Atnaujintas 2005 spalio 19 d.
Nr.78
(1379)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Bermudų trikampis

Pasibaigę parlamento rinkimai ir pirmasis prezidento rinkimų ratas Lenkijoje toliau tebežadina Lietuvos politinės dešinės elito emocinius samprotavimus ir rožines svajones. Taip, kaimyninėje šalyje pergalę šventė šiai krypčiai priskiriamos Teisės ir teisingumo (TTP) bei Piliečių platformos (PPP) partijos. Tačiau drąsios kalbos apie naujus politikos vėjus Lenkijoje ir apskritai regione kelia nemažai abejonių. Labiau net tikėtini politiniai skersvėjai.

Pirmiausia pasižiūrėkime į rinkimus laimėjusių TTP ir PPP programas. Nors ir skelbiasi abi politinės organizacijos esančios dešiniosios, bet Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, ir iš esmės didžiojoje posovietinės erdvės dalyje, kairės-dešinės supratimas yra labai suprimityvintas. Kairė – tai buvę komunistai ir žvelgiantys Rusijos link, dešinė – tai patriotai ir žiūrintieji Vakarų link. Būtent toks ydingas skirstymas gali tapti pirmuoju akmeniu po būsimos lenkų koalicinės valdžios vežimo ratais, nes TTP ir PPP programinės nuostatos skiriasi. Teisės ir teisingumo partijos rinkimų arkliuku buvo socialinių išmokų, pašalpų didinimas, didesnis dėmesys sveikatos apsaugai, nusikalstamumo sutramdymas – tai yra tai, kas reikalauja didesnių biudžeto išlaidų. Tuo tarpu Piliečių platformos rinkimų arkliuku tapo mokesčių mažinimas (labai madingas ir Lietuvoje). Dar daugiau. Teisės ir teisingumo partija pasisako už progresyvinės mokesčių sistemos išlaikymą, didesnį valstybės vaidmenį, skeptiškai vertina planus greitai privatizuoti likusį valstybės turtą. Tuo tarpu Piliečių platformos partija kalba priešingai. Taigi, jeigu žiūrėsime pagal tradicinę ideologinę schemą, tai PPP iš tiesų atitinka dešinę pakraipą, tuo tarpu TTP nuostatos labiau tinka kairiajai orientacijai. Taip susidaro politinės žirklės, kurios bus rimtas kliuvinys tiek koalicijos formavimui, tiek būsimo ministrų kabineto stabilumui, tiek ir produktyviam darbui. Net jeigu koalicija būtų formuojama postų dalybų principu ir vadovaujamasi nuostata „nesvarbu, ką žadi, svarbu tai, ką darai“, politinių komplikacijų vargu ar pavyktų išvengti.

Prezidento rinkimai, be abejonės, įneš tam tikrų korektūrų. Laimėjusios partijos atstovas ir politiškai, ir psichologiškai sustiprins savo politinės organizacijos pozicijas. Tai turės reikšmės koalicijos formavimui, postų dalyboms. Kad ir kaip sunkiai dėliotųsi, visgi mažai tikėtinas kitoks, ne TTP ir PPP, koalicinis variantas. Ir į daugelį abiejų pretendentų į prezidentus dabartinių pareiškimų reikėtų žiūrėti kaip į pataikavimą rinkėjams, o ne rimtus argumentus, juo labiau kad nemaža dalis vadinamųjų programinių teiginių yra ne prezidento galiose.

Klystama, kuomet teigiama, kad Lenkijoje parlamento rinkimus laimėjo dešinieji. Jeigu primityviai žiūrėsime į iškabas, o ne turinį, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti taip. Tačiau, vertinant tradiciniu europiniu ideologiniu pagrindu, rinkimus Lenkijoje laimėjo socialdemokratinė programa ir kairiosios idėjos. Tai, kad Teisės ir teisingumo partija skelbiasi ne tuo, kuo yra iš tikrųjų, gali tapti ne tik jos, bet ir visų lenkų nemenka problema. Dėl tokių nelogiškumų dėliojamos šviesios kaimynų perspektyvos greičiausiai teliks tik miražas. Ir dar. Brolių Kačinskių kalbos apie Ketvirtąją Respubliką, t.y. respubliką be komunistų, taip pat liks mitas, jei jie savo Teisės ir teisingumo partijos neįvardys pagal turinį. Tuomet Lenkijos kairėje ir toliau klestės buvę komunistai su nemenka tikimybe ateityje sustiprinti savo pozicijas, o gal net ir grįžti į valdžią.

Ir tiesiog juokingai atrodo išvedžiojimai, kad korumpuota būna tik vadinama kairioji valdžia. Korupcijos pavyzdžių, ir ne vieną, galima rasti tų pačių lenkų anksčiau valdžioje buvusių dešiniųjų stovykloje. Tuo tarpu iki šių rinkimų valdžioje buvusią Kairiųjų demokratų sąjungą (KDS) pagal tradicinę ideologiją vėlgi sudėtinga laikyti kairiąja. Tai tipiška pokomunistinė nomenklatūrinė su iškreipta verslininkiška mąstysena politinė organizacija, kuri komunistiniais laikais gerovę sau užsitikrindavo išvešėjusios korupcijos ir protekcionizmo dėka. Atneštas korupcijos virusas sėkmingai prisitaikė ir šiais laikais. Taip pat ir tarp dešiniųjų. Vis dėlto atsparumą korupcijai lemia ne priklausymas kairiesiems ar dešiniesiems, o politiko, pareigūno padorumas, atsakomybė, principai ir sąžinė.

Lenkija – mūsų kaimynė. Natūralu, kad Lietuvoje ieškoma tam tikrų bendrų rinkimų tendencijų. Politinio panašumo bruožų surasti galima. Vienas jų – tai minėta kairės-dešinės samprata, argumentuojama ne pamatiniais ideologiniais, ekonominiais, socialiniais svertais, o primityviais emociniais stereotipais. Korupcija abiejose šalyse pasiekusi vėžinę stadiją. Ir Lietuvos dešinieji šioje vietoje tikrai nenusileidžia, o gal net ir lenkia vadinamuosius kairiuosius. Bandančiųjų tai neigti tenka paklausti: ar konservatorių, liberalų toleruotą korupciją galima laikyti šventesne už brazauskų, šleževičių? Ir pavymui pridėti dar vieną klausimą: ar Rolando Pakso buvimas konservatorių ir liberalų vadovybėje jam automatiškai garantavo politiko su pliuso ženklu vardą, o pasitraukimas iš šių partijų gretų taip pat automatiškai virto į minusą? Galima pateikti daugiau Lenkijos ir Lietuvos panašumo elementų. Pavyzdžiui, tai, kad lietuviškos pokomunistinės nomenklatūros politika niekada nebuvo kairioji. Ir apskritai kada kalbama, jog Lietuvos politinė švytuoklė gali grįžti į dešinę, tenka pasakyti, kad jai nereikia grįžti, nes kitoje pusėje jos niekada ir nebuvo. Jau 15 metų įstrigusi trūkčioja dešinėje.

Minėjau, kad Lenkijos politikos laukia nelengvi skersvėjų laikai. Tenka patamsinti ir mūsų politinės dešinės elito rožines dėliones. Galbūt tikėtinas konservatorių-liberalų grįžimas į valdžią, tačiau kyla klausimas, ką tas grįžimas pakeis valstybės ir žmonių gyvenime? Senoje politinėje sistemoje senoviškai tvarkysis vėl grįžę politikai. O Lietuva ir toliau liks užkeiktu Bermudų trikampiu, kur dingsta valstybės milijardai ir perspektyvos, žmonių tikėjimas ir galimybės.

Ar galima ką nors pakeisti? Galima. O pradėti reikia nuo mąstymo bei požiūrio stereotipų laužymo ir imti daiktus vadinti tikraisiais vardais, t.y. pagal jų esmę ir turinį.

Arvydas AKSTINAVIČIUS,

LSDS pirmininkas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija