Atnaujintas 2005 lapkričio 9 d.
Nr.84
(1385)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vilties prošvaistė

Inteligentiškasis, nesusitepęs jokiais korupciniais skandalais, niekad nebuvęs valdžioje, išskyrus tą 1990-1994 metų Baltarusijos laisvėjimo ir demokratinių permainų laikotarpį buvęs Gardino meru, patriotas ir provakarietiškas – tokiais žodžiais Vakarų, negi Rusijos žiniasklaida apibūdina Baltarusijos opozicijos kandidatą 2006 metų prezidento rinkimuose Aleksandrą Milinkievičių.

Toks Baltarusijos opozicinių jėgų sprendimas, priimtas spalio pradžioje Minske įvykusiame Baltarusijos demokratinių jėgų kongrese, vertinamas kaip didelis jų laimėjimas, nes iki tol iššūkį autokratui A.Lukašenkai metanti opozicija buvo labai susiskaldžiusi. Dabar gi opozicija, pradedant komunistais, baigiant liberalais, sugebėjo išsirinkti vieną kandidatą, užgniaužti ambicijas ir suvokti, kad tik vienas bendras kandidatas turėtų labai rimtų galimybių laimėti 2006 metų Baltarusijos prezidento rinkimus.

Ir tokioms viltims yra pagrindo. Nesinori sutikti su kai kurių politologų nuomone, kurie lygina A.Milinkievičių su Ukrainos „oranžinės revoliucijos“ lyderiu Viktoru Juščenka. Visų pirma todėl, kad A.Milinkievičius, skirtingai nuo V.Juščenkos, niekada nepriklausė nei valdančiajam „elitui“, nei jokiems klanams. Todėl tokio kandidato pasirinkimas yra labai sveikintinas dalykas, nes jo nepriklausymas valdžios struktūroms gali patraukti ne tik opozicijoje esančių intelektualų, bet ir politiškai užguitų paprastų baltarusių dėmesį bei palankumą. Be to, A.Milinkievičiaus biografija, pradedant jo protėviais, yra be priekaištų. Jis yra 1863 metų sukilimo dalyvio provaikaitis, o jo senelis buvo aktyvus Baltarusijos nepriklausomybės 1918-1920 metais judėjimo dalyvis. A.Milinkievičius gimė prieš 58 metus Gardine, mokytojų šeimoje. Abu jo tėvai buvo uolūs stačiatikiai. A.Milinkievičius yra iki šiol Gardino patriotas, netgi savotiškas šio istorinio miesto simbolis. Turi puikų išsilavinimą, apgynęs fizikos-matematikos mokslų daktaro disertaciją. Žlugus Sovietų Sąjungai buvo išvykęs į Ameriką, kur baigė prestižinį Kalifornijos universitetą, vėliau tobulinosi Maršalo saugumo studijų Europoje centre, Vokietijoje. Be baltarusių ir rusų kalbų, puikiai moka lenkų, anglų ir prancūzų kalbas. Tokių bent iš tolo panašių išsilavinusių žmonių dabartinėje Baltarusijos valdžioje – nė su žiburiu nerasi. Ir dar. A.Milinkievičius, be tiksliųjų mokslų, labai domisi istorija, konkrečiai, bendros Lenkijos-Lietuvos valstybės, kuriai priklausė ir jo numylėtas Gardinas, istorija. Tai jis surado paskutiniojo Žečpospolitos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio kapą, savo lėšomis ir rankomis suremontavo garsųjį, jau laikytą nebepataisomu, didžiausios Gardino bažnyčios bokšto laikrodį.

Iki šiol, skirtingai nuo kitų Baltarusijos Liaudies fronto ir kitų opozicijos veikėjų, jo dar nepalietė A.Lukašenkos represinių struktūrų susidorojimo mašina. Tai galima paaiškinti tuo, kad A.Milinkievičius oficialiai nepriklauso jokiai politinei opozicijai, o reiškėsi tiktai nevyriausybinėse demokratinėse organizacijose, kurių narių daugumą sudaro jaunieji inteligentai – mokslininkai, studentai. Savo politiniu idealu A.Milinkievičius laiko buvusį komunistinės Čekoslovakijos disidentą, vėliau Čekijos prezidentą Vaclavą Havelą. Tai irgi labai daug ką pasakantis faktas.

Kalbėdamas po išrinkimo opozicijos kandidatu į Baltarusijos prezidento postą 2006 metų prezidento rinkimuose, A.Milinkievičius teigė, jog dėsiąs pastangas sugriauti nuomonei, kad dauguma baltarusių yra nepagydomai užkrėsti sovietinės praeities bacilomis ir savo ateitį matantys tiktai sąjungoje su Maskva. Pabrėždamas, kad Rusija yra svarbus Baltarusijos politinis ir ekonominis partneris, A.Milinkievičius ypač akcentuoja, jog Baltarusijos nepriklausomybė yra pati didžiausia vertybė, kurios negalima iškeisti į nieką. Kaip jis vaizdingai palygino, jog net ir broliams geriau gyventi atskiruose namuose nei bendrame komunaliniame bute, nors ir su pigesnėmis dujomis.

Šiuo metu labai sunku pasakyti, kokiais būdais opozicijos kandidatas vykdys savo rinkimų kampaniją. Tai bene svarbiausias klausimas. Vargu ar diktatorius A.Lukašenka leis opozicijai naudotis televizija ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis. Cenzūra ir informacijos priemonių kontrolė Baltarusijoje dargi griežtesnė nei Sovietų Sąjungos laikais, o oficialiosios valdžios propaganda ne tik be galo primityvi, bet ir labai agresyvi. Atrodo, jog paskutiniąsias dienas išgyvena ir vienintelis dar likęs opozicijos laikraštis „Narodnaja volia“. Kaip tokiu atveju išeiti į viešumą? A.Milinkievičius ir jo rinkimų štabas pripažįsta, jog nėra kitos išeities, kaip vėl atgaivinti sovietinių laikų pogrindinę savilaidą („samizdatą“). Jis taip pat kreipėsi į kaimyninių šalių vadovus ir organizacijas prašydamas padėti Baltarusijai pralaužti informacinę blokadą. Apie finansinę pagalbą opozicijai irgi labai sunku kalbėti. Vietiniai verslininkai, kurie kontroliuoja mažiau nei 20 proc. nuosavybės, yra taip įbauginti, jog A.Lukašenka ir vietinis KGB gali bemat juos patupdyti už grotų, bijo net kalbėti apie finansinės paramos suteikimą opozicinėms partijoms ir organizacijoms. Pats A.Lukašenka be jo žinios uždraudė priimti baltarusiams bet kokią pagalbą iš užsienio, netgi labdaros siuntas. O Baltarusijos KGB vadovai įspėjo, jog bet kokios pagalbos iš užsienio gavėjai bus griežtai nubausti. Šitaip A.Milinkievičiui ir visai Baltarusijos opozicijai faktiškai užkirstas kelias skelbti savo idėjas bei prognozes. Taigi faktiškai lieka viena išeitis – masinės gyventojų demonstracijos, mitingai bei panašios akcijos.

Todėl kalbėti apie kažkokią „spalvotą revoliuciją“ Baltarusijoje, kaip tai atsitiko Gruzijoje ir Ukrainoje, galima labai atsargiai. Juk nei E.Ševardnadzės valdomoje Gruzijoje, nei L.Kučmos Ukrainoje tokios totalinės ne tik žiniasklaidos, bet ir visuomenės kontrolės nebuvo. Be to, didele dalimi padėtis Baltarusijoje ypač priklausys nuo Maskvos elgesio. Konkrečiai, nuo Rusijos prezidento apsisprendimo. Iš dalies V.Putinui, vaidinančiam nors ir „valdomos“ demokratijos veikėją, A.Lukašenkos valdymo stilius aiškiai sukelia didelių nepatogumų bendraujant su Vakarais. Todėl negalima atmesti galimybės, jog, stiprėjant Baltarusijos visuomenės paramai, V.Putinas gali ir paaukoti paskutiniuoju Europos diktatoriumi vadinamą sovietinės armijos politruką ir kolūkio pirmininką A.Lukašenką.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija