Atnaujintas 2005 lapkričio 11 d.
Nr.85
(1386)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Istorijos skersvėjai šventoriuje

Tokia mintis kilo, kai „XXI amžiuje“ (2005 10 21) perskaičiau B.Vertelkos straipsnį „Skersvėjai Pušaloto kapinėse“ apie Pušaloto bažnyčios šventoriuje palaidotus stribus. Nieko nuostabaus, kad taip pagerbiant jie buvo palaidoti pokario metais. Tai jie užsitarnavo, kai šaudė partizanus, šaudė į kryžių kančias, bažnyčių langus, engė, trėmė į Sibirą žmones, kunigus, kūrė kolchozus. Maskva tuos darbus finansavo, siuntė fronto karininkus vadovauti stribų būriams. Jie grobė žmonių turtą, gyveno ir nugyveno gražiausius žmonių namus. Už tai būdavo apdovanojami medaliais, ordinais. Stebina tai, kad ir Atgimimo laikotarpiu Pušaloto bažnyčios šventoriuje esantys šie stribų kapai su standartiniu sovietiniu obelisku – penkiakampė žvaigždė, viršuje užrašas „Amžina garbė herojams“ – niekam neužkliuvo.

Per Sąjūdžio aušros metus daugybėje Lietuvos vietų iš šulinių, pelkių, karjerų, patvorių ir šiukšlynų žmonės rinko žuvusiųjų palaikus, juos kasė, įvardijo žuvusiųjų vardus, statė tose vietose kryžius, perlaidojo su bažnytinėmis apeigomis pašventintose kapinėse. Negirdėjau, kad bent vienas buvęs stribas būtų gailėjęsis to, ką padarė. Neparodė nužudytųjų užkasimo vietų. Tuometinė valdžia žmonių tam neskatino, nemokėjo pinigų – žmonės atliko savo pareigą, kaip atliko pareigą žuvusiems sukilėliams 1795, 1831, 1863, 1919-1920, 1941 metais. Slapta puošė jų kapus, sodino ąžuoliukus, atmintyje žymėjosi, vaikams, vaikaičiams perdavinėjo vietų žymes, žuvusių kovotojų kapus.

Ir štai jau beveik 16 metų turime laisvą Lietuvą, atseit nepriklausomą nuo Maskvos. O sovietinis obeliskas tebestovi Pušaloto bažnyčios šventoriuje, gražiame kalnelyje. Ir tai galėjo įvykti knygnešių krašte Pušalote, netoli Katinų kaimo, Mitkų vienkiemio, kuriame knygnešys Jurgis Bielinis dažnai lankydavosi. Čia, žiemą nuogas ir basas pabėgęs, gydėsi, čia, po kryžiumi, perėjęs Lėvenį, susmuko ir mirė.

Kaip galėjo atsitikti, kad tiek metų tas obeliskas riogso prie pat bažnyčios sienų ir šlovina stribus – „antihitlerinės koalicijos dalyvius“? Į tai atsakė Pušaloto seniūnė P.Stravinskienė: „Nieko bloga nematau, kad taip tvarkomos kapavietės. Apie tai kalbėjausi su klebonu. Rusų statybos obeliskas jau atnaujintas, išliks. Tai daroma ne rajono, ne savivaldybės lėšomis ar šalies biudžeto lėšomis, bet iš Rusijos ambasados Lietuvoje“.

Pasvalio meras G.Gegužinskas prisipažino: „Į tai galime žiūrėti įvairiai. Kapinėms tvarkyti savivaldybė pinigų neturi. Padaryti tvarką pasisiūlė Vilniaus UAB „Amžinoji atmintis“. Ji turi sudariusi sutartį su Rusijos ambasada Vilniuje“. Savivaldybė su UAB „Amžinoji atmintis“ sutarties nepasirašė. Pušaloto aštuoniasdešimtmetis klebonas, čia išdirbęs 42 metus, skundėsi: „UAB su manimi nieko nederino. Išlaužė mano sodintus medžius, netgi obeliską arčiau bažnyčios perkėlė“.

Rusijos ambasada, kaip ir visais laikais, turėjo ir dabar turi gerus šnipus, gerus samdinius, tarp jų – UAB „Amžinoji atmintis“. O mūsų Vyriausybei viskam trūksta pinigų, išskyrus jiems patiems, jos valdininkams važinėti po visą pasaulį, žaisti futbolą, ilsėtis egzotiškuose kurortuose.

Negalima sutikti su kapus prižiūrinčiomis moteriškėmis, kurios priekaištavo žurnalistui: „Nedrumskit mirusiųjų ramybės. Kokie jie buvo, įvertins Dievas. Aukščiausiasis surūšiuos, kas kiek buvo nusikaltęs“.

Tai baudžiauninkų nuolankumas. Tokia buvo nuolanki seniūnė, nuolankus Pasvalio meras. Tokiu nuolankumu džiaugiasi ir Rytų, ir Vakarų kaimynai. Tai padeda jiems verbuoti, samdyti bernus jų juodiems darbams atlikti. Tokia yra samdinio prigimtis. Jiems pinigai nekvepia. Daugelis jų su nostalgija prisimena sovietinius laikus. Turime suprasti, kad mums kovos nesibaigė. Anot Justino Marcinkevičiaus, kiekvieną dieną į nepriklausomybę reikia įdėti po plytą.

Jurgis BIELINIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija