|
Kada melui bus galas?
Aštunta Dekalogo nuoroda nekalbėk netiesos yra gana konkreti ir aiški. Nerasime pasaulyje tokios religijos nei visuomeninės bei valstybinės santvarkos, kuri toleruotų melą. Vienas svarbiausių žmogiškosios moralės bruožų yra tiesos sakymas, nors kartais ištarti tiesos žodį būna nelengva, kalbama apie sakančiojo orumą, prestižą ar kitas jo dvasios sritis.
Visi puikiai suprantame, jog meluoti negarbinga ir amoralu, jog melagiu netikima net ir tada, kai jis sako tiesą. Melagis puošiasi tarsi princas, bet ir išsipuošęs jis yra melagis, teigia K.Senbergas. Tik atvirumas ir tiesos sakymas grindžia kelius į pasitikėjimą. Tai žinojo mūsų tėvai ir protėviai tiesos griežtai laikėsi, kad ir kokia karti ji būtų. Mano motina, atsimenu, sakydavo, kad, jei nors kartą pameluosi, bus kaip tam Mikei melagėliui, pabandžiusiam pajuokauti, jog vilkas avį pačiupęs nešasi: vyrams atbėgus į pagalbą juokėsi net prisirietęs, bet kai kitą kartą vilkas tikrai pačiupo avį, į piemens pagalbos šauksmą niekas nereagavo.
Prarasti pasitikėjimą lengva, o jį atgauti ne visada pavyksta. Šitą žinome visi. Deja, melas tiesiog upeliais liejasi. Vieni kitiems meluojame nesigėdydami, nesivaržydami. Melas mūsų tarpusavio santykiuose tapo vos ne būtinybe.
Pasamprotaukime apie išskirtinę, šiandien ypač būdingą melo rūšį politinį melą, dažniausiai aptinkamą valdžios viršūnėse. Taip, ten pat, kur kažkada ieškodavome tiesos ir neretai ją atrasdavome.
Sovietų valstybės vadeivos, biurokratiškai valdydami šalį, darė daug grubių klaidų, net stambių politinių nusikaltimų. Kad tos klaidos bei nusikaltimai neiškiltų į viešumą ir kad žmonės neimtų jų plačiau komentuoti bei vertinti, vadeivos kaip mat apsidrausdavo: tylėk, o ne , tai... Labai daug tiesos gynėjų ir melo smerkėjų buvo kankinta ir sunaikinta kalėjimuose bei gulaguose. O melo pamazgos tiesiog kloakomis liejosi į visas puses. Tik melas buvo parankiausia ir patikimiausia priemonė nusikaltimams užmaskuoti. Visos blogio apraiškos, ypač melas, telkėsi ir vešėjo SSRS imperijoje. Biurokratizmas ir vienvaldystė tik ir tegali išsilaikyti ant melo pamatų. Stalinas maždaug taip mokė savo kadrus: nuolat kartokite, kad tai, ką teigiate, yra absoliuti tiesa; ir jei iš šimto žmonių bent penki patikės vis bus šioks toks laimėjimas. Na ir rentė visi, kurie netingėjo, sąžinės nei gėdos neturėjo, milžinišką melų pilį. Bet anksčiau ar vėliau pilis turėjo subyrėti, nes pernelyg įžūliai ir be jokių dorovės pamatų buvo statoma.
Visur buvo pilna melo, apgaulės ir veidmainystės, bet politikoje daugiausia. Deportuodami niekuo neprasikaltusius žmones į Sibirą baisioms kančioms,šalčio ir bado mirčiai, okupantai ir jų lietuviškieji pakalikai liaudžiai įžūliai melavo, kad perkelia liaudies priešus, tėvynės išdavikus. Žmonės buvo gabenami aklinai užkaltuose, perpildytuose gyvuliniuose vagonuose, be vandens ir maisto, antisanitarinėmis sąlygomis, be elementariausios medicinos pagalbos. O valdžia melavo, kad tremtiniai gerai maitinami, teikiama kvalifikuota medicinos pagalba, kad lydintys sargybiniai humaniškai elgiasi su tremiamaisiais (gal jie humaniškumu laikė medinių ilgakočių kūjų smūgius į nugaras, vaikant žmones iš vieno vagono galo į kitą, šitaip juos kasdien perskaičiuojant?). Okupacinė valdžia, savo šiurkščiais politiniais nusikaltimais privertusi jaunus vyrus palikti šeimas ir slapstytis miškuose, begėdiškai melavo, jog tai ginkluoti banditai, pavojingiausi išsigimėliai, kurių liaudis bijanti ir nekenčianti. Patys plėšikaudami, degindami sodybas, žudydami žmones, okupantai melavo, kad tai partizanų darbas. Jie tikėjosi tokiomis priemonėmis sukelti kuo didesnę neapykantą laisvės kovotojams. Nusmukdę pramonę, žemės ūkį, pakirtę žmonių moralę, komunistų propagandininkai bei rėksniai šmeižė užsienį, atseit ten supuvęs kapitalizmas nustūmė varguomenę į neįsivaizduojamą skurdą. Komunistai vandalai rūpestingai dangstė savo piktadarystes juoda ir nuvalkiota melo širma; melo spyriais ramstė siūbuojantį ir braškantį socializmą, kol pagaliau patys atsidūrė po jo griuvėsiais.
Dauguma dabartinių jau laisvos Lietuvos valdžios atstovų atėjo iš imperijos su sujaukta tiesos ir melo samprata. Vienas jų, sėkmingai baigęs sovietinio melo mokyklą, yra dabartinis Lietuvos Premjeras. Melas į jo sąmonę ir sąžinę įaugęs taip stipriai, kad dažnai net nesuvokia, jog tikrai meluoja, jog praradęs griežtą ribą tarp šių dviejų nesutaikomų antipodų. Politizuotas melas tarsi epidemija užvaldęs ir kitus valdžios atstovus. Ar dar ilgai plis ši pavojinga epidemija, ar vis dar persiduos iš kartos į kartą, skaudžiai paliesdama bendražmogišką moralę? Atsakymas vienas ir nekintamas: kol nenuvalysime kiekvienas savo sąžinės nuo abejingumo ir savanaudiškumo, kol leisim jai ramiai snūduriuoti melo šešėliuose, kol neišsiugdysime savo dvasioje pareigos ir atsakomybės jausmo, tol sąžinė ir toliau merdės. O žmogus, netekęs paties svarbiausio dorovės ramsčio sąžinės, tampa pavojingesnis už pikčiausią žvėrį. Kas praranda savo dvasinį pagrindą sąžinę, tas viską praranda.
Bet kokia ideologija, užmaskuota melu bei apgaule, stumia tik į anarchiją ir moralės griuvimą. Sovietinis socializmas negalėjo ilgiau išsilaikyti, nes buvo visąlaik maskuojamas melu. Tačiau jei egzistuoja melas, turi vieną kartą būti ir jo galas. Kas negerbia tiesos, tas negali imtis atsakingų, o ypač valstybininko, pareigų. Melagis iškart praranda pareigos ir atsakomybės jausmą. Ginčuose, diskusijose (jų apstu radijo ir televizijos laidose) gali būti skirtingos nuomonės ir vertinimai, tačiau jie neturi remtis melu ir dviprasmybėmis. Juk dažnai pastebime, kaip oponentai, stengdamiesi apginti savo samprotavimus, palieka nemažas dozes melo. Kad ir skambiausiomis frazėmis švaistydamiesi, melo neužmaskuosime: jis anksčiau ar vėliau išlįs kaip yla iš maišo.
Antanas MARČIULAITIS,
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|