Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Laikas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vėlinių postilė

Kun. Skaidrius KANDRATAVIČIUS

Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotrauka

Ruduo. Gamtoje, valstybėje, civilizacijoje. Dekadanso nuojauta. Nuosmukio nuolaida. Tykiai byra spaliai, stebi stabai, „pučia vėjas į širdį“. Žmogaus paradoksas – neįmanomybių spūstis, begalybės kasdienybėje dvelksmas, civilizacijos dykrų sopstas. Krintam kaip lapai. Su lapais. Bet vėliau…vėjas pusto tuos lapus, pakylėja, žaidžia – gyvenimo ciklas, sūkuriavimas, įkvėptis. Skraidina aitvarais. Skaidrina sielvartais. Širdims, lyg apnuogintoms medžių rankoms, išdidžiai žmogiškai, bet drebulingai, net ekshibicionistiškai kyšant: siekiant nepasiekiant, šaukiant neprišaukiant užribio slinkties, – drįstu rizikuoti egzistenciniam pasitikėjimo Prisikėlusiuoju šuoliui. Užsimerkti ir peržengti fatalinį mirties slenkstį, gal net bedugnę – gerosios vilties, gražiosios kloties, baltosios lemties link. Ne iliuzijos, ne lyrikos, ne pasakos (nors ir jos, semiotikos – mokslo apie ženklų prasmę – atspirties), bet krauju išprakaituotos, išplėštos, apgintos žmogiškosios laisvės, orumo,amžinybės kęsmo linkui. Linkiu.

Skubame į kapines pasisemti rimties...

Marytė Gustainienė,

Kauno V. Kudirkos vidurinės mokyklos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Prie Prano Akelaičio kapo Editos LELEIVAITĖS ir Kristinos KADŽIULYTĖS nuotrauka

Nykiai sukasi lapkričio nuspalvinti medžių lapai, jie šūsnimis tyliai gulasi po praeivių kojomis. Sušokę mirties šokį savo čežėjimu dar primena, kad mirtis ateina nelauktai, netikėtai. Skubėdamas praeivis užlips ant lapų krūvos, vaikai šėldami išnešios į visas puses rudenio aimanas ir tuoj pasklis po žemę rudeniškas liūdesys. Jis ypač nusmelkia mūsų širdis lapkričio pradžioje, per Vėlines – Mirusiųjų atminimo šventę. Graudulys virpa lūpose ir širdyse – mes skubame į ten, kur amžinai išėjo patys brangiausi žmonės.