Atnaujintas 2005 spalio 26 d.
Nr.80
(1381)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vaižganto gimtinės jubiliejus

Vytautas BAGDONAS

Kelią į Malaišius nuo šiol ženklins
medžio rodyklė, sukurta
tautodailininko dr. Romualdo Šimkūno

Mintimis dalijasi iš Svėdasų
krašto kilęs kun. Ričardas Banys
Autoriaus nuotraukos

Ketvirtuoju Vaižganto premijos
laureatu tapusį rašytoją
Laimoną Tapiną (kairėje)
sveikina Rokiškio krašto
ūkininkas Vytautas Šlikas

Spalio 2-osios popietę suskambo nuo žmonių balsų senasis Malaišių sodžius. Po Šv. Mykolo atlaidų Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje į sodžių rinkosi pėsti ir važiuoti. Tąkart susirinkti būta kelių progų. Visų pirma Vaižganto gimtinė sulaukė 750 metų jubiliejaus. Lietuvai pagražinti draugija kartu su Anykščių rajono savivaldybe ir Svėdasų seniūnija pakvietė visus ir į tradicinius „Vaižganto skaitymus“. Lietuvos rašytojų ir Žurnalistų sąjungos ta pačia proga Malaišiuose nusprendė įteikti šių kūrybinių sąjungų įsteigtą kasmetinę Vaižganto premiją.

Malaišių vardas – parodose ir medžio skulptūroje

Kaimo kapela, vadovaujama Rožės Lapienienės, skambiomis dainomis sutiko besirenkančius vietinius gyventojus ir iš kitų vietovių grįžusius malaišiečius, gausų būrį svečių. Kol muzikantai, įsikūrę šalia akmens, Juodžiaus kelmu vadinamo ir vaikystėje labai mėgto Tumų Juozuko, džiugino dainomis, daugelis apžiūrėjo dvi parodas. Tiesiog ant seno, dabar jau ištuštėjusio gyvenamojo namo ir klėtelės sienų buvo sukabintos vilniečio fotomenininko Vytauto Ylevičiaus darytos Malaišių kaimo nuotraukos. Antroji paroda „Malaišiams – 750“ organizuota iš Svėdasų krašto muziejaus fondų. Stenduose puikavosi senos nuotraukos, įvairių dokumentų, bylojančių apie Malaišių istoriją, kopijos, spaudoje skelbtos publikacijos apie Vaižganto gimtąjį kraštą.

Vykstančiuosius į Malaišius pakelyje pasitiko ąžuolinė rodyklė su užrašu: „Malaišiams – 750“. Tai tautodailininko, gamtos mokslų daktaro doc. Romualdo Šimkūno autorinis darbas, jo dovana Vaižganto gimtinei.

Malaišiai istorijos vingiuose

Visus pasveikinęs Svėdasų seniūnas Valentinas Neniškis pabrėžė, kad Malaišiai – nepaprastas kaimas. Šičia jaučiama gera dvasia, čia galima pasisemti stiprybės, ramybės, pailsėti. Pasak seniūno, neseniai į šį kaimą jis atlydėjo svečius iš Švedijos. „Ketinome užtrukti čia tik kokias penkiolika minučių, o išbuvome net kelias valandas. Taip norėjosi vis būti, mėgautis gamtos grožiu, ramybe“, – kalbėjo seniūnas.

Renginio vedėjas dr. doc. Juozas Lapienis priminė jubiliejinę datą, rastą archyvuose. Pirmą kartą Malaišių vardas rašytiniuose šaltiniuose lotynų kalba buvo paminėtas 1255 metais. Šią vietovę Lietuvos karalius Mindaugas dovanojo kalavijuočių ordinui, tai užfiksuota aktu. Vokietijos saugomose Livonijos aktų knygose Malaišių pavadinimai lotynų kalba „Malesine“, „Maleisine“, „Maleysine“ minimi 1257, 1298 ir kitų metų dokumentuose.

Šių eilučių autorius kalbėjo tema „Malaišių praeitis ir dabartis“. Nors iš septynių šimtmečių glūdumos mus pasiekia šykštoki faktai, tačiau jau žinoma, kad šiose vietose gyveno baltų gentis sėliai. Karaliaus Mindaugo rašytuose aktuose minima Sėluona, Sėliuona. Malaišių pavadinimas įėjo į šalies istoriją ir kaip lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtinė. Tuo metu Malaišiuose gyveno darbščių, mylinčių savo žemę ir gimtinę Tumų, Žemaičių, Grižų, Ožių, Nakučių, Budreikų, Dagių, Antanėlių, Baronų, Gečiūnų bei kitos šeimos. Malaišiuose gimė ir kunigas Antanas Antanėlis, Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Antanėlis, kelių inžinierius Kajetonas Antanėlis, kiti prieškario Lietuvoje pasiekę atsakingus postus žmonės. 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Malaišiuose buvo 14 sodybų, kuriose gyveno 105 gyventojai, sodiečiai turėjo 152 ha žemės. Antrojo pasaulinio karo metais netoliese vyko dideli mūšiai ir tik stebuklo dėka kaimas liko nesudegintas.

Pokario metais kai kurie sodiečiai įsitraukė į partizaninę kovą ir paaukojo savo gyvybę už Lietuvos laisvę. Neišvengė keletas šeimų ir tremties. Daug vienkiemių buvo sunaikinta per melioracijos vajų. 1989-aisiais, kai buvo keičiamas kolūkio „Lenino keliu“ pavadinimas, žmonės pasirinko ne stambių gyvenviečių Vaitkūnų ir Kunigiškių pavadinimus, bet Malaišių kaimo vardą ir juo pavadino ūkį. Šiuo metu senuosiuose Malaišiuose tik vienintelėje sodyboje gyvena du senyvo amžiaus žmonės, dar keli gyvena vienkiemiuose. Į tuščias sodybas nebent savaitgaliais ar per atostogas sugrįžtama.

Su Vaižganto vardu širdyje, Vaižganto dvasios pakylėti…

Susibūrimas Malaišiuose vyko netoli buvusios Tumų sodybos, kurios vietą dabar ženklina akmeninė tvora, išlakūs medžiai ir skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto biustas. Renginio dalyviai vis prisimindavo šio rašytojo veiklą ir siekius, milžinišką indėlį į tautos kultūros ir visuomenės pilietiškumo ugdymą. Kauno Palemono bažnyčios vikaras, salezietis, Kauno universitetinių klinikų kapelionas ir Kauno medicinos universiteto dėstytojas kun. Ričardas Banys, nepamirštantis gimtojo Svėdasų krašto, prisiminė savo vaikystę Savičiūnuose. Netoli tos vietos – ir Malaišių laukai. Nuo Pakalnynės kalno dažnai jis žvelgdavo į slėnyje esančią Vaižganto gimtinę. Kunigas prisipažino, kad labai mėgsta literatūrą, pats bando kurti ir tai – Vaižganto dėka. „Vaižgantas įrodė, kad aplinkui yra daug gerų, gražių žmonių, nebijodamas susitepti rankų purvais, dulkėmis, net ir blogyje ieškojo gėrio, santarvės, atjautos, mielaširdystės“, – kalbėjo kunigas.

Akademikas prof. Romualdas Grigas pabrėžė, kad dabar, kai šalyje yra tiek daug blogio, neigiamų dalykų, ypač reikalingas toks žmogus kaip Vaižgantas. Nedera pamiršti jo puoselėtų moralės ir dorovės principų. Lietuvai pagražinti draugijos vadovas Juozas Dingelis susirūpinęs kalbėjo apie tai, kad dabar daugelis eina klystkeliais, nepaiso moralės normų, yra viskam abejingi, susvetimėję. O Vaižgantas kvietė žmones vienytis, padėti vieni kitiems, atjausti, būti savo šalies, savo tautos, savo kalbos, kultūros patriotais. Lietuvos veterinarijos akademijos skyriaus vedėja Violeta Bakutienė priminė kunigo Ričardo Mikutavičiaus žodžius, kuriais vadino Vaižgantą: „Vaižgantėlis, piemenėlis, kunigėlis, laimės riešutėlis, darbų malūnėlis“ ir kt. Būti ištikimais Vaižganto siekių tęsėjais linkėjo ir jo kūrybą skaitė iš Svėdasų krašto kilęs aktorius, dažnas „Vaižganto skaitymų“ dalyvis Ferdinandas Jakšys ir kolega aktorius Tomas Vaisieta. Beje, šis meninio žodžio meistras jau daug kartų yra lenkęsis Malaišiuose ir visuomet grožisi išlakia liepa, kurią pasodino kartu su sūnumi Perliumi, kai šiame kaime buvo sodinama 120 liepaičių alėja, skirta Vaižganto gimimo 120-osioms metinėms.

Savo kūrybą skaitė dr. J.Lapienis, Svėdasų literatų klubo „Sietuva“ vadovė Alma Švelnienė. Skaitovė Judita Švelnytė perskaitė Malaišių sodžiui skirtą eilėraštį, kurį sukūrė gabus vietinis jaunuolis, būsimasis kunigas Karolis Širvinskas, deja, neseniai žuvęs.

Vaižganto giminaitė medikė iš Kauno Irena Bartusevičienė pasiūlė pagerbti architekto Broniaus Kazlausko atminimą. Jis iš Vilniaus grįžo į gimtuosius Vaitkūnus, ūkininkavo ir dar rasdavo galimybių puoselėti, tvarkyti Vaižganto gimtinę. Jo iniciatyva Tumų sodybvietėje iškilo nauja akmeninė tvora, Kunigiškių kapinėse buvo pastatytas paminklas Lietuvos partizanams.

Įteikta ketvirtoji Vaižganto premija

Prieškario Lietuvoje veikė viena organizacija, jungusi rašytojus ir žurnalistus, jai kurį laiką vadovavo ir Vaižgantas. 2002-aisiais, minint Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos įkūrimo 80-metį, buvo įsteigta Vaižganto premija. Šventės metu paaiškėjo jau ketvirtasis Vaižganto premijos laureatas. Jį paskelbė Rašytojų sąjungos vadovas Jonas Liniauskas ir Žurnalistų sąjungos – Dainius Radzevičius. Premija už memuarinio pobūdžio knygą „Prarasto laiko nebūna“ buvo įteikta vilniečiui žurnalistui ir rašytojui, ilgamečiui Vilniaus universiteto dėstytojui Laimonui Tapinui. Viena pirmųjų tarp sveikintojų buvo jo žmona Violeta, kurios parama po sunkių ligų pamažu atsigaunančiam vyrui yra itin reikalinga. L.Tapinas sakė, kad džiaugiasi dėl aukšto jo kūrybos įvertinimo ir kad premijos teikimo ceremonija vyksta būtent Vaižganto gimtinėje.

Kolegą sveikindamas rašytojas Rimantas Šavelis prisiminė jųdviejų studijų metus, draugystę ir kūrybinį bendradarbiavimą. Rokiškio krašte ūkininkaujantis Vytautas Šlikas, įteikdamas naminės duonos kepalą, laureatą apibūdino kaip labai elegantišką, sąžiningą, nuoširdų, giliai mąstantį žmogų. Ta pačia proga V.Šlikas su nerimo gaidele kreipėsi į šventėje dalyvavusius rašytojus, žurnalistus, Lietuvai pagražinti draugijos aktyvistus ir kvietė kuo daugiau ir objektyviau rašyti apie kaimo žmonių vargus ir rūpesčius, padėti išsaugoti kaimus, atskleisti tikrąsias visokių vertelgų užmačias. „Kaimas draskomas, trukdoma ūkininkauti, normaliai dirbti, visokie apsukruoliai supirkinėja sodiečių žemes, bendrovių pajininkų pajus, pastatus, stengiasi nuskriausti kaimo žmones. Lietuvoje įsiveisė kažkoks Berija ir visaip kenkia kaimiečiams, – negailėjo piktokų žodžių žemdirbys. – Reikia išsaugoti mūsų kaimus, kad turėtų kur grįžti iš Lietuvos išvažinėję uždarbiauti jauni žmonės, kad liktų nors koks prisiminimas“.

Seniūnas V.Neniškis įteikė padėkos raštus tautodailininkui Romualdui Šimkūnui, renginio vedėjui dr. J.Lapieniui, rašytojui L.Grudzinskui, Svėdasų girininkijos girininkui Donatui Tuskai, kurie tęsia vaižgantiškas tradicijas, puoselėja tėviškės grožį ir daug prisideda prie „Vaižganto skaitymų“ bei panašių renginių organizavimo ir propagavimo. Svečiams buvo išdalyta nemažai Svėdasų literatų klubo „Sietuva“ rinktinių „Baltieji debesys“.

„Suremkime pečius Malaišiams…“

Pasibaigus oficialioms kalboms, niekas iš senove alsuojančių Malaišių neskubėjo skirtytis. Po vyšnaitėmis visi susirinko paragauti aukštaitiško alaus, atsigaivinti kvapnia kava, sukrimsti skanų sumuštinį, pasiklausyti kaimo kapelos koncerto, pasišnekučiuoti. Visos kalbos sukosi tiktai apie Malaišių kaimą, kuriam būtina „mesti gelbėjimosi ratą“. Pasirodo, Vaižganto gimtinė, kuri gausiai lankoma ekskursijų, kur stovi keletas dar XIX amžiuje statytų trobų, klėčių, kur iki šių dienų išlikęs unikalus gatvinis kaimas, netgi nėra įrašyta į etnokultūrinių kaimų išsaugojimo sąrašą. Nuspręsta kuo skubiau kreiptis į atitinkamas instancijas, kad Malaišiai būtų įtraukti į paveldo objektų sąrašą. Ketinama parengti projektą ir kreiptis į Europos Sąjungos fondus dėl senųjų kaimo pastatų išsaugojimo, bebaigiančių griūti – atkūrimo. „Suremkime pečius Malaišiams“, – atvirai kalbėta apie etnografinio kaimo išsaugojimą.

Išrinkta Malaišių kaimo išsaugojimo iniciatyvinė grupė, į kurią pateko svėdasiškė bibliotekininkė Violeta Gliaudelienė, Svėdasų seniūnas V.Neniškis, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas J.Dingelis ir draugijos aktyvistas dr. J.Lapienis, žurnalistas Vytautas Bagdonas, dr. Rimanta Matlašaitienė, Vaižganto sesers Marijonos vaikaitis uteniškis Vytautas Nakutis, fotomenininkas V.Ylevičius, rašytojas L.Tapinas.

Ar bus lemta išlikti Malaišių sodžiui, parodys ateitis. Tai priklausys ne tik nuo geranoriškai nusiteikusių žmonių, bet ir nuo valdžios paramos, finansinių galimybių. Šiaip ar taip, „Vaižganto skaitymai“ ir Vaižganto premijų teikimo ceremonialai Malaišiuose vyks kasmet, nors ir prie vis varganiau atrodančių, vis labiau į žemę smengančių senojo kaimo trobų…

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija