Atnaujintas 2005 lapkričio 11 d.
Nr.85
(1386)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Plėtojamas katalikų ir liuteronų ekumeninis dialogas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Bendiktas XVI pirmadienį
privačios audiencijos metu susitiko
su Pasaulio liuteronų federacijos
delegacija, kuriai vadovavo
vyskupas Markas Hensanas
(penktas iš kairės)
EPA-ELTA nuotrauka

Popiežius Bendiktas XVI
su liuteronų vyskupu Marku Hensanu
(kairėje) ir Pasaulio liuteronų
federacijos generaliniu sekretoriumi
pastoriumi Izmaeliu Noku

Broliškai sutikta protestantų delegacija Vatikane

Popiežiaus Benedikto XVI susitikimas Vatikane su Pasaulio liuteronų federacijos (PLF) vadovais buvo ypatingas ne tik ženklinant dabartinio pontifikato prioritetinį ekumenizmą, bet ir tuo, kad katalikų ir liuteronų dialogo eigai didelių nuopelnų turi iš Reformacijos židinio – Vokietijos – kilęs pats Šventasis Tėvas, kuris dar būdamas Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu kardinolu Jozefu Ratcingeriu aktyviai dalyvavo stiprinant abiejų konfesijų tarpusavio supratimą ir bendradarbiavimą. Būtent tai savo kalboje Popiežiui aukštai įvertino svečių delegacijos vadovas Pasaulio liuteronų federacijos pirmininkas amerikietis vyskupas Markas Hensanas, kuris lapkričio 7 dienos susitikime pabrėžė, kad Benediktas XVI, kaip ir jo įpėdinis Jonas Paulius II, „daug prisidėjo formuojant ekumeninę epochą“ pagal II Vatikano Susirinkimo nuorodas.

Pasaulio liuteronų federaciją, trečią didįjį Katalikų Bažnyčios ekumeninio bendradarbiavimo partnerį, – kiti du yra Stačiatikių Bažnyčia ir Anglikonų Bendrija, – sudaro 140 vietinių bažnytinių bendruomenių, veikiančių 78 šalyse. Apie pusė iš 66 milijonų pasaulio liuteronų gyvena Vokietijoje, kur Martynas Liuteris (1483-1546) beveik prieš 500 metų įkūrė pirmąją protestantų bendruomenę ir kur jie kartu su katalikais yra didžiausios šalyje veikiančios konfesijos. Tradiciškai pagrindinė liuteronybės atrama yra Skandinavijos regiono valstybės, kur šios denominacijos protestantai sudaro 80 proc. ir daugiau visų tikinčiųjų. Posovietinėse Baltijos šalyse yra apie pusė milijono liuteronų: 250 tūkst. – Latvijoje, 200 tūkst. – Estijoje ir 21 tūkst. – Lietuvoje. Amerikos Liuteronų Bažnyčios, kuriai vadovauja PLF pirmininkas vyskupas M.Hensanas, priklauso apie penkis milijonus tikinčiųjų.

1947 metais Lunde (Švedija) įkurtos Pasaulio liuteronų federacijos įstatuose pabrėžiama, kad ją sudarančios bažnytinės bendruomenės pripažįsta Šventąjį Raštą, kaip „vienintelį mokymo, gyvenimo ir tarnystės šaltinį“. PLF, kurios pagrindinė buveinė yra Ženevoje (Šveicarija), taip pat „pripažįsta vieną, šventą, katalikišką ir apaštališką Bažnyčią ir yra pasiryžusi tarnauti krikščionių vienybei visame pasaulyje“. Pagrindinis PL federacijos sprendimo galią turintis organas yra kas šešeri metai šaukiama asamblėja, o kasdienius darbus atlieka generalinis sekretoriatas, kuriam vadovauja afrikietis pastorius Izmaelis Nokas iš Zimbabvės, taip pat dalyvavęs lapkričio 7-osios susitikime su popiežiumi Benediktu XVI.

Popiežius pripažįsta dialogo produktyvumą

Savo sveikinimo kalboje kreipdamasis į vyskupą M.Hensaną ir jo vadovaujamos PLF delegacijos narius, Šventasis Tėvas dėkojo liuteronų dvasiniams vadovams už dalyvavimą jo inauguracijoje ir velionio popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvėse. Jis priminė, kad per praėjusius keturis dešimtmečius po II Vatikano Susirinkimo katalikų ir liuteronų ekumeninis dialogas buvo išskirtinai intensyvus ir produktyvus. Iš PLF ir Popiežiškosios krikščionių vienybės atstovų sudaryta Liuteronų ir Romos katalikų vienybės komisija darbą pradėjo 1967 metais. Iki šiol ta ekumeninė komisija parengė ir paskelbė šešis bendrus dokumentus: „Evangelija ir Bažnyčia (1972), „Eucharistija“ (1978), „Keliai į bendrystę“ (1980), „Tarnystė Bažnyčioje“ (1981), „Siekiant vienybės“ (1984) ir „Bažnyčia ir nuteisinimas“ (1999).

Pastarasis dokumentas dėl Nuteisinimo doktrinos vertinimo, prie kurio rengimo tuometinis kardinolas J.Ratcingeris svariai prisidėjo, turi išsikirtinės reikšmės ir ženklina svarbų etapą „mūsų bendrame kelyje į visišką regimą vienybę“, tvirtino popiežius Benediktas XVI. Toje deklaracijoje katalikai ir liuteronai sutaria, kad nuteisinimas, kaip ir išganymas, yra Dievo dovanos, kurių negalima paliudyti vien tik gerais darbais ir kurios realiai atsispindi būtent geruose darbuose. Kalbėdamas PLF vadovams popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad katalikai ir liuteronai turi toliau vystyti pasiektą sutarimą, kartu aiškindamiesi dar esamus mokymo skirtumus tiek dėl nuteisinimo, tiek dėl „būdų, kuriais Dievo malonė yra perduodama Bažnyčiai ir per ją“.

Priminęs pastabas, išsakytas ekumeniniame susitikime su protestantais per rugpjūtį vykusį savo vizitą į Vokietiją, – kur dalyvavo Kelne surengtose Pasaulio jaunimo dienose, – Šventasis Tėvas reiškė viltį dėl tolesnės ekumeninės pažangos – ne tik institucijų klausimais, bet ir nukreipiant dėmesį į tikrąjį visos Bažnyčios tarnystės šaltinį. „Faktiškai Bažnyčios misija yra liudyti Jėzaus Kristaus, Žodžio, tapusio Kūnu, tiesą, – sakė popiežius Benediktas XVI. – Žodis ir liudijimas eina kartu: Žodis šaukia pirmyn ir suteikia formą liudijimui; liudijimas semiasi savo autentiškumą iš visiškos ištikimybės Žodžiui, kaip yra išreiškiama ir išgyvenama tikėjimo apaštalavimo bendruomenėje vadovaujant Šventajai Dvasiai“.

Rengiamas naujas dokumentas apie Bažnyčios apaštališkumą

Taip kalbėdamas Šventasis Tėvas patvirtino jau anksčiau perduotą žinią, jog Tarptautinė liuteronų ir katalikų vienybės komisija baigia rengti dar vieną bendrą dokumentą „Apie Bažnyčios apaštališkumą“. Kaip buvo pranešta, rugsėjo pabaigoje Italijos mieste Baryje susitikę komisijos nariai aptarė būsimojo dokumento pagrindines detales. Deklaracija „Apie Bažnyčios apaštališkumą“ bus sudaryta iš keturių pagrindinių dalių, kuriose svarstomi Naujajame Testamente išdėstyti apaštalavimo pagrindai, taip pat kaip reikia suprasti „apaštališkos Bažnyčios“ sąvoką, apaštališką įpėdinystę ir kunigystės šventimus bei Bažnyčios magisteriumą.

Pažymėtina, jog dabar minėtai ekumeninei liuteronų ir katalikų komisijai vadovauja pokomunistinių Rytų Europos šalių hierarchai – Vengrijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupas Bela Harmatis ir Opolės (Lenkija) katalikų arkivyskupas Alfonsas Nosolas. Baryje vykusiame komisijos susitikime taip pat dalyvavo Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis ir PLF generalinis sekretorius I.Nokas, kurie padėkojo jos nariams „už nepaliaujamas pastangas“ vystyti ekumeninį dialogą. Popiežius Benediktas XVI tuo tarpu savo kalboje pažymėjo, kad iššūkį šiam „broliškam dialogui“ sudaro ne tik doktrininių formuluočių peržiūrėjimas ir derinimas ieškant abiejų konfesijų sutarimo, bet ir dabartinėje sekuliarizuotoje visuomenėje įsivyravęs „netikrumo klimatas dėl pačių krikščionybės tiesų ir etinių principų, kurie anksčiau nebuvo ginčijami“.

Įveikiant daugelį šių sunkumų ekumeniniame dialoge reikalingas ypatingas kantrumas, nuoseklumas bei ryžtas. Šventasis Tėvas kalbėdamas PLF vadovams nurodė, kad jo viltį dėl sėkmės palaiko „ta solidi studijų ir apsikeitimo tradicija, kuri charakterizuoja per daugelį metų nusistovėjusius katalikų ir liuteronų santykius“. Šią nuostatą stiprina žinojimas, kad krikščionių vienybės paieškai vadovauja pats „Prisikėlusiojo Viešpaties buvimas“ ir neišsenkanti Šventosios Dvasios stiprybė. Artėjant pusės tūkstantmečio atžymai, kai Reformacijos pradininkas M.Liuteris 1517 metais paskelbė savo garsiąsias tezes, „mes turime intensyvinti savo pastangas dar gilesniam supratimui, ką mes turime bendra ir kas mus skiria bei kokias dovanas galime siūlyti vieni kitiems“, kalbėjo popiežius Benediktas XVI.

Bendros ištakos apaštalų tradicijoje

Sveikindamas Šventąjį Tėvą visų šią organizaciją sudarančių bendruomenių vardu Pasaulio liuteronų federacijos vyskupas M.Hensanas, pripažinęs liuteronų ir katalikų ekleziologinius skirtumus, kartu pabrėžė, kad abiejų krikščioniškų konfesijų „šaknys apaštalų tradicijoje lieka pagrindu mūsų Bažnyčioms ir taip pat turi būti pagrindas mūsų tarpbažnytiniams santykiams“. Protestantų lyderis dėkodamas sakė, kad popiežius Benediktas XVI tvirtai vykdo savo pontifikato pradžioje duotą pažadą dėl tarnystės visų krikščionių vienybei, sutelkdamas svarbiausią dėmesį į tai, kas labiausiai rūpi visoms Bažnyčioms, „būtent į Dievo Žodžio buvimą pasaulyje“.

Jis taip pat priminė, jog Katalikų Bažnyčia šiemet mini II Vatikano Susirinkimo (1962-1965) ir daugelio jo paskelbtų dokumentų 40-metį. Tie dokumentai, ypač dekretas dėl krikščionių vienybės siekimo „Unitatis redintegratio“ bei konstitucija apie Šventojo Rašto svarbą „Dei Verbum“ suvaidino esminį vaidmenį visapusiškai plėtojant dvišalius katalikų ir liuteronų ekumeninius santykius. Akcentavęs tolesnę jų eigą, taip pat naują jų etapą rengiant minėtą dokumentą „Apie Bažnyčios apaštališkumą“ vyskupas M.Hensanas patvirtino abiejų konfesijų tradicijų skirtumus ir kartu priminė popiežiaus Jono Pauliaus II ekumenines enciklikas „Ut unum sint“ žodžiais, jog „tai, kas mus jungia, yra žymiai svarbiau, nei tas, kas mus skiria“.

Pasaulio liuteronų federacijos vadovas taip pat priminė, kad Katalikų Bažnyčioje neseniai baigėsi Eucharistijai dedikuoti liturginiai metai. Ta proga jis pastebėjo, kad nors abi konfesijos „istoriškai vartoja skirtingas kalbos formas Kristaus buvimo konsekruotoje duonoje ir vyne slėpiniui išreikšti, tačiau liuteronai, kaip ir katalikai, tiki, jog pats Kristus yra šventojoje Eucharistijoje „tikrai ir substancialiai“ („vere et substantialiter“) ir kad pakrikštytas tikintysis priima „išganymo dovaną visoje jos pilnatvėje“. Taigi suvienyti su gyvuoju Kristumi tiek krikšto vandeniu, tiek eucharistine duona ir vynu, krikščionys yra Viešpaties skatinami darbuotis dėl Jo Bažnyčios regimos vienybės.

Siūlomas „diferencijuotas konsensusas“

Šiame kelyje, vyskupo M.Hensano tvirtinimu, ypač svarbi buvo prieš šešerius metus Vokietijos mieste Augsburge Katalikų Bažnyčios ir PLF pasirašyta bendra deklaracija dėl nuteisinimo doktrinos, prie kurios rengimo akivaizdžiai prisidėjo tuometinis kardinolas J.Ratcingeris, gavęs popiežiaus Jono Pauliaus II paramą. PLF vadovas savo kalboje Benediktui XVI pranešė, kad minėtam dokumentui savo oficialų pritarimą nori pareikšti ir Pasaulio metodistų taryba, kurios asamblėjoje Seule (Pietų Korėja) kitais metais rengiasi dalyvauti kardinolas V.Kasperis ir PLF generalinis sekretorius I.Nokas. Tad bendras katalikų ir liuteronų sutarimas dėl nuteisinimo plečiasi visoje krikščionių terpėje ir skatina jų vienybę.

„Neturėtų būti abejonių, kad liuteronai ir katalikai kartu su kitais krikščionimis mokyme apie nuteisinimą mato esamas etikos bei socialinio teisingumo problemas“, – sakė vyskupas M.Hensanas. Kaip pačios Evangelijos išraiška, šis mokymas, jo įsitikinimu, suteikia Bažnyčiai svarų pagrindą darbuotis dėl paramos vargšams ir visiems, kenčiantiems nuo politinio išnaudojimo ir piktnaudžiavimo. Kaip tik ekumeninis bendradarbiavimas turi būti realizuojamas ir ginant žmogaus teises ten, kur jos yra pažeidinėjamos, nes „šiuo istorijos laikotarpiu, kai žmonija kenčia nuo skirtingos prigimties karų, gamtinių katastrofų, epidemijų ir skurdo, tegul mūsų Bažnyčios būna bendrystės ir tarnystės tiltai, kas buvo ir lieka Kristaus sumanymu savajai Bažnyčiai“.

Savo kalboje PLF pirmininkas palietė ir skaudų religinio fundamentalizmo bei priešiškumo klausimą, daugiau būdingą islamui, tačiau pasitaikantį ir tarp krikščioniškų sektų. Jis pabrėžė, kad tikrasis tikėjimas draudžia priešiškumą Dievo vardu ir kad visos krikščionių konfesijos „turi ypatingą atsakomybę skatinti abipusę pagarbą bei supratimą peržengiant religinių skirtumų barjerus“. Vyskupas M.Hensanas priminė popiežiaus Benedikto XVI sveikinimo ir broliškos meilės linkėjimus, pasakytus ekumeninėms ir kitų religijų atstovų delegacijoms, atvykusioms jo pasveikinti inauguracijos proga.

O dėl ekumenizmo perspektyvų, tai, liuteronų vyskupo nuomone, stiprėja suvokimas, jog skirtingoms Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms siekiant jų bendrystės gali būti taikomas „papildomumo principas“ (katalikiškuoju požiūriu abejotinas). Taigi, anot jo, katalikai, stačiatikiai, liuteronai ir kitų konfesijų krikščionys turėtų būti pasirengę vadinamajam „diferencijuotam konsensusui“ dėl skirtingų regionų Bažnyčios formų bendrystės. PLF tikisi, kad „šis konsensusas gali prisidėti prie turiningesnės bei išsamesnės vienybės vizijos“ kūrimo ekumeniniame sąjūdyje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija