyko 1933 m. spalio 28 d. Naujasis Miunsterio vyskupas savo veikimo moto pasirinko šiuos lotyniškus žodžius: „Nec laudibus, nec timore“ („Nei pagyros, nei grasinimai“ negali išvesti iš pasirinkto Dievo kelio). Tai buvo prasmingas pasirinkimas, ypač žinant, kad vyskupo K.A. fon Galeno tarnystės pradžia beveik sutapo su fatališka Vokietijai ir pasauliui nacionalsocializmo epocha. Naciai iš pradžių tikėjosi, kad vyskupas K.A. fon Galenas bus jų šalininkas, nes jis buvo neabejotinai patriotinių pažiūrų, tačiau netrukus vyskupas tapo didžiausiu jų priešu.

Jau pirmajame savo apaštaliniame laiške 1934 metais vyskupas K.A. fon Galenas griežtai kritikavo neopagonišką nacionalsocializmo ideologiją ir režimo pastangas apriboti Bažnyčios laisvę, uždrausti bažnytines organizacijas ir nutraukti tikybos dėstymą mokyklose. 1936 metais jis pasakė garsųjį pamokslą prie ankstyvosios krikščionybės kankinio šv. Viktoro kapo, kuriame teigė, kad nacionalsocializmo režimas diskriminuoja krikščionių tikėjimą, atima jų laisvę ir netgi žudo. „Vokiečių žemėse atsirado naujų kapų ir juose ilsisi pelenai tų, kuriuos vokiečių tauta laiko kankiniais“, – sakė ganytojas. Šio pamokslo garsas peržengė Vokietijos sienas, o Berlyno vyriausybė pradėjo žiūrėti į Miunsterio vyskupą kaip į stiprų savo oponentą ir tik žmonių nepasitenkinimo baimė stabdė norą susidoroti su drąsiu ganytoju.

O Miunsterio katalikai labai palaikė vyskupą K.A. fon Galeną, kaip niekad gausiai dalyvaudami pagrindinių liturginių švenčių procesijose, kas darė įspūdį ir vietiniams nacionalsocialistams. Negalėdamas tiesiogiai susidoroti su Bažnyčios hierarchu, kad nesupriešintų visos katalikiškos Miunsterio srities, režimas ieškojo subtilesnių metodų – suimdavo ir įkalindavo kunigus ir kitus sielovados darbuotojus, kurie perrašinėdavo ir slapta platindavo vyskupo K.A. fon Galeno ganytojiškus laiškus ir drąsių pamokslų tekstus. Tarp platinamų tekstų buvo ir 1937 metais paskelbta popiežiaus Pijaus XI enciklika „Mit brennender Sorge“ (parašyta ne tradicine lotynų, bet vokiečių kalba), kurioje Šventasis Tėvas kalbėjo apie nacizmo nusikaltimus. Tarp Vokietijos Bažnyčios hierarchų, kuriuos Popiežius pasikvietė į Romą aptarti minėtos enciklikos projekto, buvo ir Miunsterio vyskupas.

Daug prisidėjęs prie šios enciklikos, pasmerkusios kruviną ir rasistinę nacių ideologiją, turinio rengimo vyskupas K.A. fon Galenas buvo vienas aktyviausių jos platintojų. Jis nurodė jos tekstų ištraukas skaityti iš bažnyčių sakyklų, o patį dokumentą tikintiesiems dalyti kaip brošiūras. Enciklikoje „Mit brennender Sorge“ popiežius Pijus XI, be kita ko, kritikavo nacionalsocialistų vykdomą žydų persekiojimą, kas vėliau išaugo į bandymą fiziškai sunaikinti visą tautą. Miunsterio vyskupas, iš pat pradžių gerai suvokęs, ką šis totalitarinis režimas reiškia žydams, stengėsi kaip įmanydamas jiems padėti. Čia teko veikti kuo atsargiau, nes į Bažnyčios ganytojų užuojautą žydams naciai reaguodavo dar didesnėmis jų represijomis.

„Priekalas kietesnis už kūjį“

Po 1938 m. lapkričio 9-osios pogromų nakties („kristalnacht“) vyskupas K.A. fon Galenas kitą sekmadienį buvo nurodęs kalbėti maldas už žydus visose Miunsterio parapijų bažnyčiose. Ganytojas buvo pasiruošęs viešai protestuoti dėl šio susidorojimo, tačiau Miunsterio žydų bendruomenė paprašė to nedaryti, kad jie nebūtų dar labiau persekiojami. Miunsterio rabinas Fricas Leopoldas Šteintalis, vėliau pasitraukęs į užsienio tremtį, savo laiškuose su didele pagarba prisiminė nuopelnus ganytojo, kuris „išlaikė tikrą žmoniškumą tuo kančių laikotarpiu“ ir gindamas žydus rodė kitiems „bebaimį pavyzdį“.

Ypač galingi savo protesto dvasia buvo 1941 metų vyskupo K.A. fon Galeno pamokslai, dėl kurių žmonės ganytoją praminė „Miunsterio liūtu“. Sužinojęs apie nacių režimo pradėtą katalikų vienuolynų uždarinėjimą, ganytojas viename pamoksle perspėjo piktadarių valdžią: „Jūs esate kūjis, o mes – priekalas, tačiau priekalas gali būti kietesnis už kūjį“. Šie žodžiai apie „didesnį priekalo kietumą už kūjį“ vėliau tapo katalikų pasipriešinimo nacionalsocializmui populiariu šūkiu. Taip pat 1941 metais vyskupas K.A. fon Galenas keliuose savo pamoksluose labai griežtai kritikavo nacių vykdomą eutanazijos programą, kada, laikantis vadinamojo „savanoriškumo“ principo, buvo masiškai naikinami fiziškai ar protiškai nepajėgūs žmonės, sunkūs ligoniai.

Savo vienoje prieš eutanaziją nukreiptoje homilijoje ganytojas pabrėžė: „Niekada dėl bet kurios priežasties negali žmogus žudyti nekalto“, ir tai įmanoma tik teisėtos asmens ar tėvynės gynybos atveju. „Nejaugi tu ar aš esame numatyti gyventi tik tiek, kiek esame produktyvūs? – klausė Miunsterio vyskupas 1941 m. rugpjūčio 3 d. homilijoje. – Jeigu taip, tada koks likimas laukia tų drąsių karių, kurie grįžta iš fronto sužaloti, ar žmonių, tampančių invalidais darbe? Dėl žudymo sankcionavimo visų tų, kurie yra seni, silpni ir neproduktyvūs, niekas nebegali jaustis saugus. Bet kuri komisija gali mus tada įtraukti į neproduktyviųjų sąrašą“. Jokia policija ir teismas tokiu atveju nebegalės ištirti ir nubausti atsakingų už žmogžudystę asmenų ir sumažės pasitikėjimas gydytoju, kuris gali apibūdinti pacientą kaip „neproduktyvų“.

Šių homilijų tekstai kunigų buvo slapta platinami tikintiesiems, britų karinių oro pajėgų lėktuvai per antskrydžius į Vokietiją juos taip pat mėtė virš miestų. Vokiečių kariai tuos prieš eutanaziją nukreiptus „Miunsterio liūto“ pasisakymus taip pat slapta skaitė fronte ir vis dažniau susimąstydavo, kas laukia jų, tapusių invalidais, savo tėvynėje. Nacių vadovybė, paskelbusi vyskupą K.A. fon Galeną didžiausiu režimo priešu, visgi jautėsi bejėgė dėl jo populiarumo ir susidorojimą su ganytoju buvo priversta atidėti po „galutinės pergalės“. Stiprėjant žmonių, ypač karių pasipiktinimui, Hitleris 1941 metų rugpjūčio pabaigoje viešai paskelbė, kad nutraukia eutanazijos programą, nors ji ir toliau tylomis buvo tęsiama, tik mažesniais mastais.

Antrojo pasaulinio karo mūšiams persikėlus į Vokietiją, nebuvo pagailėtas ir Miunsteris. Buvo subombarduota didžioji miesto dalis, tarp jų katedra ir vyskupo rezidencija. Ganytojas buvo priverstas glaustis kitur. Karo pabaigoje Miunsterį okupavus anglų kariuomenei, vyskupas K.A. fon Galenas, džiaugdamasis pergale prieš nacionalsocialistų režimą, perspėjo naujus valdytojus neprimesti kolektyvinės kaltės visai vokiečių tautai. Jis reikalavo, kad anglų karinė vadovybė palaikytų viešąją tvarką ir gintų civilius gyventojus nuo gausių buvusių kalinių, belaisvių ir darbams atvežtųjų plėšikavimo.

Pavyzdys mūsų laikų krikščionims

Popiežius Pijus XII, kuris ne kartą atvykusiems į Vatikaną vokiečių dvasininkams yra sakęs, kad Miunsterio vyskupą K.A. fon Galeną laiko didvyriu, 1946 m. vasario 18 d. paskyrė jį į Kardinolų kolegiją. Tai buvo pripažinimo ir pagarbos drąsiajam ganytojui įrodymas dėl jo nesvyruojančio nusistatymo prieš nusikalstamą nacionalsocializmo režimą ir jo ideologiją. Maldininkai, gausiai susirinkę į Šv. Petro baziliką, neslėpė savo džiaugsmo, kai „Miunsterio liūtas“ iš Šventojo Tėvo rankų priėmė kardinolo insignijas. Dar didesnės minios tikinčiųjų sutiko jį kovo 16 dieną grįžusį į Miunsterį. Prie savo katedros griuvėsių jis sakė savo paskutinį pamokslą, kuriame dėkojo 50 tūkst. maldininkų auditorijai už solidarumą ir ištikimybę ganytojui per visus karo išbandymus. Kitą dieną kardinolas K.A. fon Galenas sunkiai susirgo, nepadėjo ir tuoj atlikta operacija. Jis mirė 1946 m. kovo 22 d. ir buvo palaidotas sugriautos katedros šiaip taip išlikusioje Šv. Liudgero koplyčioje.

Netrukus ganytojo kapas tapo tikinčiųjų lankymo vieta, svarbia ne vien tik Miunsterio vyskupijai. Vyskupo Michaelio Kelerio rūpesčiu 1956 metais pradėta rinkti informacija dėl galimo beatifikacijos proceso pradėjimo. Šiai iniciatyvai pritarė ir Šventųjų skelbimo kongregacija Vatikane.

Formalus beatifikacijos bylos tyrimas dieceziniu lygiu buvo pradėtas 1983 metų pabaigoje gavus popiežiaus Jono Pauliaus II sutikimą. Šis Šventasis Tėvas per savo antrąjį vizitą į Vokietiją 1987 m. gegužės 1 d. Miunsterio katedroje aplankė kardinolo K.A. fon Galeno kapą ir prie jo pasimeldė. Šventųjų skelbimo kongregacija po pateiktos liudininkų apklausų analizės 1996 metais dekretu pripažino kardinolo gyvenimo herojiškąsias vertybes ir Klemensą Augustą leista vadinti „Dievo tarnu“. 2004 metų lapkritį popiežiaus Jono Pauliaus II patvirtintu Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretu, pripažinus įvykusį stebuklingą išgijimą pritarus kardinolui K.A. fon Galenui, buvo atvertas kelias jo beatifikacijai.

Vertindamas būsimą Miunsterio kardinolo paskelbimą Bažnyčios palaimintuoju, dabartinis šios diecezijos vyskupas Reinhardas Letmanas ta proga paskelbtame ganytojiškame laiške pabrėžė, kad tai „geras pavyzdys, kaip iš naujo stiprinti mūsų pačių ištikimybės tikėjimą“, patvirtinant nepajudinamą žmogaus gyvybės vertę mūsų amžininkų visuomenei. Ypač dabar, kai žmogus bando save padaryti „gyvybės viešpačiu“ ir manipuliuoti ja nuo pačių ištakų iki pabaigos, kardinolas K.A. fon Galenas savuoju „pamaldumo bei tikros ištikimybės Jėzui Kristui palikimu“ nurodo šių laikų krikščionims kovos už įgimtas žmogaus teises būdą.

Rengiant šią apžvalgą remtasi ir mons. K.Senkaus pateikta medžiaga.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija