Atnaujintas 2005 spalio 28 d.
Nr.81
(1382)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vienintelis ir nepakeičiamas

Petras KATINAS

Rusijoje diskutuojama, ar po 2008 metų prezidento rinkimų bus reikalingas dabartinis prezidentas V.Putinas. Pagal dabar galiojančią konstituciją jis negali būti išrinktas prezidentu trečiajai kadencijai. Bet tai ne bėda. Pakeisti konstituciją esant dabartinei Valstybės Dūmos sudėčiai – vienas juokas. Tuo labiau būsimojoje Dūmoje. Juk jeigu Rusijoje neįvyks kokių nors ypatingų įvykių, tai 7 proc. barjerą būsimuosiuose Dūmos rinkimuose sugebės peržengti tiktai trys partijos. Tai V.Putino „asmeninė“ partija „Jedinnaja Rossija“ (jai planuojama 35-40 proc. balsų), Rusijos komunistų partija (ne daugiau 20 proc.) ir D.Rogozino imperininkai – partija „Rodina“ (apie 12 proc. balsų).

Tad net žirinovskininkams vargu ar pavyks peržengti 7 proc. barjerą. Dešiniųjų jėgų sąjunga ir „Jabloko“ taip pat neturi realių galimybių patekti į Dūmą. O jeigu 2008 metais keltų savo kandidatūras kiti kandidatai, yra tik du potencialūs asmenys, galintys bent jau iš dalies konkuruoti su V.Putinu. Tai komunistų lyderis G.Ziuganovas, kurio bent iki būsimų Dūmos rinkimų keisti neketinama, ir Dmitrijus Rogozinas, kurio imperinės ambicijos, atmieštos socialine demagogija, susilaukia daugelio nuskurdusių rusų simpatijų. Bet V.Putinui, norinčiam išlaikyti „demokrato“ įvaizdį, nesinorėtų keisti konstitucijos, ypač dėl Vakarų reakcijos, ir pasirodyti Baltarusijos prezidento A.Lukašenkos sekėju. Jam yra puiki galimybė išlikti Rusijos valdovo poste, jeigu iki 2008-ųjų bus sukurta nauja valstybė – Rusijos ir Baltarusijos sąjunga. Bet kaip rodo faktai, bendros valstybės kūrimas vyksta labai sunkiai. Minsko diktatorius visiškai netrokšta būti nustumtas nuo sosto ir vaidinti šalutinį vaidmenį toje sąjungoje.

Todėl V.Putino šalininkai ragina jį nekreipti dėmesio į galimą Vakarų nepasitenkinimą ir jau dabar pakeisti konstituciją, kuri, pasak vieno Kremliaus ideologo Vitalijaus Tretjakovo, yra „defektinė“, nes tiktai V.Putinas sugeba ir gali garantuoti įgyvendinimą visų uždavinių, kurių dabar reikia rusų nacijai. Taigi pasakyta pakankamai aiškiai – vienintelis vadas ir Rusijos gelbėtojas yra V.Putinas, dabar iš visų pusių apsuptas jam puikiai pažįstamos kagėbistinės aplinkos.

Jeigu iš pradžių, kai B.Jelcinas perdavė V.Putinui valdžią, jis stengėsi išlaikyti balansą tarp vadinamosios senosios B.Jelcino gvardijos (arba „šeimos“) ir savo žemiečių, atsivežtų į Maskvą iš Sankt Peterburgo KGB, tai dabar tas balansas visiškai pasikeitė KGB veteranų ir dabartinio FSB naudai. Vienas B.Jelcino komandos žmogus, likęs Kremliuje ir V.Putinui atėjus, pasakojo Amerikos „The Washington Post“ žurnalistams: „Mes iškart pastebėjome, jog Kremliuje vyksta kažkas ne taip. Kasdien ateidamas į Kremlių išvysdavau vis naujus nepažįstamus veidus, mačiau, kaip Kremliaus kabinetus užpildo daugybė buvusių ir esamų kagėbistų, kurie palaipsniui užėmė visus svarbiausius postus prezidento administracijoje“. Pagrindines pozicijas V.Putino administracijoje užėmė du „šešėliniai“ prezidento administracijos vadovai, žinomi KGB veikėjai Viktoras Ivanovas ir Igoris Sečinas. Abu dirbę Sankt Peterburgo KGB vadovybėje. V.Ivanovas rūpinosi kadrų reikalais, o I.Sečinas tvarkė dokumentus, kurie guldavo ant V.Putino stalo, taip pat rūpinosi prezidento apsauga. „Jų abiejų pagrindinė savybė – besąlygiškas paklusnumas“, – teigė šių kagėbistų buvęs bendradarbis V.Pavlovas.

Kiti KGB veteranai, arba FSB struktūrų karininkai, užėmė gynybos, vidaus reikalų ministrų postus, o labai svarbiai kovos su narkotikais agentūrai ėmė vadovauti senas KGB veikėjas, sovietmečiu užsiėmęs disidentų persekiojimu Viktoras Čerkesovas. Šios agentūros vadovas savo darbą pradėjo ne nuo kovos su narkotikais, o areštuodamas V.Putino politinius priešininkus.

Tačiau pagrindinis posūkis V.Putino vidaus politikoje įvyko tada, kai turtingiausias Rusijos naftos magnatas Michailas Chodorkovskis ėmė kėsintis į valdžios monopoliją. Ėmęs finansuoti politines partijas ir nevyriausybines organizacijas, sudarė sutartį su Kinija dėl naftotiekio statybos, pradėjo derybas su didžiausiomis JAV naftos kompanijomis ir tuo bandė sustiprinti savo įtaką Valstybės Dūmoje. Visa tai labai suerzino V.Putiną supančius KGB ir kitų jėgos struktūrų atstovus.

Įtampa tarp M.Chodorkovskio ir V.Putino pasiekė kulminaciją Rusijos prezidento surengtame pasitarime su pagrindiniais Rusijos magnatais, visuotinai vadinamais oligarchais. M.Chodorkovskis, atskleidęs valstybei priklausančių naftos kompanijų vadovų machinacijas parduodant ir perkant valstybei priklausančias gavybos versloves, atvirai metė iššūkį V.Putinui, kuris reagavo labai piktai ir priminė M.Chodorkovskiui, kokiais būdais jis pats įsigijo „Jukos“ kompaniją.

Susitikime dalyvavę oligarchai labai sunerimo. „Nuo šito viskas ir prasidėjo“, – vėliau pareiškė Stambiųjų verslininkų asociacijos viceprezidentas Igoris Jurgensas. M.Chodorkovskio partneriai iškart suvokė, kuo visa tai gali baigtis. „Man tapo aišku: mes pasirašėme mirties nuosprendį“, – sakė vienas „Jukos“ kompanijos vadovų Aleksejus Kondaurovas. Dargi kai kurie V.Putino padėjėjai nesitikėjo tokios aštrios prezidento reakcijos.

V.Putino pyktis ant M.Chodorkovskio neatslūgo ir vėliau, kai „Jukos“ vadovas buvo iškviestas į Kremlių ir buvo paprašytas paaiškinti, ar teisinga prezidento gauta informacija, jog M.Chodorkovskis susitiko su komunistų partijos lyderiu G.Ziuganovu ir pasiūlė jam savo finansinę bei kitokią paramą. M.Chodorkovskis paneigė tokį faktą. Vienas iš V.Putino patarėjų vėliau pasakojo: „V.Putinas labai įsiuto. Pirmiausia todėl, kad informaciją apie M.Chodorkovskio ir G.Ziuganovo susitikimą jis gavo ne iš saugumo struktūrų, o iš G.Ziuganovo partijos vadovybės štabo. Aišku, V.Putinui tą informaciją pakišo G.Ziuganovo priešai kompartijos centro komitete, kurių ten netrūksta.

Tuometinis premjeras M.Kasjanovas, prezidento administracijos vadovas A.Vološinas bandė užstoti M.Chodorkovskį, tačiau V.Putinas jiems pareiškė, kad „M.Chodorkovskis perka partijas ir jų vadus, o jis to nieku gyvu neleisiąs“.

Kaip viskas baigėsi, visi žino. Valstybinė naftos kompanija, vadovaujama V.Putino žmogaus iš KGB I.Sečino, „prarijo“ pagrindinį „Jukos“ padalinį „Juganskneftegaz“. Pabaiga visiems žinoma – gegužės pabaigoje M.Chodorkovskis buvo nuteistas kalėti devynerius metus. Tai buvo aiškus ir nedviprasmiškas signalas visiems, kas laukia tų, kurie bandys kėsintis į V.Putino ir jo aplinkos iš KGB ir FSB vienvaldystę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija