Atnaujintas 2005 lapkričio 4 d.
Nr.83
(1384)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Su neeiline sukaktimi, „XXI amžiau“!

Viskas, kas mus supa ir su kuo mes bendraujame, turi neabejotinos įtakos mūsų gyvenimui. Taip pat ir skaitomi spausdinti žodžiai veikia mūsų mąstymą, formuoja pasaulėjautą bei pasaulėžiūrą. Niekad neapsineš laiko dulkėmis posakis: „Pasakyk man, ką tu skaitai, ir aš tau pasakysiu, kas tu esi“.

Galima būtų nubrėžti takoskyrą: jei žmogaus smalsus protas minta daugiausia sensacingomis ir pikantiškomis bulvarinės laikraštienos vienadienėmis žinutėmis, tada tokio asmens mąstymas blokuojamas ir sustabarėja, ir dėl to jam labai nelengva pramušti juslinio žmogaus kiautą (plg. 1 Kor 2, 14), idant jis pradėtų ieškoti transcendentinių dalykų. Antra vertus, jei žmogaus širdis tolydžio prisodrinama krikščioniškų minčių, tuomet jos kreivė tolydžio kyla į dieviškas aukštumas.

Tačiau šiais sekuliarizuoto pliuralizmo laikais, kai visus mus aptaško žiniasklaidos priemonėmis liejamų milžiniškos informacijos bangų purslai (deja, kitus ir skandina), neretai ne tik tam tikra dalis krikščionių, bet kartais ir kai kurie dvasininkai, pakibę ant rafinuotai klastingų žiniasklaidos tuštybių kabliuko, nebesuvokia, kaip gyvybiškai svarbu vienaip ar kitaip palaikyti katalikišką spaudą ir visas kitas evangelizacijos priemones, kuriomis skelbiamos ir liudijamos (nors, tiesa, kartais pasigendama novatoriškų iniciatyvų) krikščioniškos tiesos.

Linkiu, kad gerbiamas „XXI amžiaus“ redaktorius ir visi jo uolieji bendradarbiai plušėdami Viešpaties vynuogyno dirvoje ir toliau ištvermingai artų vagą po vagos ir susilauktų dar gausesnio „XXI amžiaus“ laikraščio rėmėjų pulko bei jų aktyvumo.

O mes, šio prasmingo leidinio skaitytojai, vis ilgėjančiais rudens vakarais truputį daugiau laiko skirkime artimesniam su Viešpačiu tyloje bendravimui... Šis trumpas rudeninis susimąstymas tebūna mažytis pastūmėjimas taip sekti Jėzumi, kaip Jis to nori.

Nors nuolat kintančio gyvenimo realybė mus skatina užsiimti įvairia veikla, tačiau tik tyloje mūsų protas, mintimi besiskverbdamas į dieviškųjų tiesų pažinimą, patiria savitą nušvitimo džiaugsmą, ramybę ir aiškumą. Dėl šių veiksnių mūsų veikla tampa motyvuota, tad gyvenimo prioritetų pirmenybę mes vis sąmoningiau ir nuosekliau atiduodame Tam, kuris iš nenusakomo savo Širdies gerumo dalijasi su mumis dieviško gėrio mintimis, žodžiais ir darbais.

Atrodytų, kad kiekvienam žmogui būtų žūtbūt verta apsispręsti kasdien bent mažą laiko atkarpėlę paskirti bendravimui su Viešpačiu atnaujinti, nes nuo Jo malonės ir mūsų pastangų ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisybės (plg. Mt 6, 33) priklauso du svarbiausi mūsų dalykai pasaulyje: dabartinio ir amžinojo gyvenimo palaima arba skausmingiausias tos dieviškos palaimos trūkumas – ypač amžinybėje. Juk be Jėzaus Kristaus malonės žmogus ne tik stokoja antgamtinių dovanų, įgalinančių jį tiesiausiu keliu pasiekti dangaus tėviškę, bet jis praranda savo, kaip žmogaus, savastį ir dieviškąją paskirtį.

Todėl pats geriausias mūsų pasirinkimas – tai Viešpats Jėzus, kuris, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per Jo neturtą (plg. 2 Kor 8, 9).

Kaip nėra nė vieno visiškai vienodo margaspalvio lapo, rudenį besiruošiančio nepakartojamais plasnojimais nusileisti ant žemės, taip panašiai ir kiekvienas žmogus yra Dievo šaukiamas apsivilkti tuo gražiuoju tik jam skirtu krikščioniško tikėjimo darbų drabužiu, kad juo vilkėdamas galėtų atsidurti tarp Dievą šlovinančiųjų, kur nepaliauja skambėję skirtingi visų laimingųjų balsų tembrai, įsiliejantys į harmonijos kupiną begalinio džiaugsmo simfoniją.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija