Atnaujintas 2005 lapkričio 18 d.
Nr.87
(1388)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ir kunigas, ir menininkas

Kunigo, dailininko dr. Pijaus Brazausko 100-osioms gimimo metinėms

Kun. dr. Pijus Brazauskas

Kun. Pijus Brazauskas. Bagotoji

Kun. dr. Pijus Brazauskas

Pijus Brazauskas – kunigas, dailininkas, Markizo Džiuzepės Skiklunos tarptautinio universiteto garbės daktaras... Tai kelios šykščios enciklopedinės eilutės apie iškilų dvasininką, iš tiesų nepaprastą asmenybę.

Kunigas Pijus gimė 1905 m. lapkričio 28 d. garsioje ir gausioje ūkininko Pijaus Brazausko ir Katarinos Dičpinigaitytės šeimoje Bartininkų kaime, Pilviškių valsčiuje, tuometėje Vilkaviškio apskrityje. Mažasis Pijukas, per krikštą gavęs tėvo vardą, augo gražioje ir ramioje Suvalkijos sodžiaus aplinkoje. Anksti pradėjęs lankyti Bagotosios pradžios mokyklą, pasižymėjo dideliais gabumais. Vyriausiojo brolio Jono parengtas, 1919 metais iškart įstojo į 2-ąją Rygiškių Jono gimnazijos klasę. Jau čia atsiskleidė ryškus vaikinuko polinkis į meną. Ramaus būdo ir gilaus mąstymo jaunuolis, anksti suvokęs amžinąsias vertybes, galbūt ir paskatintas garbių giminės kunigų, vis dėlto pasirinko kunigystės kelią. 1930 metais baigė Gižų kunigų seminariją ir vyskupo Antano Karoso buvo įšventintas į kunigus.

Dirbdamas vikaru Kaune, Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčioje, jautė nenumaldomą vaikystės troškulį menui. Kunigas Pijus ryžosi įgyvendinti dar vieną svajonę. Gavęs vyskupo sutikimą, 1932 metais įstojo į Kauno meno mokyklą. Nepailstantis ir energingas jaunas kunigas, aktyvus pastoracinėje veikloje, dar paskiriamas Aukštosios Fredos žemės ūkio ir sodininkystės mokyklos kapelionu. Lemtingais 1933-aisiais, transatlantinių Lietuvos lakūnų žūties metais, giliai sujaudintas lietuvių tautos tragedijos, nutapė paveikslą „Dariaus ir Girėno žūtis“, kurį plačiai publikavo tuometė spauda. 1936 metais sėkmingai baigęs tapybos studijas Kauno meno mokykloje, jaunas kunigas išvyko į tolesnę paskyrimo vietą – Pajevonį. Spalvingas gamtos peizažas su parapinių bažnytėlių bokštais įkvėpė kunigą Pijų naujiems pastoraciniams ir kūrybiniams darbams: jis puoselėjo bažnytinį chorą, lankė parapijiečius, su kaimo vaikais režisavo religinius vaidinimus, kūrė jų dekoracijas. Likęs vienas, dekoravo Pajevonio bažnyčios skliautus Senojo ir Naujojo Testamento siužetais. Parapijiečiai pamilo jauną ir pamaldų kunigą, jo gabumus įvertino ir Vilkaviškio vyskupija, skirdama stipendiją meno studijoms Paryžiaus meno akademijoje. Deja, artėjo nuožmūs sovietinės okupacijos metai, ir Pijus nepasinaudojo šiuo pasiūlymu.

Sukrėstas pirmųjų okupacijos dienų tragedijos Budavonės miške, kuriame buvo nukankinti artimi bičiuliai – kun. V.Balsys, kun. prof. J.Dabrila ir kun. V.Petrikas, jaunas kunigas inicijavo šių Bažnyčios kankinių įamžinimą suprojektuodamas ir įgyvendindamas atminimo paminklo statybą. Artėjant fronto linijai ir suvokęs lemties neišvengiamumą, su seserimi Albinute ir kun. Vytautu Kazlausku įsiliejo į pabėgėlių gretas. Tuo metu, aplankęs dizenterija sergančią moterį ir suteikęs jai Ligonių sakramentą, kunigas Pijus susirgo pats. Apvaizdos ir pasiaukojančio kun. V.Kazlausko dėka Pijus liko gyvas. Karo pabaigos kelionės išsekinti bičiuliai sulaukė Austrijoje, Glasenbacho pabėgėlių stovykloje, kur iki 1949 metų Pijus dirbo kapelionu. Čia kunigas sutiko profesorių Vincą Krėvę–Mickevičių. Nuoširdaus bendravimo dėka dienos stovykloje tapo įpasmintos tikėjimo ir filosofijos diskusijomis. 1950 metais tetos O. Žarnauskienės kvietimu kunigas Pijus išvyko į JAV. Naujame gyvenimo puslapyje rikiuojasi naujų darbų virtinė: asistento pareigos Šv. Engelberto parapijoje Sent Luise, pas vokiečių kilmės kardinolą Riterį. Po metų profesorius kun. Pijus Aleksa, dirbęs Portlendo arkivyskupo kurijoje, pakviečia į Oregono valstiją. Kapeliono pareigos Eugino Švč. Jėzaus Širdies ligoninėje ir kūrybinių sumanymų išgyvendinimas tapybos drobėse. Aktyvi visuomeninė ir kultūrinė veikla lietuvių bendruomenėje, parodos Austrijoje, JAV. 1971–aisiais kun. P.Brazauskas paskirtas Nort Bendo Šv. Katarinos slaugos centro kapelionu.

Greta rūpestingos pastoracinės veiklos, kai tikėjimo meile ir gailestingumu stiprino čia gyvenusių senelių širdis, jis nenuilsdamas kūrė Kryžiaus kelio stotis, nutapė monumentalią sieninę kompoziciją „Keturi evangelistai“, vyskupų, kunigų ir pasauliečių portretų. 1980–ųjų vasarą, sulaukęs altoriaus tarnystės 50 metų jubiliejaus, koncelebravo šv. Mišias Šv. Kazimiero koplyčioje Vatikane. Tęsdamas darbus JAV, savo kūrybiniais sumanymais visuomet pažymėdavo tolimos tėvynės istorines sukaktis ir lemties išgyvenimus. Jubiliejiniais Karaliaus Mindaugo metais gimsta lengvos, raiškios linijos litografijos triptikas „Mindaugo krikštas“. Lietuvos krikščionybės jubiliejui nutapoma istoriniu aspektu personifikuota figūrinio žanro kompozicija „Lietuvos krikštas“. Skaudžių prisiminimų apie savo tautos ir artimų žmonių netektis įaudrinta vaizduotė padiktuoja kitą, dramatinę alegorinę kompoziciją „Lietuva po raudonąja žvaigžde“. Po sunkių išgyvenimų vėl gimsta jautraus dangaus mėlio kolorito drobės – Švč. Mergelės Marijos atvaizdų ciklas, reminiscensijos dvasia persmelkti iš atminties tapyti tėviškės peizažai.

Tuometė JAV spauda pastebėjo ir įvertino kunigo Pijaus kūrybą. Meno kritikas Maiklas Rikiardelis išsamiai apžvelgė kūrybos gaires savaitraštyje „Catholic Sentinel“. Oregono universiteto muziejaus kuratorė Palete Belė analizavo jo kūrybą leidinyje „Lithuanian days“. Iš lietuvių apie šio kunigo ir dailininko kūrybą plačiau rašė meno kritikas Stasys Goštautas leidinyje „Antologio Biografica Del Arte Lithuano“ (Medelinas, Kolumbija).

Kun. P.Brazausko gyvenimo gaires apžvelgė Algimantas Kezys, SJ, knygoje „Lietuvis dailininkas išeivijoje“, išleistoje Čikagoje. Plati biografija paskelbta Kembridže, Didžiojoje Britanijoje, išleistame žodyne „Dictionary of International Biography“. Dalį kūrybinių darbų įsigijo „Alkos“ muziejus. Kun. P.Brazauskas uoliai talkino Broniui Kvikliui rengiant spaudai enciklopedinį leidinį „Lietuvos bažnyčios“, Vilkaviškio tomą. Lietuvoje gyvenančių giminių ir artimų bičiulių pastangomis į leidinį buvo įdėtos tuomet dar sovietinės okupacijos gniaužtuose esančių parapinių bažnytėlių ir jų interjero nuotraukos bei aprašymai. Leidiniui spausdinti iš savo kuklių pajamų jis paskyrė 1200 dolerių.

Kunigas Pijus buvo kelių amerikiečių draugijų ir meninių sambūrių narys, ne kartą apdovanotas garbės raštais ir proginiais medaliais. 1987 metais „Marquis Giuseppe Scicluna International University Foundation“, įvertindamas jo darbus bažnytinio meno srityje, suteikė jam garbės daktaro laipsnį. 1988 metais jo biografiniai duomenys įtraukiami į tarptautinį leidinį „Who is Who in Art“. Kun. P.Brazauskas mirė 1990 m. kovo 1 d. savo namuose, ištiktas širdies smūgio, likus vos dešimt dienų ligi nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje, kurios prisikėlimo vilčiai jis skyrė savo mintis, maldas ir kūrybą. Į Viešpaties namus grįžo žmogus, kurio gyvenimo kredo buvo padėti, suprasti, atleisti. Vietos vyskupo rūpesčiu palaidotas Portlendo (Oregono valstija) kapinėse. Ištikimo jo bičiulio daktaro Džono Flakselo bei jo žmonos Džojės dėka dalis jo darbų buvo perduota jo dukterėčiai Jonei Ešbourn, gyvenančiai Londone, kurios pastangomis kūrybinis kun. P.Brazausko palikimas buvo atvežtas į Kauną ir padovanotas Kauno kunigų seminarijai. Šiuo metu nedidelė dalis kunigo Pijaus tapybos darbų ir eskizų rūpestingai saugomi ir prižiūrimi kun. E.Vitulskio vadovaujamame Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno muziejuje.

Parengė Zigmantas BRAZAUSKAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija