Atnaujintas 2005 lapkričio 9 d.
Nr.84
(1385)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Į Prisikėlimo partizanų apygardos istoriją pažvelgus

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Memorialinės sodybos šeimininkė
Julijona Mikniūtė-Petrėtienė
prie Atminimo akmens ir atminimo
ženklų 1949 m. vasario 16 d.
deklaracijos signatarams pagerbti

Prie memorialo Minaičių kaime
susikaupę rymo Lenkijos lietuviai
iš Punsko (iš kairės): punskiečių
vadovai mokytojas Juozas Sigitas
Paransevičius, mokytoja Marytė
Černelienė su moksleiviais

Šioje sodyboje 1949 m. vasario 2-22 d.
vyko visos Lietuvos vadų suvažiavimas
ir buvo pasirašyta politinė deklaracija

Stepono Sajaus sodyba, kurioje
1948 metais buvo įkurta LLKS būstinė.
Vaizdas apgailėtinas ir nedaro
garbės valdžios struktūroms

Jau keletą metų Lietuvoje girdime kalbant, kad nėra patriotinio jaunimo auklėjimo mokyklose, o Lietuvos rezistencinės kovos tyrinėjimui tiek tarp moksleivių, tiek tarp aukštųjų mokyklų studentų skiriama labai mažai dėmesio. Puikų pavyzdį, kaip dera žygiais, o ne žodžiais parodyti jaunajai kartai mūsų partizaninės kovos prasmę, tikslus ir išlikusius tos kovos paminklus, pateikė rezistencijos didvyrio generolo Adolfo Ramanausko-Vanago duktė Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Jos iniciatyva jaunimas aplankė ir susipažino su Dainavos, Tauro, Didžiosios Kovos partizanų apygardų buvusia veikla, vadavietėmis, bunkeriais, mūšių vietomis, ryšininkais. Neseniai tokią išvyką A.Skokauskienė organizavo keturiasdešimčiai Lietuvos moksleivių iš Krosnos, Alytaus, Varėnos ir Punsko (Lenkija). Ši kartą kelionės maršrutas driekėsi Prisikėlimo partizanų apygardos kovinės veiklos žemėse tarp Šiaulių ir Radviliškio rajonų.

Kauno įgulos karininkų ramovėje minėtų rajonų moksleiviai, jų vadovai buvo palydėti majoro Gedimino Reuto žodžių, kad jaunimas turi žinoti lietuvių rezistencinės kovos istoriją: tikslus, vadus, mūšių vietas, kapavietes ir t.t.

Pirmasis kelionės lankytinas objektas – Minaičių kaime (Radviliškio r.) į Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo vietą. Čia 1949 m. vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos Laisvės Kovos deklaracija, kurią pasirašė aštuoni šio dokumento signatarai:

Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, sušaudytas 1954 m. vasario 24 d. Maskvoje; Adolfas Ramanauskas-Vanagas, LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Dainavos partizanų apygardos vadas bei Pietų Lietuvos srities vadas, sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje; Juozas Šibaila-Merainis, LLKS tarybos prezidiumo pirmininko antrasis pavaduotojas, Didžiosios Kovos partizanų apygardos štabo viršininkas bei Algimanto ir Vytauto apygardų įgaliotinis, žuvęs 1953 m. vasario 11 d. Ramygalos valsčiuje; Leonas Grigonis-Užpalis, LLKS tarybos prezidiumo pirmininko trečiasis pavaduotojas, Prisikėlimo partizanų apygardos vadas, žuvęs 1950 m. liepos 22 d. Ariogalos apylinkėse; Aleksandras Grybinas-Faustas, Tauro partizanų apygardos vadas, žuvęs 1949 m. rugsėjo 28 d. Šakių apskrityje; Vytautas Gužas-Kardas, Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas, žuvęs 1949 m. birželio 19 d. Eržvilko valsčiuje; Bronius Liesys-Naktis, Prisikėlimo partizanų apygardos štabo viršininkas, žuvęs 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio rajone; Petras Bartkus-Žadgaila, LLKS prezidiumo sekretorius, žuvęs 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio rajone.

A.Skokauskienė keliones į partizanų apygardas pavadino jaunimo studijų dienomis „Laisvės kovų atmintis – ateities kartoms“, nes jaunoji karta tikrai dar labai mažai žino apie mūsų partizanų kovas su okupantais 1944-1954 metais... Tad, Minaičių kaime prie sodybos, kurioje buvo pasirašyta LLKS 1949 m. vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės deklaracija, mūsų jau laukė Minaičių pagrindinės mokyklos (direktorius Virginijus Kablys) moksleiviai. Atvykusieji ir vietiniai moksleiviai prie kiekvieno LLKS partizanų Lietuvos Laisvės deklaracijos signatarų aštuonių stulpų – atminimo žymenų (jie pastatyti partizanams, signataramas pagerbti) padėjo gėlių puokštes. Prie memorialo kalbėjo Kauno VDU ketvirto kurso studentė Teresė Aleknavičiūtė, Minaičių mokyklos direktorius V.Kablys, istorinės sodybos šeimininkė Julijona Mikniūtė-Petrėtienė.

Minaičių pagrindinėje mokykloje įvyko konferencija, kurioje visi atidžiai klausėsi J.Mikniūtės-Petrėnienės pasakojimo apie partizanų suvažiavimą jų sodyboje 1949 metų vasario 2-24 d. Ji sakė, kad tuomet buvusi tik trylikos metų, tačiau daug ką labai gerai atsimenanti. Vieną vakarą į sodybą atėjo keli ginkluoti vyrai, kurie Julijonos tėveliui pasakė, kad nori name įsirengti bunkerį. Tėvas sutiko. Kasė naktimis, žemes išveždavo anksti rytą tėtis, pasikinkęs arklį. Jas išpylęs apardavo, kad nepastebėtų kaimynai. Bunkeris buvo nedidelis, bet tvirtai įrengtas, net 70 cm storio žemių sluoksniu užpiltos lubos, kad virbalu badant nebūtų aptikta slaptavietė. Dažnai J.Mikniūtei-Petrėnienei tekdavo eiti „sargybinės“ pareigas. Ji tarsi žaisdavo prie namų ir stebėjo apylinkę, ar kas nesiartina, neina jų namų link. Jei pasirodydavo kaimynas ar kitas nepažįstamasis, tuoj pranešdavo viduje esantiems. Julijona prisimena, kad tie vyrai, kuriuos matė ir kurių kalbas girdėjo, buvo labai išsilavinę.

Dera priminti, kad šią sodybą NKVD iššifravo tik 1954 metais, jau po budelio Stalino mirties, todėl šeimos narių nerepresavo. Miknių šeima išvengė Sibiro tremties, tačiau visą laiką buvo persekiojama. Julijona sakė, kad „ne už tokią Lietuvą kovojo mūsų laisvės kovotojai“. Mokyklos direktorius V.Kablys suruošė kieme turistinius pietus svečiams.

Pasistiprinę moksleiviai vyko Radviliškio link ir sustojo Balandiškių kaime, ties Stepono Sajaus sodyba. Paminkliniame akmenyje pažymėta, kad „šioje Stepono Sajaus sodyboje 1948 m. įkurta Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio vyriausiosios vadovybės būstinė“. Slogų įspūdį paliko namo išorė ir jo būklė. Stogas susmegęs, langai išdaužyti, bet namo sienojai sveiki, nesutrūniję... Taigi pastačius paminklinį akmenį ties memorialine sodyba, likimo valiai paliktas pats namas. Gal sodyba sulauks darbščių rankų iš apskrities, rajono ar kitų instancijų vadovybės dėmesio?

Keletas svarbių žinių apie Prisikėlimo partizanų apygardą. Įkurta 1948 m. balandžio 1 d., padalijus Jungtinę Kęstučio apygardą į dvi apygardas. Į Prisikėlimo apygardą įėjo centrinėje Lietuvos dalyje (Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskrityse) veikę partizanų junginiai. Apygardą sudarė trys rinktinės: Kunigaikščio Žvelgaičio (anksčiau vadinosi Voverės), Maironio (anksčiau – Povilo Lukšio) ir Lietuvos žalioji (į ją įtraukta Atžalyno rinktinė). Apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis“, jos teritorijoje esančiame Minaičių kaime (Radviliškio r.) 1949 m. vasario 2-22 d. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė, paskelbta politinė 1949 m. vasario 16-osios deklaracija. Prisikėlimo apygardoje bazavosi LLKS Visuomeninė dalis, buvo leidžiami vyriausiosios vadovybės spaudos leidiniai, palaikomi ryšiai su visomis partizanų sritimis. Trūkstant štabų pareigūnų 1952 m. gegužės 20 d. Vakarų srities įsakymu Prisikėlimo apygarda buvo panaikinta, likę gyvi kovotojai įtraukti į Kęstučio apygardą. Kaip organizacinis vienetas ilgiausiai išsilaikė kunigaigščio Žvelgaičio rinktinės P.Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai, iki 1957 metų leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas“. Paskutinis apygardos partizanas Pranciškus Prūsaitis buvo suimtas ir sušaudytas 1963 metais. Apygardai vadovavo Petras Bartkus-Žadgaila (1948 04-1948 08), Leonardas Grigonis-Užpalis (1948 08-1949 08), Povilas Morkūnas-Rimantas (1949 08-1951 08) ir paskutinis apygardos vadas Juozas Paliūnas-Rytas (1951 08- 1952 05 20). Taigi mūsų rezistencinė kova tęsėsi ir laisvojo žodžio pastangomis: partizanai laikraštį leido net 1957 metais. Lietuvos partizanų kovos šlovė, tikėjimas pergale įkvėpė viltį, kad Lietuva vėl bus laisva. Ir ta diena 1991 m. kovo 11-ąją atėjo.

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija