|
Ką
davė penkiolika
Nepriklausomybės metų?
Svajojome, kad kada nors, kai tik mūsų kraštas
vėl taps laisvas, susirinksime visi kaip per Baltijos kelio akciją,
susėsime prie bendro vaišių stalo, sudainuosime bendrą dainą, o
paskui, pasiraitoję rankoves, imsimės atstatomųjų darbų. Tačiau
atsitiko kitaip, negu buvo svajota kai tik Lietuva tapo nepriklausoma
valstybe, ėmė jos sūneliai bartis kuris iš jų okupacijos metu
buvo teisesnis, kuris labiau nusipelnęs savo šaliai, kuriam meilės
ir kompensacijos daugiau priklauso. Vis ginčijosi ir barėsi, o kiti
išvis tik pagiežingai dantimis griežė, piktai savo brolius apkalbėjo
už akių, pavydėjo neverkšlenantiems, gėrė degtinę kibirais bei žudėsi,
nes nebematė prasmės taip liūdnai gyventi.
|