|
Lietuvos kariuomenė laisvės ir nepriklausomybės laidas
Lietuvių tauta, gyvendama daugiau negu 100 metų caro Rusijos okupacijoje, siekė laisvės ir nepriklausomybės. Savo valstybę atkurti skatino mūsų šviesuoliai. Po nepavykusio 1863 metų sukilimo, 1864 metais buvo uždrausta lietuviškoji spauda lotyniškomis raidėmis. Kad išsaugotų tautą nuo išnykimo, Lietuvos šviesuoliai lietuviškųjų raštų leidybą perkėlė į užsienį. Dauguma leidinių buvo spausdinami Mažojoje Lietuvoje Tilžėje. Iš ten lietuviški raštai slapta buvo gabenami į Lietuvą ir platinami tarp vietos gyventojų.
1883 metais pradėtas leisti laikraštis Aušra, redaguojamas dr. J.Basanavičiaus. Laikraštis rūpinosi ne tik švietimu, bet primindavo lietuvių kalbos, savo tikėjimo ir savųjų papročių išsaugojimo svarbą. Vėliau pasirodė dr. V.Kudirkos redaguojamas laikraštis Varpas. Šio laikraščio skiltyse jau aiškiai buvo keliami Lietuvos valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės klausimai.
Siekdami savos valstybės atkūrimo, lietuvių tautos išrinkti atstovai, susirinkę į konferenciją Vilniuje, 1917 m. rugsėjo 18 d. išrinko Tarybą, kurią sudarė 20 asmenų. Ji 1918 m. vasario 16 d. paskelbė atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje.
Tuomet didieji mūsų kaimynai, norėdami užgniaužti Lietuvos nepriklausomybę, griebėsi ginkluotos prievartos. Lietuva atsidūrė naujos okupacijos akivaizdoje. Liko vienintelis išsigelbėjimas steigti savą kariuomenę.
1918 m. lapkričio 23 d. buvo išleistas pirmasis Lietuvos vyriausybės įsakymas, raginantis vyrus burtis į kariuomenės pulkus ir ginti nuo užpuolikų tėvynę. Taip jauna Lietuvos kariuomenė, stokodama maisto, aprangos ir ginklų, stojo į kovą su besiveržiančiais į krašto gilumą priešais.
Pirmiausia teko susiremti su Raudonąja armija, kuri sumušta turėjo pasitraukti iš Lietuvos.
Šiaurės Lietuvoje šeimininkavo bermontininkai. Jie plėšikavo, užpuldinėjo gyventojus ir užiminėjo besikuriančias Lietuvos įstaigas. 1919 metų lapkritį bermontininkai ties Radviliškiu ir kitose vietovėse buvo sumušti ir priversti pasitraukti į Vokietiją.
Nugalėjus Raudonąją armiją ir bermontininkus, teko sustabdyti lenkų veržimąsi į Lietuvos gilumą. Lenkai, sulaužę pasirašytą su Lietuva Suvalkuose taikos sutartį, 1920 m. spalio 9 d. užėmė Vilnių ir kai kurias kitas Rytų Lietuvos vietoves. Tuo nepasitenkino ir norėjo užkariauti visą Lietuvą. Jie tie Širvintomis ir Giedraičiais buvo sumušti 1920 metų lapkritį.
Lietuvos kariuomenė, apgynusi tėvynę nuo išorės priešų, turėjo užtikrinti Lietuvos sienų neliečiamumą ir rimtį krašte.
1923 metais sukilę Klaipėdos krašto lietuviai šaukėsi pagalbos prieš tuometinius pavergėjus. Į jų šauksmą atsiliepė Lietuvos kariai savanoriai ir šauliai. Klaipėdos kraštas buvo išvaduotas ir prijungtas prie Didžiosios Lietuvos.
Mūsų kariuomenės budrumu ir kovingumu buvo priverstos įsitikinti tos kaimyninės šalys, kurios grasino Lietuvai nepriimtinais ultimatumais.
1938 metais Lenkija įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, reikalaudama su ja atkurti santykius, kuriuos Lietuva buvo nutraukusi dėl Vilniaus ir kitų Lietuvos žemių okupavimų.
1939 metais hitlerinė Vokietija, rengdamasi atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui pareiškė, kad jeigu Lietuvos kariuomenė, vokiečiams užimant Klaipėdos kraštą, nesipriešins, tai mūsų šalis turėsianti teisę naudotis ne tik Nemuno upe, bet ir Klaipėdos uostu 99-erius metus. Savo reikalavimais darant spaudimą Lietuvai ir jai grasinant visada buvo prisimenama kariuomenė ir, žinoma, noras, kad tik ji nesipriešintų.
Tačiau jeigu Lietuva nebūtų turėjusi savos kariuomenės, niekaip nebūtų galėjusi išgyventi laisva ir nepriklausoma prieškario laikotarpį. Grasinant ultimatumais, buvo reikalaujama, kad tik nesipriešintų kariuomenė.
1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, pirmasis jų taikinys buvo nukreiptas prieš mūsų kariuomenę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1999 m. kovo 11 d. greitai buvo atkurtos ir karinės pajėgos.
Šiandien mūsų kariuomenė budriai saugo mūsų valstybės sienas ir kartu su kitomis NATO valstybių karinėmis pajėgomis vykdo taikos misijas Afganistane, Irake ir Balkanuose. Minėdami Lietuvos kariuomenės 87-ąsias metines, didžiuojamės ir džiaugiamės savo kariais, nes žinome, kad tik stiprūs, narsūs ir mylintys savo tėvynę kariai gali būti mūsų laisvės ir nepriklausomybės laidas.
Dim. kpt., šaulys,
gydytojas Henrikas SINKUS
© 2005 "XXI amžius"
|