Atnaujintas 2005 spalio 28 d.
Nr.81
(1382)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kelias supiltas iš… kryžių ir antkapių

Vytautas BAGDONAS

Vyresnioji anykštėnų karta dar prisimena senąsias miesto kapines, buvusias netoli nuo Anykščių bažnyčios, ten, kur stūkso koplyčia.

Tose kapinėse prieš daugelį dešimtmečių nustota laidoti, o miesto pakraštyje, Anykščių šilelio link, atsirado naujos kapinės, dabar jos jau irgi vadinamos senosiomis. Koplyčia ilgą laiką buvo niokojama vandalų, ardoma gamtos stichijų ir darganų. Tiktai anykštėnės muziejininkės Teresės Mikeliūnaitės (1928-1984) bei kitų geros valios žmonių pastangų dėka buvo pasiekta, kad senųjų kapinių koplyčia, statyta garsių italų meistrų, būtų restauruota. Toji koplyčia, „paslėpta“ po šiuolaikišku stiklo, metalo ir gelžbetonio gaubtu, anykštėnams ir jų svečiams gerai žinoma. Koplyčioje – Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memoralinio muziejaus filiale – organizuojamos įvairios parodos, poezijos vakarai, knygų pristatymai, kamerinės muzikos koncertai. Šiame pastate veikia ir rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius, čia tuokiamos poros.

Mirusiųjų „karalystės“ šioje vietoje nebėra nė ženklo. Tiktai ošia didžiuliai aukštaūgiai medžiai – to laikotarpio liudytojai. Ir paminklinis akmuo, dar primenantis senąsias kapines, skelbia, jog toje vietoje ateityje bus pastatytas paminklas čia kažkada buvusiems palaidotiems žmonėms atminti. Netgi kaip jau ne kartą įrodė pats gyvenimas, pas mus nėra nieko pastovesnio kaip tiktai kas nors laikina.

Kai Anykščių rajonui vadovavo meras, tuometis anykštėnų konservatorių lyderis Saulius Nefas, rimtai ketinta iš koplyčios Civilinės metrikacijos skyrių iškeldinti kitur, o koplyčioje ir šalia jos įkurdinti Amžinybėn išėjusiems atminti skirtą memorialą. Būta visokių ginčų, nesutarimų, prasidėjo diskusijos ta tema spaudoje, tačiau viskas liko taip, kaip buvę. Po to net kelerius kartus keitėsi ir merai, ir rajono Tarybos nariai, taip ši problema buvo pamiršta. Todėl niekas jau nekalba apie paminklo, kryžiaus ir kitokio įspūdingesnio akcento statymą šioje vietoje. Negana to, kartais net bandoma užsimiršti, kad visa koplyčios teritorija – buvusių kapinių teritorija, kad visur aplinkui būta laidojimo vietų. Dabar šalia Civilinės metrikacijos skyriaus dažnai geriamas šampanas, skamba linksma muzika ir aidi linksmi jaunavedžių balsai…

Kada kapinės buvo naikinamos, mirusiųjų artimieji, giminės palaikus perlaidojo kitur, tačiau liko nemažai ir apleistų, neprižiūrėtų kapų. Tad mirusiųjų palaikai taip ir liko gulėti ten, kur buvo palaidoti, o jų amžinojo poilsio vietos buvo sulygintos su žeme. Tie anykštėnai, kurie artimųjų palaikus perkėlė iš vienų kapinių į kitas, išsigabeno ir paminklus, kryžius.

Betgi tuometinės valdžios nurodymu labai daug antkapinių paminklų bei kryžių, kurių niekas nepasiėmė, neišsivežė, iš naikinamų kapinių buvo vežami į Svėdasus, kur specialiame karjere buvo skaldomi, sprogdinami, malami akmenskalde mašina, ir toji skalda buvo panaudota tiesiant naują kelią Kupiškis-Utena.

Apie tai eilučių autoriui neseniai papasakojo svėdasiškė Bronislava Banienė, kuri tuo metu dirbo Ukmergės kelių skyriuje, tiesusiame tą kelią.

Ji prisimena, kaip visi pasibaisėjo, kai apie 1962-uosius metus iš Anykščių sunkvežimiai pradėjo vežti į karjerą akmeninius bei betoninius antkapinius paminklus, kryžius. Masyvesni buvo sprogdinami, mažesni tiesiog patekdavo į akmenskaldę mašiną. Kartą, sprogdinant antkapius, įvyko nelaimingas atsitikimas – tokiam ukmergiškiui Petrui sprogmuo nutraukė ranką. Ne vienas darbininkas tuomet kalbėjo, kad tai galėjo būti Dievo įspėjimas už mirusiųjų atminimo paniekinimą. Žmonės tyliai piktinosi, kad tenka naikinti ir pilti į kelią iš kapinių atvežtus simbolius. Tačiau tokie buvo nurodymai, reikalavimai, ir netgi prieš savo valią kelininkai įsakymus vykdė, pasipriešinti, atvirai išreikšti savo nepasitenkinimą tuomet tiesiog negalėjo.

Lietuvoje yra daug vietų, kur keliai nutiesti tiesiog per mirusiųjų kaulus, karstus, per buvusias kapines, išlygintas buldozeriais.

Matyt, dabar pats metas muziejininkams, istorikams, kraštotyrininkams išsamiau pasidomėti Anykščių kapinių naikinimo istorija, išsiaiškinti šios akcijos sumanytojus ir organizatorius, juos paviešinti visuomenei. Dar galima būtų surasti ir kapinių perkėlimo liudytojus, užrašyti jų pasakojimus, kas ir kaip tai vykdė, kaip visa tai buvo organizuojama. Gal dar pavyktų išsiaiškinti, kas nurodė, priėmė sprendimus kryžius bei paminklus iš mirusiųjų „karalystės“ paversti skalda keliui tiesti.

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija