Atnaujintas 2005 lapkričio 18 d.
Nr.87
(1388)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kelionė gėrio ir grožio link

Kun. Robertas GRIGAS

(Tęsinys. Pradžia Nr. 83, 85)

Prie monumento Antrojo
pasaulinio karo aukoms Amsterdame

Budistų šventykla Amsterdamo centre

Rugpjūčio 22-oji. Važiuojame į Amsterdamą. Paulius pritaria žiniasklaidos suformuotai nuomonei, kad tai – nuodėmių miestas, ir dėl didelio nusikalstamumo pataria atidžiau saugoti kišenes. Aplinkui kanalai, laivai – kaip Venecijoje. Netoli Roterdamas – didžiausias pasaulio uostamiestis, kasmet dėl pirmosios vietos pagal laivybos apimtis besivaržantis su Šanchajumi. Iš tiesų Roterdamą sudaro beveik tūkstančio uostų konglomeratas. O Amsterdamą atrandame tiesiogine žodžio prasme skęstantį šiukšlėse. Mus lydintys Paulius ir žurnalistas Fransas Hopenbrouversas kiek sutrikę aiškina, kad tai nėra įprastinis vaizdas, kad išvakarėse vyko burinių laivų manifestacija su 1,5 mln. dalyvių, o šiandien – sutapk tu man! – šiukšliavežiai paskelbė streiką.

Pirmasis mūsų susitikimas – „Drogenpastoral“ (Narkomanų sielovados) centre. Kuklus ir ankštas biuras su padėvėtais baldais – namo palėpėje. Iš čia viskas koordinuojama, o pati veikla vyksta įvairiose vietose mieste. Apie pagalbą narkomanams per susitikimus, sekmadienines pamaldas ir pan. mums kalba „Drogenpastoral“ sielovadininkės: protestantė teologė Nelly Verstej (pasakoja itin šiltai, gyvai, charizmatiškai), katalikė vienuolė iš Šarlio de Fuko kongregacijos s. Andree Julienna, buvęs mokytojas, gretimos katalikų šv. Mikalojaus parapijos tarybos narys Gerardas Ter Heyne’as – be galo malonus, draugiškas žilagalvis. Visi įvardija kaip savo pagalbos idėjinį pagrindą „Präsenztheologie“ – reprezentuojančiąją, ar „buvimo drauge“, teologiją. Jie supranta tai pirmiausia kaip krikščionių buvimą su narkomanais ar kitais atstumtaisiais, jų išklausymą, bendrą meldimąsi, neprikaišiojant tiems žmonėms jų nuopuolių, neforsuojant jų gyvenimo pokyčių, bet esant šalia jų ir tuo parodant, kad jie yra svarbūs, kad gali tikėtis pagalbos. Čia nelauktai įsiplieskia karšta olandų ir lietuvių diskusija dėl Olandijos įstatymo, faktiškai legalizavusio vadinamuosius lengvuosius narkotikus (hašišą). Mus nustebina tai, kad kai kurie mūsų pašnekovai pritaria šiam savo valdžios sprendimui: jie remiasi moksliniais tyrimais, pagal kuriuos esą lengvieji narkotikai nežalingi ir nuo jų vartojimo dažniausiai nepereinama prie stiprių, jau žalingų (heroino, kokaino, ekstazio). Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad grįžtant namo kitoje Reino pusėje, Vokietijoje, mūsų kalbinti policijos ir socialinių įstaigų darbuotojai minėjo tyrimus, teigiančius visiškai priešingai. Jie dejavo, kad turi daug vargo, saugodami savo šalį nuo olandiškų kvaišalų kontrabandos. Beje, kontroversiškasis įstatymas yra tikras nonsensas: pagal jį kavinėse galima nebaudžiamai suvartoti 5 g narkotikų, bet parduoti – negalima; kavinėms įsigyti narkotikų leidžiama, bet tiekėjams juos auginti ir gaminti draudžiama (?). Gudruoliai įstatymų leidėjai. Tuo tarpu mūsų Paulius sako, kad praktiškai visur galima įsigyti ir lengvųjų, ir stiprių narkotikų.

Paskui ponas Gerardas palydi mus į gretimą Šv. Mikalojaus bažnyčią – eklektiško stiliaus, didingą, pastatytą 1887 metais, pasibaigus Olandijoje katalikų priespaudai. Tuomet panašių bažnyčių Amsterdame pastatyta apie dešimt, dabar tebeveikia gal penkios. Simptomiška – dauguma gražių, erdvių klausyklų bažnyčioje naudojamos kaip šluotų sandėliukai, kaip durys į kitas patalpas ir pan.

Nė kiek nedangstydami tamsiųjų savo visuomenės pusių, mus, kaip pretendentus į socialinių piktžaizdžių gydymą, kolegos olandai perveda per Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalą. Siauruose skersgatviuose ir plačiose gatvėse prie vitrinų su pusnuogėmis moterimis – gyva reklama ir preke – būriuojasi visų rasių „keturkampiai berniukai“. Gerardas pašnabždomis sako, kad vakare šiomis gatvėmis reikėtų „eiti turistų galvomis“, tiek jų priplūsta – ir kad jie, olandai, šito gėdijasi. Viena mūsų grupės kolegė vėliau piktinosi, kaip, jai netyčia užstojus tokią vitriną, gerai įmitusi mulatė lange karališku gestu pavarė ją šalin: atseit neuždenk manęs, netrukdyk dirbti. Kaip čia neprisiminsi Jungtinių Tautų Vystymo programos (UNDP) atstovės Lietuvoje Cihan Sultanoglu, kuri vienoje konferencijoje Vilniuje aiškino, jog prostitutes reikią pavadinti sekso darbuotojomis, suteikti joms socialines garantijas – ir moterų pažeminimo problemos būsią išspręstos. Kai tokio rango pareigūnų žodyne nelieka vietos elementarioms žmogaus orumo, padorumo sąvokoms, kaip nepritarti JTO kritikams, teigiantiems, kad ši organizacija tolydžio vis labiau tolsta nuo bendražmogiškųjų idealų ir virsta kairuoliško, karingo liberalizmo instrumentu?

Amsterdamo gatvės atakuoja mus liūdnais vaizdais – daug kur tarp neišvežtų šiukšlių kalnų sėdi, kažką gestikuliuoja, vapa į tuštumą apsvaigę, apatiški narkomanai. O dar vienas kolega olandas aiškino, kad reikėtų suvienodinti ES įstatymus dėl lengvųjų narkotikų – dabar gi visi kaimynai važiuoja jų pirkti į Olandiją.

Apžiūrime monumentą Antrojo pasaulinio karo aukoms. Priešais jį – karališkieji rūmai (nors karalienė Beatrisė gyvena Hagoje; čia vienas Olandijos savitumų, kurių turbūt turi kiekviena šalis – „sostinė – Amsterdamas, bet vyriausybės būstinė – Haga“).

Šeimininkai aprodo XVII-XVIII amžiais katalikų persekiojimo laikų slaptą bažnytėlę turtingo pirklio Herto namų palėpėje (dabar ten muziejus). Protestantams uždarius visas katalikų bažnyčias, jos pradėtos steigtis privačiuose namuose (Amsterdame į persekiojimo pabaigą jų buvo jau kelios dešimtys). Įdomu palyginti su mūsų XX amžiaus sovietų priespaudos patirtimi: į bažnytėlę būdavo patenkama pro virtuvę, įrengtas atsarginis išėjimas pavojaus atveju kunigui pasišalinti, bažnytėlę sudaro trys galerijos, kur mažame plote sutilpdavo iki 200 žmonių. Sekmadieniais aukotos penkerios šv. Mišios, kad keliomis pamainomis jose dalyvautų kuo daugiau žmonių. Susekus grėsė bausmės, bet dažniausiai katalikai atsipirkdavo piniginiais kyšiais valdžiai. Persekiojimas Olandijos katalikus labai nuskurdino, paliko be išsilavinimo ir be vadovų (drausta turėti vyskupus), kunigai buvo arba išžudyti, arba pasitraukė į užsienį. Vatikanas buvo oficialiai paskelbęs Olandiją misijų kraštu. Tikėjimą išlaikė, – ir tai stebuklas tokiomis sąlygomis, sako P.Wennekes’as, – paprasta, bet giliai katalikiškai sąmoninga liaudis (kaip ir Lietuvoje).

Naujieji mūsų pažįstami Gerardas ir sesuo Julienna jaudinančiai jautriai, kaip žmonės, į atliekamą savo darbą įdedantys širdį, supažindina mus su tiesiogine Narkomanų sielovados centro veikla. Skliautuotoje buvusio vienuolyno patalpoje sekmadieniais renkasi jų globotiniai (20-40 žmonių). Čia vyksta ekumeninės pamaldos. Nors daugelis lankytojų sakosi esą netikintys, įsišnekėjus paaiškėja, kad jie turi daug daugiau tikėjimo, negu patys mano. Musulmonai neateina – jiems krikščioniška kryptis nepriimtina, be to, tarp jų mažiau narkomanų (tai aiškinama griežtesne socialine kontrole šeimoje ir giminėje). Sekmadienio pamaldos rengiamos laikantis tam tikrų sudedamųjų dalių. Tai svetingumas (patalpoje yra kuklus baras, atėjusieji vaišinami kava, arbata); likimo draugų prisiminimas (sergančių, kalėjime esančių, mirusių); čia pat užrašomos maldos intencijos, atvirukai – narkotinės priklausomybės aukoms gauti juos nuo draugų be galo svarbu, dažnai tai vienintelis jų ryšys su aplinkiniu pasauliu; velykinės žvakės uždegimas („Tikėsite, netikėsite, – sako Gerardas, – jie labai nori tą daryti, didžiuojasi tuo“); Biblijos skaitymas, aptarimas, ką skaitytas tekstas kuriam byloja; pasidalijimas savo gyvenimo rūpesčiais – būna labai atviras, vieni kitiems šie žmonės itin tolerantiški; užbaigiama „Tėve mūsų“ malda. „Iš savo globojamųjų mes daug ko vertinga ir reikšminga išmokstam“, – sako centro bendradarbiai.

Užsukame susipažinti su „Gelbėjimo armijos“ (tarptautinė protestantiška šalpos organizacija) benamių globos įstaiga. Į ją priimami visi, kurie kreipiasi, be ypatingų registracijų, miega čia ir ligoniai, ir sveikieji.

Savo pažintį su Amsterdamu baigiame aplankydami City pastorat – didmiesčio centre esančią katalikų parapiją ir jaunatvišką, energingą jos kleboną Eugene’ą van Heystą. Tvirtinama, ir, matyt, pagrįstai, kad specifinė didmiesčių problematika reikalauja ir specifinių sielovados formų. „City pastorat“ kaip tik laikoma parapija, sugebančia aršios sekuliarizacijos sąlygomis suburti ir išlaikyti gyvą katalikų bendruomenę. Tačiau mūsų diskusija vėl nelemtai užkliudo lengvųjų narkotikų temą, ir klebonas šiek tiek nustebina atlaidžia traktuote: „Aš nevartoju, kai kurie mano draugai vartoja, bet man tai ne problema...“ Vytautas I. ir aš kertamės, kad vis dėlto tai blogis, kaip ir metadono programos, kaip kad priklausomybę degtinei malšintume vynu, bet dauguma mūsiškių, nejaukiai jausdamiesi dėl ginčo su šeimininkais, savo veidais be žodžių skatina mus liautis, ir, ko gero, jie teisūs. Iš Amsterdamo centro katalikų galime pasimokyti ir daugybės pozityvių dalykų: klebonas pasakoja, kaip jis išlaiko ryšį su parapijos talkininkais per „asmeninį prisilietimą“ (įvairiomis progomis parašo jiems apie 600 asmeninių atvirukų, sveikinimų ir t.t.), kaip užmezga kontaktus su tolimais Bažnyčiai miesto centro žmonėmis – per gretimą devocionalijų krautuvėlę, kurioje pats kunigas ir dirba. Neseniai jis išsireikalavo, kad miesto katalikų bažnyčios būtų bent pusdienį atidarytos – kad žmonės panorėję galėtų užeiti melstis, o benamiai – miegoti. (Gal ir šokiruojantis toks sprendimas, bet ar jis neliudija Bažnyčios rūpinimosi vargšais?) Parapijos raštinėje prie telefono budi gyvas žmogus, ne autoatsakiklis. Kasmet parapija apmoka arba siūlo apmokėti vieno studento teologijos studijas – su sąlyga, kad baigęs grįš dirbti į parapiją. Taip užsiauginama jaunų, išsilavinusių Bažnyčios bendradarbių.

Grįžtame per Utrechto miestą – čia gyvena olandų kardinolas Adrianas Simonis. Pasibaigus persekiojimui, katalikai nenorėjo erzinti protestantų ir neatkūrė vyskupo sosto Amsterdame, abejota, ar valdantieji apskritai leis katalikams turėti vyskupus. Kai po vidurnakčio pasiekiame mūsų vienuolyną Nijmegene, galvoje, atrodo, nebetilptų joks naujas įspūdis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija