Atnaujintas 2005 lapkričio 18 d.
Nr.87
(1388)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Susiliejimas

Petras KATINAS

Be paliovos aimanuojant, kaip sunku sukurti pilietinę visuomenę ne tik Lietuvoje, bet ir visoje posovietinėje erdvėje, visuotiniai pripažįstant, kad nepagydomai buvo suluošinti daugelio žmonių protai ir mąstysena, vis skelbiant duomenis, kiek procentų Lietuvos gyventojų ilgisi komunistinių laikų, pamirštami kiti svarbūs dalykai. Vargu ar kas, išskyrus degradavusį vadinamąjį liumpenproletariatą, trokšta grįžti į komunistinio totalitarizmo laikus. Netgi Rusijoje, anot žinomo rusų politologo Viačeslavo Kostikovo, du trečdaliai gyventojų nenori komunistinių laikų grįžimo. Ko gero, taip yra ir Lietuvoje. Žmonės ima suvokti, kad pinigai, kapitalas, aktyvi veikla taip pat yra progreso išdava, kaip ir talentas, išsilavinimas ar darbštumas. Daugelis išsilaisvinusių nuo komunistinių iliuzijų žmonių jau nereikalauja ir nemano, kad kapitalizmas turi kvepėti prancūziškais kvepalais. Tačiau jie trokšta, kad žmonės, vedantys mus į tą kapitalizmą, bent jau turėtų vienintelį dalyką – švarias arba bent jau apyšvares rankas. Bet svarbiausia, jog valdžia pagaliau pradėtų suvokti, kad jų valdomi piliečiai nėra tik jų asmeninio pasipelnymo, o visos tautos ir valstybės gerovės šaltinis. Deja, stebint mūsų valdžios žmonių veiksmus, gyvenimo kasdienybę, regime korupciją, nekompetenciją, o svarbiausia – tos valdžios vis glaudesnį susiliejimą su oligarchiniais klanais bei grupuotėmis. Pagaliau įsišaknijęs biurokratinės nomenklatūros nesuvokimas ir nenoras suprasti tų žmonių, kuriems ji privalo tarnauti. Bet kaipgi supras, jeigu visą gyvenimą taip darė. Visuose valdžios postuose būdami valdišką tarnystę suprato tiktai vienu aspektu – įtikti aukščiau sėdintiesiems. Nesvarbu, kur tie aukščiau sėdintieji buvo, – Maskvoje ar Vilniuje. Jaunesnieji, kuriems pavyko atsisėsti į jau nepriklausomos Lietuvos valdžios kėdes ar pateko ten pagal tos pačios nomenklatūros protekciją, nepadarė nieko nauja. Todėl nieko stebėtina, jog, „Transparency International“ duomenimis, korupcijos lygis Lietuvoje pagal dešimties balų sistemą yra 4,8. Tai yra Lietuva lieka korumpuotų šalių sąraše. Galima priminti, jog pagal šią korupcijos vertinimo sistemą šalys, peržengusios 5 balų ribą (žemėjimo linkme), gali būti vertinamos kaip mažiau korumpuotos. Tiesa, daugelis specialistų mano, kad šie „Transparency International“ duomenys apie korupcijos lygį Lietuvoje neatspindi tikrosios padėties. Juk toli gražu ne visi apklaustieji įvairiose apklausose visada sako tiesą. Pavyzdžiui, kyšio davėjas valdininkui, jeigu iš to kyšio gavo kažką labai apčiuopiama, na, kad ir leidimą statyti namą nacionaliniame parke ar kitame draustinyje, vargu ar kam nors prisipažins (ir net pats nemanys), kad gavo tai už kyšį. Tad dėl korupcijos galima drąsiai tvirtinti, kad jos lygis kur kas didesnis.

Tačiau ar išvis galima išnaikinti tą bjaurastį – korupciją? Kur toji stebuklinga lazdelė, kuria mostelėjus išnyktų ši šmėkla? Pesimistai, besivadinantys realistais, netgi pragmatikais, aiškina, jog korupcijos nesugebėjo išnaikinti netgi tokie diktatoriai kaip Stalinas su Hitleriu. O kur jau čia mums, tai yra mūsų demokratinei valdžiai! Visiškai išnaikinti šio reiškinio gal ir negalima. Bet vienas iš būdų tai padaryti – atitinkamai skaidrūs, visiems suprantami įstatymai, neapraizgyti dešimtimis viena kitai prieštaraujančių pataisų. O tokių įstatymų priėmimas – tai sąžiningų, nesavanaudžių parlamentarų kompetencija. Bet kiekgi tokių nesavanaudžių galima surasti tarp dabartinės valdančiosios koalicijos Seimo narių? Tą ryškiausiai parodė balsavimas Seime dėl Premjero šeimos verslo reikalų. Kodėl gi valdančioji grupuotė, puikiai žinodama, kad, atsisakydama sudaryti komisiją tam reikalui tirti, pati pažeidė Seimo statutą? Tai yra – įstatymą? Ogi pirmiausia todėl, kad suvokė, jog, pradėjus vynioti tą kamuolį, gali paaiškėti ne tik Premjero, bet ir kitų panašūs „verslai“. Na, kad ir to paties EBSW reikalai. Neatsitiktinai Seimo komisijos, tiriančios bankrutavusio ir milijonų litų indėlių žmonėms negrąžinusio koncerno veiklą, pirmininko pavaduotojas Kazys Starkevičius nedviprasmiškai užsiminė, jog sukčiui G.Petrikui labai įtakingi asmenys padėjo ne tik apvogti piliečius, bet ir patys liepė jam kuo greičiau dingti iš Lietuvos. Paklaustas, kas gi buvo tie „ragintojai“, K.Starkevičius netiesiogiai paminėjo ir A.Brazausko pavardę.

Yra dar vienas paradoksas. Lietuvoje galima suskaičiuoti net keliasdešimt įvairiausių kontroliuojančių institucijų, į kurias ragina kreiptis pats Premjeras ar kiti už rankos nutverti valdininkai. Tačiau bėda ta, kad visų tų organizacijų vadovus skiria valdžios atstovai – Prezidentas, Vyriausybė, Seimas. Vadinasi, tos neva kontroliuojančios institucijos yra pavaldžios valdžiai, nuo jos priklauso ir jų finansavimas. Esant tokiai padėčiai tikėtis tų institucijų darbo efektyvumo maža vilties. Puikiausias pavyzdys – Klaipėdos apskrities viršininkės, buvusios socialliberalės, dabar jau socialdemokratės veikla. Visa žiniasklaida šaukte šaukė apie jos „nuopelnus“ dalijant sklypus ir laiminant nelegalias statybas pajūryje ir jo nacionaliniame draustinyje. Netgi Seimo Pirmininkas pareikalavo, kad prokuratūra ir STT susidomėtų šios ponios veikla. Na, ir kas? Vos prakalbus apie Klaipėdos apskrities viršininkės veiklos užkulisius, Vyriausybė, tiksliau, Premjeras, paaukštino partinę draugę pareigose – paskyrė atstovauti Lietuvai ES regionų komisijoje. Aišku, žengdamas tokį beprecedentį žingsnį Premjeras vienu šūviu nušovė du zuikius. Pirmiausia išgelbėjo partijos bičiulę nuo teisinio „persekiojimo“, antra, aiškiai parodė vietą Seimo Pirmininkui. Tai yra sėdėk ir nekelk balso, nesikišk kur nereikia. Ir anas bemat nutilo. O atgailaudamas už tai, ėmė kasdien tautai aiškinti, kokią nepataisomą žalą valstybei būtų padaręs Seimas, jeigu būtų sukūręs Brazausko šeimos „reikalų“ komisiją. Taigi Premjeras gali džiaugtis nušluostęs nosį ne tik opozicijai, bet ir drįsusiam pareikšti savarankišką nuomonę Seimo Pirmininkui. Net jeigu Klaipėdos apskrities viršininkės darbeliais ir susidomėtų teisėsauga, vargu ar ką nors ji išaiškintų. Pakanka tik pažvelgti, kiekgi panašių bylų per A.Brazausko vienvaldystės metus buvo ištirta iki galo. Tai kaltinamieji išteisinami, netgi jiems išmokamos kompensacijos, tai bylos visiškai nepasiekia teismų. Jeigu ir pasiekia, tai nuo bausmės išgelbėja tas nelemtas senaties terminas. Užtat valdančioji dauguma net nebando svarstyti siūlymų, kad panaikintų senaties terminą už ypač sunkius finansinius ir korupcinius nusikaltimus.

Iš esmės teisėsauga, o ypač Seimas tapo valdančiojo klano įkaitais. Kiti teigia, jog – vieno žmogaus įkaitais. Taip teigiantys turi galvoje Premjerą. Iš tiesų paskutinieji įvykiai rodo, kad visus šokdina visai ne visagaliu įsivaizduojantis, o, anot profesoriaus Vytauto Landsbergio, „tas, iš Kėdainių“. Svarstant Seime laikinosios komisijos sudarymą dėl „Draugystės“ viešbučio reikalų tyrimo, vienas parlamentaras, vos ne iškėlęs rankas į dangų, šaukė: „Nepadarykite taip, kad šis Seimas įeitų į Lietuvos istoriją kaip vienos bufetininkės įkaitas!“. Deja, valdančioji dauguma iš tokio raginimo tik atvirai pasišaipė. O Premjeras pareiškė, kad ta bufetininkė – tai jo žmona Kristina Brazauskienė, ir ji kreipsis į teismą, o tas ir nustatys, kokią žalą jos verslui padarė tie niekingi opozicionieriai. Pasak Premjero, „žmonės jau pradeda bijoti eiti į viešbutį, nes yra persekiojami (!). Taigi yra žlugdomas verslas ir žmogus, kuris turi tą verslą, turi teisę kreiptis į teismą, kad jam už verslo žlugdymą būtų kompensuota…“ Matyt, taip ir bus padaryta. Kompensuos. Nes visi valdžios „organai“ tampriai surišti viena virve.

Pakanka tik pažvelgti į daugelio aukštuomenei ir „elitui“ skirtų žurnalų puslapius, kurių kiekviename numeryje skelbiamos to „elito“ balių, rusiškai vadinamų „tusovkėmis“, nuotraukos. Kiekvienoje toje „tusovkėje“, šalia respektabilių ministrų, departamentų direktorių, „popžvaigždžių“, puikuojasi ir draugiškai glėbesčiuojasi su valdžios žmonėmis tokie asmenys, apie kuriuos puikiai žinoma, iš kokių pinigų jie susikrovė savo milijonus, kam už paramą gausiai atseikėjo. Beje, toje aukštuomenėje šmėsčioja ir beveik atviri kriminaliniai elementai. Ir niekas nieko! Jiems irgi mielai ištiesiamos rankos, dargi pataikūniškai žvilgčiojama į akis. Kodėl gi taip vyksta? Ogi todėl, jog tokie asmenys turi nuolatinius specialius leidimus į „elito“ puotas. O tas leidimas – labai dideli pinigai. Aišku, tai vyksta ne vien Lietuvoje. Visas šis nomenklatūros, neaiškaus verslo, kriminalinio pasaulio susiliejimas atkeliavo pas mus iš Rusijos. Neatsitiktinai Maskvoje sklando labai populiarus anekdotas: „Koks įstatymas Dūmoje surinko daugiausia balsų?“ – „Įstatymas apie vagių neliečiamybę“. Aišku, kiekvienoje šalyje yra sava Čikaga, savi banditų centrai, savi donai Karleonės. Tačiau niekur demokratiniame pasaulyje užsimaskavęs kriminalas ir klanai, kartu paėmę savo įkaitu visą valstybę, nevaikščioja kaip po savo dvarus ministerijų koridoriais su tokiu įžūliu pasitikėjimu savimi ir su tokia panieka visiems likusiems. Tad nereikia aimanuoti, „kad jau nustojome stebėtis, kai kriminaliniai ar pusiau kriminaliniai elementai atsiranda savivaldybių tarybose, ateina į Seimą ir Vyriausybę. Netgi sučiupti už rankos išlošia bylas Strasbūre.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija