|
Lietuvių godos
Lietuva viena ar dvi?
Balys URBONAS
(Tęsinys. Pradžia Nr.
74)
Mes kalbomis, it gėlėmis, kovos didvyrius puošiam,
Jiems danguje paminklus statom, žemėje stabams.
Vainikais vartai papuošti, pro juos mums einant ošia:
Gėles, kalbas ir vainikus palikite kapams! (...)
Mes išvaduojame tautas, o tautos mus pavergia,
Mes atiduodam savąją už svetimas žemes.
Ar tu regi aštuntąjį stebuklą, žemės verge:
Numirę keliasi, o mirštam mes gyvieji mes!
O mirštam mes,
O mirštam mes,
O
tyliai mirštam mes...
B.Brazdžionis.
Aštuntasis stebuklas
Kodėl šitaip? paklausčiau šio eilėraščio autoriaus Bernardo Brazdžionio, bet jo jau nebėra. Kovotojo už Lietuvą. Kodėl, anot poeto, numirę keliasi, o mirštam mes? Atsakysiu už jį: esam apraizgyti, sumazgyti KGB šmėklos. Ji, tautos kūno nesuskaldžiusi, dabar, kaip kokia hidra, visomis priemonėmis ryja jos dvasią. Ar priešinamės? Vangiai ir netikusiai. Prapuolę kažkokiose smulkmenose, mes niekaip neatskiriame pagrindinių dalykų nuo antraeilių. Kiekvienam, pabrėžiu, kiekvienam lietuviui turėtų rūpėti tauta, valstybė, laisvė ir krikščioniškas tikėjimas. Kupini šių vertybių, turėsime vieną Lietuvą, ir niekas nesugebės jos parduoti ar išmainyti nei į dujas, nei į naftą, nei į alkoholį, cigaretes ar narkotikus.
Ir keista... Atrodo, kad numirę prisikėlė ir mums laisvę dovanojo. Atrodo, kad ne blaivūs, o girti valstybę valdo, kad ne tautos žmonės, o kažkokie avinai garsiai bliauna: Tik aš, tik man! Tikri pinigų vergai. Atrodo, kad vis labiau daromės ištižę, išskydę, bevaliai, nes daugelis jau be tikėjimo ir be vilties. Ne amžini sava būtimi, o vienadieniai ir apgailėtini pilvažmogiai. O tu, tikras lietuvi, patriote, nerūstauki, kad man tokias mintis sukėlė Brazdžionio Aštuntasis stebuklas. Aš vis dar tikiu Devintuoju stebuklu, kad Lietuva viena, ne dvi!
Bet ką pasakytų mums dabar jie, kažkada gyvastį savo padėję už Lietuvą: J.Žemaitis, J.Lukša-Daumantas, A.Ramanauskas-Vanagas, J.Vitkus-Kazimieraitis, L.Baliukevičius-Dzūkas, J.Lelešius-Grafas ir kiti, dešimtys tūkstančių mūsų partizanų?
Vieną kartą atsibuskime: niekas neatleis, niekas nepateisins iš sovietmečio paveldėto abejingumo, dviveidiškumo, kerštingumo ir bailumo. Apsidairykime, kiek šitokių vertybių gyvenime, spaudos puslapiuose ir eterio bangose. Nejauku skaičiuoti žmones, kurių širdys ir dabar kupinos tų vertybių. Sistemingas ir sąmoningas visko griovimas. Pamažu! Toks KGB kerštas. Per penkiolika laisvės metų tam tarsi ir nesipriešinom. Kodėl?
Vėl klausčiau Brazdžionį, kad pasakytų, kuris tas stebuklas dar gyvuoja, kad Lietuva viena, neperplėšta? Deja, pagal užsakymą, linksma, pagal užsakymą dainuojanti. Tik, o Dieve mano, kodėl vis kenčia, vargsta ji? Už centą triūsia ir galo su galu nesuduria ne koks valkata benamis, o neatgavęs tėviškės žemės, savo namų, laisvės kovotojas. Ir tuo skaudžiau: kovoję, kraują lieję, mes žiūrim į laisvę lyg į mirusią.
Ir atsidūstame, seilę apmaudo nuriję, kad vis dar turime tėvynę su Klaipėda ir Vilniumi. Tai didis turtas. Bet klaidos jau padarytos didžiausi nuostoliai bus, jei nepradėsime jų taisyti. Maišiagala, gręžinys Baltijos jūroje, dalies pajūrio zonos netekimas... Tik šnekama apie gerėjantį gyvenimą, apie demokratiją, kurią surenčia partijos (jau nežinai iš dešinės ar iš kairės?), ar apie valdžią, kurioje sėdi gražūs koaliciniai ponai. Ak! Kaipgi atrodysim pasauliui po kokių vienuolikos metų, jei po šimto vienuolikos dienų garmam žemyn...
Nebeprikelsime žuvusių partizanų, kad priekaištus mums išsakytų. Ir nepažvelgs į akis jiems buvę jų priešai, dabar be atgailos tapę draugais. Viskas susimaišė. Na, jei valdžia negali atskirti, kur žalia, o kur raudona, tai gal valdžiukė, anot Vytauto Landsbergio, apie tą savo kaimą, prie kurio visai arti, pradės galvoti; pirmiau žmogus, šeima, vaikai, o tik paskiau prabangūs rūmai ir apie bambą keliomis ringėmis susiraitę taukai. Jums, provincijos viršininkėliai, pastarieji žodžiai.
Nemanykite, jūs visi: varlytes pasmakrėse pasirišę, ūselius dailius išsiskutę, plaukus žemyn susišukavę, ledinėmis šypsenomis ir netikromis akimis, kad aš matau vien tik juoda. Yra kai kas Lietuvoje ir gražu. Žmonės savo iniciatyva laiko Lietuvos dvasią. Bet ar ilgam? Vieni gyvena pagal Dekalogą, kiti velnio rokiruotėse įnikę, nežino, kur blogio pradžia, kur pabaiga. Ir nyksta žmogus, atstūmęs meilę artimo, tiesą melu pavertęs. Ar tinka visa tai prie grožio, kurio dar esama, ar tinka prie meilės, kuri dar branginama, ar tinka prie tiesos, kuri dar tvyro?
Patikėkite: gėda žvelgti į akis užjūrio lietuviams, nuoširdžiai besidarbavusiems laisvės byloje dėl Lietuvos vienos, vieningos ir moralios. Aišku, ne visi ir ten buvo šventi ir gryni patriotai, bet garbė tiems, kurie tiesiog virpėjo dėl kiekvieno kraujo lašo, gimtojoje žemėje nukritusio, pervėrus kulkai partizaną, kurie liūdėdavo dėl Sibiro speiguos sušalusių mažų, jaunų ir senų, kurie ilgėdavosi mielo ir savo artimo, kaip ir to pilko žemės grumsto. Todėl jiems nesuprantamas tautos išsigimimas. Bet turime sulaukti dorovės pergalės. Negi valandos, dienos, naktys, mėnesiai ir metai triūso, kalnai aukų, upeliai ašarų dėl netekčių ir džiaugsmo triumfas buvo veltui? Todėl, kaip mūsų partizanai, tremtiniai, kaliniai ir visi, kurie nors ir mažu pirštu prie laisvės prisidėjo, turi turėti nepaneigiamą teisę tautos ir valstybės istorijoje. Neturi būti išbraukti iš istorijos ir mūsų tremtiniai už vandenynų... Pakilę su Lietuvos frontu ir susijungę per Lietuvių fronto bičiulius: J.Ambrazevičius-Brazaitis, K.Brazaitis, E.Arbas, A.Baronas, Ž.Brinkienė, S.Barzdukas, K.Bradūnas, J.Būtėnas, V.Dambrava, A.Damušis, G.Damušytė, J.Girnius, K.Girnius, Z.Ivinskis, S.Smalinskienė, J.Kazickas, J.Kojelis, L.Kojelis, D.Kojelytė, S.Raštikis, V.Volertas ir daug kitų. Tiesa, ir kai kurie jūsiškiai neišvengė paklydimų. Frontininkai irgi buvo žmonės ir jų negalėjo neveikti sovietinė propaganda. Apie 1971 metus kai kurie LF bičiuliai jau prityla, sutinka visuomenei pateikiamus tokius vertybių perkainojimus (toliau cituoju J.Kojelį), esą A.Sniečkus tam tikra prasme prilygstąs Vytautui Didžiajam; pokario partizanų kovos buvo tik civilinis karas; Lietuva savo istorija ir kultūra yra labiau susieta su rytais (rusais), negu su vakarais; LKB Kronika netolerantiška ateistams; ir dar daug, daug visokių nesąmonių. (...) Ir kol gyvastingojo sąjūdžio vadovybėje buvo J.Brazaitis, A.Maceina, K.Girnius, A.Damušis, Z.Ivinskis, K.Ambrozaitis (...), lietuvių visuomenė tremtyje visada žinojo LF bičiulių nusistatymus svarbiausiais lietuviškais klausimais, nors į kiekvieną profesoriaus Dogo Buldogo ir jo kolegų nusičiaudėjimą ir nebuvo reaguojama. Nežinia, kaip laikosi LFB dabar, nes, pasak J.Kojelio, apie 1996 metus jie buvo tam tikroje kryžkelėje.
Iš mano sutiktų LF bičiulių (kalbėtasi asmeniškai ir per LRT radiją laidoje Lietuvių godos) buvo: A.Damušis, V.Dambrava, J.Kojelis, L.Kojelis ir J.Kazickas. Daugiausia bendrauta su V.Dambrava. Šis žmogus atliko titanišką darbą prie Amerikos balso mikrofono. Būtent jo perduodamos žinios konsolidavo užsienio lietuvius, o vėliau ir Lietuvos žmones. Turėdamas žurnalisto talentą, politiko įžvalgumą, diplomato lankstumą, jis sugebėjo įtaigiai ir laiku įžiebti laisvės viltį, kad ji neužgestų nei anapus, nei šiapus vandenyno. Jis tai darė ir būdamas diplomatu ambasadoriumi. Dabar, įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę ir užmezgant ryšius su užsienio valstybėmis, tokių žmonių kaip V.Dambravos patirtis neįkainojama.
Vakarų pasaulyje gyvenantys lietuviai daug darė ir tebedaro, kad Lietuva neišnyktų iš pasaulio žemėlapio. Juk Vakaruose ir Amerikoje išgyventi (ne visiems kartu, o išsibarsčius), išlaikyti savo kalbą, papročius ir kiek įmanoma neužmiršti svarbiausių tautinių vertybių didvyriškas poelgis! Ir šių dienų lietuviai turėtų pasimokyti iš jų. Visų pirma tyros sąžinės, tikros tiesos, padorumo ir nuolatinės kovos už laisvę. Antra, turime įsisąmoninti, kad užjūrio lietuvių informacija apie Lietuvos okupavimą patiems aukščiausiems JAV valdžios vyrams buvo ne tik to skausmingo fakto priminimas, bet ir reikalavimas tam tikrų veiksmų, susietų su Lietuvos išlaisvinimu. Tai buvo daryta įvairiomis progomis, nors ir žinant, kad JAV nepripažino Lietuvos okupacijos. B.Brazdžionis, tikėdamas Lietuvos gyvastingumu, rašė:
Praėjo žiemos kaip laidotuvių procesija,
Pasibaigė pavasarinės liūtys,
Nuvirto sunkios uolos amžinos ir nesuskaldomos,
žmogaus
jėgos,
Išdžiūvo daug didžiųjų vandenynų,
Neliko sostinių galybės nei garbės,
Neliko prarastų karūnų puošmenų
Karalių, kunigaikščių,
Diktatorių, tironų ir satrapų ir
Vadų, istorijos nelaimintų
Ir liaudies nemylėtų,-
O ji anapus viską žudančio rudens
Gyveno ir gyvens.
B.Brazdžionis.
Iš
poemos Šimtmečių žingsniai
Taip, tavoji ir manoji Lietuva gyvens. Ir tada niekas nebeklaus: Lietuva vieninga ar ne? Maskvos ranka sau nusikals grandines, nebesugebės taip toli siekti ir kuo daugiau sau pasiglemžti. Svarbiausia mūsų laisvės!
Kalbant apie užjūrio lietuvius, negalima nepaminėti pirmojo atkurtos Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Vašingtone Stasio Lozoraičio. Priminsiu kelias jo biografijos detales. Jis, devyniolikametis, jau dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto. Nereikia pamiršti, kad jis gimė diplomato šeimoje. Mat 1940 metų birželio 2 dieną Stasiui Lozoraičiui tėvui Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio telegrama buvo pavesta eiti Lietuvos diplomatijos šefo pareigas, jei lietuvių tautą ištiktų katastrofa (iš S.Lozoraičio jaunesniojo rinkiminio bukleto, parengto jam balotiruojantis į Lietuvos prezidentus).
Kai Lietuvą užklupo raudonosios rytų ordos, ką daro S.Lozoraitis (vyresnysis) tuo metu? Ogi įteikia savo iniciatyva visiems Lietuvos pasiuntiniams nurodymą, kad šie pateiktų protesto notas visoms vyriausybėms, prie kurių buvo akredituoti, kad jos pačios nepripažintų Lietuvos okupacijos. Taigi jau okupuotos, bet nepavergtos valstybės diplomato dalią taip anksti teko patirti ir Lozoraičio sūnui, Lietuvą tiesiog dievinusiam. Tai žmogus, kuris visą laiką gyveno Lietuvai ir dėl jos pasiaukojo. Cituoju paties S.Lozoraičio žodžius: Kartais jausdavausi kaip sapne, kai šauki, rėki, bet tavęs niekas negirdi. Taip buvo, kai lietuviai per didžiulius vargus atgabeno į Vakarus mūsų partizanų krauju apšlakstytą dokumentą, o Vakarai jo nepriėmė....
Tai buvo žmogus, matematiškai apskaičiuojantis visus svarbiausius dalykus ir jautria širdimi pasveriantis juos įgyvendindamas. Per jį smelkėsi žudomos ir prievartaujamos tautos kančia ir čia pat sušvisdavo džiaugsmo kibirkštėlė dėl geros ar malonios žinios. Jis sielojosi: O septynerius metus tęsiasi ginkluota kova su bolševikų okupantais. Jis pabrėždavo: O pusę amžiaus išlaikyta Lietuvos diplomatinė tarnyba nors Šventasis Sostas buvo uždaręs mūsų atstovybę, nors sovietinę okupaciją buvo oficialiai pripažinusios kai kurios valstybės. Todėl jis didžiavosi: Joms (mūsų okupaciją pripažinusioms valstybėms) teko atšaukti tokius sprendimus dėl lietuvių spaudimo. Net JAV kandidatai į prezidentus negalėjo nepaisyti Amerikoje gyvenusių lietuvių nuomonės dėl Lietuvos okupacijos. Ir viltingai tikėjo: Suvokimas, kad lemtingais momentais mūsų tauta yra vieninga, palaiko dvasią tai moralinė pergalė.
Sopa širdį dabar ne vienam doram lietuviui, kad likimas mums buvo negailestingas ir atėmė iš mūsų Vilties prezidentu tada vadintą žmogų, kuris buvo toks reikalingas ir naudingas KGB knibždėlynu apraizgytoje Lietuvoje.
Tiesiog girdžiu jo ištartus, mirčiai artėjant, žodžius, kad saugotume ir stiprintumėme valstybės sienas. Jei jis būtų, tai tikriausiai taip ištartų: Išvalykite Lietuvos vidų. Neleiskite jos plėšyti per jaukiamą žmonių psichologiją. Juk jie net nežino, kad visoks svetimybėmis atsiduodantis jaukas skverbiasi į socialines ir kultūrines sferas, kad būtų pakirstas lietuvių tikėjimas ir iškovota nepriklausomybė. Ir kuo daugiau bus savų priešų, tuo aniems geriau. Pirmiausia apsivalykime savo viduje. Kovodami su komunizmu, neišleiskime iš akių kosmopolitizmo.
Manyčiau, kad Amerikos žvalgyba neturi būti dabar akla tam, kas šiuo metu darosi Lietuvoje. Ne tūpčioti prieš Maskvą, atšventusią pergalę prieš savo liaudį, išmarintą lageriuose ir šiaip savo rojumi iš bado milijonus išmarinusią. Dabar kitaip marina. Ar leisite, mus, naująją NATO šalį, be karo praryti ponams iš Rytų? Ar girdite, ponai, iš Vakarų?
Lietuva nori būti viena, vienalytė! Kartą nugirdau: Lietuvai laisvę atgavus, užsienio lietuvių misija baigėsi. Netiesa! Kviečiu, pakelkite, sesės ir broliai, savo balsą už jūrų marių taip garsiai, kad ir kurčiausi išgirstų: Lietuvai reikia antrojo Niurnbergo! Kad ateityje jos neapsemtų naujas raudonasis tvanas. Jūs, LF, LFB ainiai, ir vėl kaip per tą penkiasdešimt sovietinės vergijos metų padėkite Lietuvai. Manau, turite užsiauginę ir naujų Brazaičių, ir Damušių, Girnių, Kojelių, o gal net tokį patį ar panašų, koks buvo S.Lozoraitis? Juk jūsų dar neveikia jokia darbo partija su savo lyderiu?
Kol dar buvo manoma, kad Lietuvos žemės gyslomis tik tyras vanduo teka, 1951 metais partizanų leidinyje Jovaras (Nr. 3) jaunas nežinomas poetas klausė:
Ko reikia jums iš mūs gimtosios žemės,
Kurią mes mylim taip karštai?-
Juk čia nėra nei aukso, vario,
Tamsaus Nevėžio tik krantai.
Nėra čia vynmedžių, nei naftos lašo,
Nėra trobelėse šilkų!
Ko reikia jiems iš mano krašto,
Gal debesėlių tų pilkų?
Rusai išmokė lietuvius degtinę gaminti ir gerti, bet nesugebėjo jų iki galo nugirdyti. O kaip dėl naftos? prigirdys ar ne? Nors ir į patį pragarą, kad tik su mašina lėkti, galvoja šiandien pragmatiškas lietuvis. Bet, kaip rodo nesenas pavyzdys, ir su arkliuku tupsendami savo žemėje buvome rojų sukūrę. O gal tik taip atrodė vieningiems mums, vienoje ir vieningoje Lietuvoje?
© 2005 "XXI amžius"
|