Atnaujintas 2005 lapkričio 9 d.
Nr.84
(1385)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Šventasis Sostas dalyvauja globalinių problemų svarstyme

Mindaugas BUIKA

Po įspūdingo Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Andželo Sodano pranešimo rugsėjo mėnesį Niujorke vykusiame viršūnių susitikime minint Jungtinių Tautų Organizacijos 60-metį (plačiau apie tai rašėme „XXI amžius“, Nr. 72), Šventojo Sosto atstovai toliau aktyviai dalyvauja JT Generalinės Asamblėjos jubiliejinėje sesijoje ir iš Bažnyčios socialinio mokymo pozicijų aptaria svarbiausius tarptautinės visuomenės gyvenimo klausimus. Jungtinės Tautos, išreiškiančios daugiau kaip 190 valstybių politinę valią, lieka svarbiausiu forumu, kuriame svarstomi esminiai teisingumo ir žmogiškojo orumo užtikrinimo, taikos ir kolektyvinio saugumo sąlygų sudarymo, ekonominio ir finansinio solidarumo įgyvendinimo uždaviniai, ypač rūpinantis pažeidžiamų gyventojų grupių – senų žmonių, jaunimo, pabėgėlių – interesais.

Nepateisinamas ginklavimosi išlaidų augimas

Šventajam Sostui nuolat reiškiant paramą iniciatyvoms, kuriomis siekiama stiprinti taiką pasaulyje ir ieškoma būdų karinių konfliktų prevencijai, dabartinis precendento neturintis ginklavimosi išlaidų augimas, taip pat aklavietėje atsidūrusios derybos dėl branduolinio nusiginklavimo ir šio ginklo neplatinimo iš tikrųjų kelia didelį nerimą. Reikšdamas nepasitenkinimą, jog, nepaisant siūlymų, į Niujorko viršūnių susitikimo baigiamąjį dokumentą nebuvo įtrauktos nuostatos dėl nusiginklavimo ir neplatinimo proceso tęsimo, Vatikano nuolatinis stebėtojas (nuncijus) Jungtinėse Tautose arkivyskupas Selestinas Miljorė, spalio 14 dieną kalbėdamas JT Generalinės Asamblėjos Pirmajame komitete, priminė šių dienų nerimą keliančias ginklavimosi tendencijas.

Jis sakė, kad per pastaruosius dvejus metus ginklavimosi išlaidos pasaulyje išaugo dramatiškai – net 20 procentų – 2004 metais viršydamos vieną trilijoną (1000 milijardų) dolerių. Tik pastarųjų vienerių metų laikotarpiu 100 didžiausių ginklus gaminančių kompanijų bendras pardavimo apimtis padidino 25 procentais. „Mažaisiais ginklais kasmet pasaulyje nužudoma apie 500 tūkstančių žmonių, tačiau Jungtinių Tautų konferencijoms iki šiol nepavyko priimti jokio juridiškai siejančio dokumento dėl mažų ginklų prekybos suvaržymo“, – apgailestavo arkivyskupas S.Miljorė. Tuo tarpu, šalia legalios ginklų prekybos augimo, toliau yra plėtojamas jų nelegalus pardavimas ir gabenimas į pasaulio konfliktų zonas, kuriose taip pat gausėja civilių gyventojų aukų. Dabar daug kalbama apie tarptautinio terorizmo pavojų, ir kaip tik čia didėja nelegaliai įsigytų šaunamųjų ginklų, sprogmenų ir net nuo peties paleidžiamų raketų naudojimas.

„Visi Jungtinių Tautų nariai turi pareigą darbuotis dėl techninių, teisinių ir politinių elementų nusiginklavimo plotmėje“, – aiškino Vatikano nuncijus. Jis priminė, kad priimti žingsniai į nusiginklavimą ar ginkluotės kontrolę padidina ne tik bendrąjį saugumą ir stiprina taiką, bet ir skatina ekonominę pažangą, ypač besivystančiose šalyse, kurių karinis biudžetas „suryja“ nemažai lėšų, kurias galima skirti investicijoms ir socialinėms programoms įgyvendinti. Šių šalių ūkio vystymas, kaip alternatyva militarizmui, turi būti nuolatiniame Jungtinių Tautų struktūrų, ypač už nusiginklavimą atsakingo Pirmojo komiteto akiratyje, pabrėžė arkivyskupas S.Miljorė. Panašus poreikis veikti yra aktualus taip pat ir regioniniame bei nacionaliniame lygmenyse, šiam tikslui „plėtojant partnerystę tarp vyriausybinių ir pilietinės visuomenės, kas padėtų nusiginklavimo pastangoms stiprinti“.

Keisti pasenusią branduolinės atgrasos strategiją

Bendroje nusiginklavimo proceso prieštaringumų eigoje yra svarbus Visiško branduolinio ginklo bandymų uždraudimo sutarties (VBGBUS) likimas, kuri, praėjus beveik dešimt metų nuo pasirašymo, vis dar negali įsigalioti dėl visuotinio ratifikavimo stygiaus. Kalbėdamas Jungtinių Tautų konferencijoje dėl šios sutarties įsigaliojimo paskatinimo arkivyskupas S.Miljorė rugsėjo pabaigoje priminė, kad per pastaruosius dvejus metus VBGBUS pasirašiusių valstybių skaičius išaugo nuo 168 iki 176, tą sutartį ratifikavusių – nuo 104 iki 125. Šventasis Sostas branduolinių bandymų uždraudimo sutartį pasirašė 2001 m. liepos 18 d. – žinoma, čia kalbama ne apie atsisakymą kokių nors turėtų ginklavimosi ambicijų, o tik apie Vatikano siekį tokiu simboliniu žingsniu paremti bendrąjį nusiginklavimo procesą.

Visus branduolinio ginklo bandymus – tiek antžeminius, tiek požeminius – uždraudžianti sutartis numato sukurti pasaulinį tokių nuostatų laikymosi tinklą su 321 kontroliniu postu ir 16 laboratorijų 90 šalių, kuris galėtų užfiksuoti bet kokį pažeidimą, tai yra branduolinio užtaiso susprogdinimą su atitinkamomis sankcijomis piktnaudžiaujančiai valstybei. Kaip pranešė Vatikano radijas, šią sutartį pasirašyti yra atsisakiusios vienuolika valstybių: Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija, Pakistanas, Indija, Šiaurės Korėja, Izraelis, Kolumbija, Vietnamas, Iranas, Egiptas ir Indonezija. Šioje labai kontrastingoje „vienuolikėje“ ypač išsiskiria neseniai savo branduolinį ginklą išbandžiusios Indija ir Pakistanas bei atkakliai branduolinės technologijos vystymo programas tęsiančios Šiaurės Korėja ir Iranas, nepaisant tarptautinių pastangų derybomis pasiekti jų nutraukimą.

„Visa žmonija turėtų susirūpinti, kad branduoliniai ginklai vėl tampa kai kurių karinių doktrinų nuolatiniu aspektu“, – kalbėjo minėtoje konferencijoje arkivyskupas S.Miljorė. Jis pastebėjo, kad vadinamoji „branduolinio sulaikymo“ politika, kuri buvo būdinga šaltojo karo laikotarpiui, dabar tampa vis labiau nepateisinama netgi kolektyvinio saugumo garantijomis. Atvirkščiai, tautų egzistencijai gresiančio branduolinio ginklo turėjimas ir galimybė jį panaudoti yra patogus pretekstas – „jei kaimynas turi, reikia turėti ir man“ – vis naujai šiai ginkluotei kurti. Štai Pakistano tapimą „branduoline valstybe“ išprovokavo kaimyninės Indijos šio ginklo pradėti bandymai. Viešai nepatvirtinta Izraelio branduolinė galia skatina kai kurių regiono šalių – ypač Irano – reakcingus režimus vystyti savąsias branduolines programas.

„Kaip atsaką į šiuos kylančius pavojus mes turime stiprinti ryžtą kurti tokias tarptautines teisės struktūras, kurios skatintų ugdyti nuo branduolinio ginklo laisvą pasaulį“, – aiškino Šventojo Sosto nuncijus Jungtinėse Tautose. Kaip tik įsigaliojusi minėta branduolinius bandymus draudžianti sutartis per pasiektus dvišalius ar daugiašalius susitarimus gali tapti tinkamu teisiniu atramos punktu ir paskatintų tolesnes pastangas dėl sisteminio branduolinių užtaisų ir jų gabenimo įrangos sunaikinimo. Be to, kaip parodė jau vykstantis branduolinių bandymų verifikacijos sistemos kūrimas, ši naujoji technologija gali būti sėkmingai panaudota perspėjimui dėl artėjančių stichinių nelaimių – tokių kaip cunamiai ar žemės drebėjimai. „Šios didžios užduoties darbai turi būti atlikti, sudarant sąlygas nuolatinei taikai pasaulyje, – sakė arkivyskupas S.Miljorė. – Per ryžtą ir viziją mes galime kaupti jėgas, kad ištrauktume tarptautinę bendruomenę iš rėmimosi branduoliniais ginklais savo saugumui klampynės“.

Užtikrinti pagarbą gausėjantiems seniems žmonėms

Bažnyčiai besirūpinant labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių gerove, Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas Jungtinėse Tautose iškėlė pagarbos senų žmonių orumui užtikrinimo svarbą šių dienų pasaulyje, kuriame dėl statistinių pokyčių tos gyventojų grupės asmenų nuolat gausėja. Spalio 6 dieną kalbėdamas Generalinės Asamblėjos 60-osios sesijos Trečiajame komitete arkivyskupas S.Miljorė priminė, kad dėl mažėjančio gimstamumo ir mirtingumo pagyvenusių žmonių dalis visuomenėje sparčiai didėja: dabar pasaulyje 60-mečių ir vyresnių yra daugiau kaip 600 milijonų, o 2050 metais, esant tai pačiai statistinei tendencijai, jų patrigubės (išaugs beveik iki dviejų milijardų). Taip pat manoma, kad jau apie 2030 metus daugiau kaip du trečdaliai (71 proc.) šios grupės asmenų gyvens besivystančiose (neturtingose) šalyse ir tik 12-16 proc. – pramoninėse valstybėse.

„Tas faktas, kad dabar žmonės gyvena ilgiau, reikalauja persvarstyti vyresnių žmonių vaidmenį visuomenėje ir bendrajame vystymosi procese, – sakė arkivyskupas. – Tai yra gerai ir tinkamai sukurti atitinkamas plataus masto galimybes šio amžiaus gyventojų turimam potencialui, patyrimui ir žinioms panaudoti“. Pradėti, žinoma, reikia nuo šeimos, sudarant vyresniesiems „nišą“ visaverčiam gyvenimui tarp artimųjų, kad būtų išvengta „paniekinimo ir ignoravimo“. Vatikano nuncijus taip pat pažymėjo, jog pasaulio valstybėse sveikatos apsauga turi būti vystoma tokia kryptimi, kad medicininis rūpinimasis vyresniaisiais būtų visiškai integruotas į bendrą sveikatingumo palaikymo sistemą. Norint užtikrinti jų ne tik fizinę, bet ir mentalinę bei dvasinę sveikatą, reikalingos ir kitos socialinės programos, pasitelkiant tiek valstybines, tiek ir privačias institucijas.

Arkivyskupas S.Miljorė ta proga pateikė duomenų apie Katalikų Bažnyčios tradiciškai prioritetinį dėmesį vyresnio amžiaus žmonėms tiek jų dvasinėje sielovadoje, tiek ir karitatyvinės veiklos plotmėje. Jis sakė, jog katalikiškos organizacijos visuose kontinentuose senelių rūpybos tikslams turi trylika tūkstančių įvairaus pobūdžio institucijų, iš kurių 500 veikia Afrikoje, 3000 – Pietų ir Šiaurės Amerikoje, 1400 – Azijoje, o likusios 8100 – Europoje. Dėl anksčiau minėtų statistinių tendencijų, šis pasiskirstymas nėra tolygus, todėl pageidautina, kad ypač Afrikoje būtų įkurta daugiau Bažnyčios socialinių struktūrų nelengvose sąlygose gyvenančių senųjų afrikiečių reikmėms.

Vatikano atstovas taip pat nurodė, kad, šalia socialinio saugumo garantijų ir integralaus medicininio aptarnavimo, vyresnio amžiaus žmonėms yra svarbus bendras vertybinis požiūris, kad būtų juntama „užuojauta, meilė, pagarba, vertinimas ir švelnumas“ jų atžvilgiu. Todėl valstybė, Bažnyčia ir visa pilietinė visuomenė turi rūpintis, jog atitinkamos pagarbos seneliams vertybės būtų ugdomos mokyklose, šeimose, taip pat nuolat skatinamos žiniasklaidoje.

Rūpinimasis jaunimu – rūpinimasis visų ateitimi

Ne mažiau sudėtingos problemos yra iškilusios ir dėl jaunų žmonių, nuo kurių pažangos ir perspektyvų didele dalimi priklauso mūsų planetos ateities. Dalyvaudamas Jungtinių Tautų spalio mėnesį Niujorke surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Pasaulio veiklos programa jaunimui“, Vatikano delegacijos vadovas Frensis Dionizijas savo pranešime priminė, kad 200 milijonų jaunų žmonių gyvena visiškame skurde, 130 mln. yra beraščiai, 88 mln. neturi jokio darbo ir 10 mln. kenčia nuo AIDS, ŽIV nelaimės. Generalinėje Asamblėjoje pateiktais statistiniais duomenimis, dabar pasaulyje yra 1153 milijonai jaunų žmonių (15-24 metų), kurie sudaro 18 proc. planetos gyventojų.

Jaunimo socialinių problemų aktualumą ypač išryškina kitas statistinis faktas: 85 proc. jaunimo gyvena besivystančiose šalyse, kuriose gimstamumas yra gerokai didesnis nei pramoninės gerovės valstybėse. Be to, nereikia užmiršti ir vaikų (iki 15 metų), kurie sudaro apie trečdalį pasaulio gyventojų ir kurių didžioji dauguma taip pat gyvena neturtinguose regionuose. Vatikano delegacijos vadovas priminė popiežiaus Benedikto XVI žodžius, pasakytus rugpjūčio mėnesį Kelne vykusiame tarptautiniame katalikiškojo jaunimo susitikime: „Kur yra tie kriterijai, kuriais būtų atsakingai vadovaujamasi kuriant mūsų pasaulio dabartį ir ateitį?“ – klausia daugelis jaunų žmonių, patirdami sunkumus ir abejingumą.

Šventasis Sostas atidžiai stebi prieš dešimtmetį Jungtinėse Tautose paskelbtos „Pasaulio veiksmų jaunimui“ programos vykdymą, kurioje išskirtos tokios rūpesčio zonos: skurdas, švietimas, aprūpinimas darbu, gyvenamoji aplinka ir laisvalaikis, dalyvavimas visuomeninių sprendimų priėmime, sveikatos apsauga, narkomanija, nusikalstamumas, mergaičių ir jaunų moterų diskriminacija. Vėliau, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Kofio Anano paskatas, į veiklos programą papildomai buvo įtraukti tokie jaunų žmonių problemų sprendimo elementai: santykis su globalizacija ir informacinės visuomenės kūrimu, AIDS/ŽIV epidemija, jaunimas kariniuose konfliktuose ir santykių tarp skirtingų kartų aktualijos. Šiuo atžvilgiu Šventojo Sosto atstovas atkreipė dėmesį į generalinio sekretoriaus ataskaitoje dėl 2005 metų pasaulio jaunimo padėties pareikštas nuorodas į „seksualinę ir reprodukcinę sveikatą“, primindamas, jog šiais terminais negali būti išreikšta aborto galimybė, nes gyvybės šventumas turi būti garantuotas nuo jos prasidėjimo momento.

Kalbėdamas apie Katalikų Bažnyčios prioritetinį rūpinimąsi jaunų žmonių ugdymu, F.Dionizijus priminė, jog dabar pasaulyje veikia 196 tūkstančiai katalikiškų pradinių ir vidurinių mokyklų, kuriose mokosi 51 milijonas vaikų ir jaunuolių. Be to, dabar veikiančiose beveik 1000 katalikiškų universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų vykdomas keturių milijonų jaunų žmonių profesinis rengimas, „kurio jie nusipelnė ir drąsinami darbuotis kitų naudai“. Beveik dvylikoje tūkstančių katalikiškų ligoninių bei reabilitacijos centrų rūpinamasi jaunimo sveikata ar grąžinimu į visuomenę po patirtos narkomanijos bei kitų šio laikotarpio jaunimui būdingų nelaimių.

„Šventasis Sostas drąsina Jungtines Tautas toliau identifikuoti pasaulio jaunų žmonių, ypač vargingiausių ir silpniausių, poreikius“, – kalbėjo Vatikano delegacijos vadovas. Bažnyčia yra pasirengusi darbuotis kartu su visa tarptautine bendruomene ieškant realaus, tinkamo ir neatidėliotino atsako į jaunimo gyvenimo problemas, kurias sprendžiant kartu yra kuriamas geresnis pasaulis, „pasaulis, kuris būtų saugus ir laimingas jauniems žmonėms“.

Vengti imigrantų beatodairiškos kriminalizacijos

Stiprėjant Vakarų valstybių pastangoms suvaržyti nelegalią imigraciją, Europoje ir kitose pasaulio vietose daugėja prieglaudos ieškančių svetimšalių sulaikymo centrų, kartu iškyla visų migrantų, kurių pasaulyje jau susikaupė daugiau kaip 200 milijonų, kriminalizacijos pavojus. Kalbėdamas spalio mėnesį Ženevoje vykusiame Jungtinių Tautų Vyriausiojo komisariato pabėgėlių reikalams vykdomojo komiteto pasitarime Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas JT europinėse struktūrose arkivyskupas Silvanas Tomazis atkreipė dėmesį dėl minėto pavojaus ir pažymėjo, jog „nelegalų“ ar „kriminalų“ etiketės klijavimas „gali vesti prie emocinės dehumanizacijos ir paties prieglaudos arba migracijos proceso nenaudingo supaprastinimo“.

Tokia internavimo politika savaime kelia humanitarinio, žmogaus teisių, taip pat teisinio pobūdžio klausimus, ypač kai minėta politika daugelyje šalių įgyja sisteminį aspektą, nes vyriausybės jai kartais netgi priskiria „nacionalinio saugumo“ reikšmingumą. Taip pat būtina pasverti kad ir laikino laisvės atėmimo bei neadekvačių gyvenimo sąlygų pasekmes ypač tokioms pažeidžiamoms grupėms, kaip moterys ir vaikai. „Žinoma, valstybės turi teisę tvarkyti žmonių judėjimą per savo sienas“, tačiau yra reikalingas atviresnis šios pabėgėlių problemos apsvarstymas iš etinių pozicijų, ieškant galimų alternatyvų bei įvertinant gyvenimo internavimo stovyklose trūkumus. „Vidutinės sulaikymo sąlygos skirtinguose jo lygiuose ir vietose rodo, jog tarnautojai juose dažnai neturi reikalingo parengimo, kartu patalpinami vaikai ir suaugusieji, senyvo amžiaus žmonės ir moterys, o retkarčiais – netgi prieglobsčio ieškantieji su tikrais nusikaltėliais“.

Nesant pagrindinių patarnavimo sąlygų ir jaunų žmonių mokymo, pabėgėliams „lipdant“ nusikaltėlių etiketes, stiprėja nepasitenkinimas internavimo centruose, o visoje visuomenėje skatinamos rasistinės bei ksenofobinės nuotaikos svetimšalių atžvilgiu. Ilgesnis sulaikymo laikotarpis dar labiau apsunkina pabėgėlių socialinę integraciją, kuri ir taip yra nelengva dėl sieloje išlikusių „randų“ po patirtų sunkumų tose šalyse, iš kurių jie yra atvykę. Blogas maitinimas internavimo stovyklose ir kiti trūkimai lemia tokius dokumentų patvirtintus atvejus, kaip vaikų nepakankamą fizinį išsivystymą, netgi „prekybą seksu dėl duonos“, taip pat priverstinę repatriaciją, nors ir žinant, jog tenykštė aplinka nėra saugi.

„Jeigu nacionalinis saugumas reikalauja, kad išimtiniais atvejais prieglobsčio ieškotojai būtų sulaikyti, tai turi būti daroma pagal gerai apibrėžtus kriterijus ir kiek įmanoma trumpesniam laikui, su galimybe gauti tinkamą teisinę bei medicininę pagalbą, pastoracinį patarnavimą ir susisiekti su savo šeimos nariais ir išoriniu pasauliu“, – aiškino arkivyskupas S.Tomazis. Jis pabrėžė, jog reikalingas bendradarbiavimas tarp pabėgėlius priimančių šalių ir jų gimtinių bei tranzito valstybių, kad būtų išvengta pasitaikančių tragedijų jūroje ar dykumoje. „Alternatyvų arba konstruktyvių sprendimų paieška negali silpninti teisės siekti prieglobsčio svetur“, – pabrėžė Vatikano atstovas. Geriausias būdas pabėgėlių skaičiui mažinti yra dėmesio į šio proceso politines bei ekonomines priežastis sutelkimas ir gyvenimo kokybės skirtumų tarp turtingų ir besivystančių šalių panaikinimas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija