Atnaujintas 2005 lapkričio 23 d.
Nr.88
(1389)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Aukštyn kojomis

Petras KATINAS

1991 m. gruodžio 25 d. popietę, kai pasaulis šventė Kalėdas, Maskvos Kremliuje dėkosi nepaprasti įvykiai. Be jokių oficialių ceremonijų nuo Kremliaus kupolo nusileido raudonoji SSRS valstybinė vėliava. Šį įvykį stebėjo žinomas rusų žurnalistas Borisas Griščenka, net 30 metų turėjęs leidimą lankytis Kremliuje. Savo tų dienų įspūdžius jis aprašė neseniai išleistoje knygoje „Nusišypsokite Kremliui“. Knygos įžangoje rašoma, jog ji skirta artėjančiam liūdnam penkiolikos metų jubiliejui, kai paskutinį kartą nuo Kremliaus kupolo buvo nuleista SSRS vėliava.

Štai kelios tos knygos skyriaus, pavadinto „Po vėliava aukštyn kojom“, ištraukos. „Vėliavą nuėmė 1991 m. gruodžio 25 d. be jokių ceremonijų, praėjus 38 minutėms, kai M.Gorbačiovas kreipėsi į liaudį paaiškindamas priežastis, dėl kurių jis pasitraukia. Beveik penkias minutes Kremliaus citadelė buvo visai be jokios vėliavos. Ir štai 19.45 val. Maskvos laiku, ūkanotą ir vėjuotą vakarą, virš Kremliaus pakilo trispalvės Rusijos vėliavos audeklas. Taip kasdieniškai ir nykiai baigė savo dienas 73 metus gyvavusi sovietinė imperija, kurios širdimi per tuos metus buvo Kremlius...

Tada Kremlius labai priminė Petrogrado Žiemos rūmus, kuriuos 1917 metais panašų žvarbų ir ūkanotą vakarą užgrobė bolševikai. Didžiulės masyvios kabinetų durys plačiai atvertos. Visi kabinetai tušti. Kiliminiai takai kabinetuose ir koridoriuose nevalyti ir apšnerkšti. Ant jų primėtyta daugybė nuorūkų. Sargyba kažkur išsilaksčiusi, o daugelis anksčiau akylai saugomų postų palikti.

Sargyba likusi tik prie vieno kabineto durų, ant kurių auksu žvilganti metalinė lentelė: „M.S.Gorbačiovas. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos prezidentas“. Čia pat apgirtęs darbininkas su atsuktuvu rankose taikosi, kaip nuimti tą lentelę. Aš atėjau į tą kabinetą likus pusantros valandos iki M.Gorbačiovo istorinio pareiškimo apie savo atsistatydinimą. Jis pats pakvietė sovietinių ir užsienio žurnalistų būrelį dalyvauti jo telefoniniame pokalbyje su JAV prezidentu Džordžu Bušu vyresniuoju. Linijoje – Kemp Devidas, kur Kalėdų šventėms išvykęs Džordžas Bušas. „Sveikinu tave, Džordžai, su Kalėdomis. Malonu girdėti tavo balsą. Dėl to pokalbio su tavimi aš dargi atidėjau savo kalbą per televiziją. Tai padarysime po pusantros valandos. Situacija Sąjungoje ir jos valstybingumo reikalas pasuko visai kitomis vėžėmis, nei aš maniau. Tačiau viskas vyksta pagal iš konstituciją. Tu gali ramiai praleisti šį kalėdinį vakarą“.

Taip M.Gorbačiovo era baigėsi. Žurnalistai susispietė koridoriuje, tikėdamiesi sulaukti, kaip bus perduodamas vadinamasis „branduolinis mygtukas“ Borisui Jelcinui. Bet laikas bėga, o branduolinių raketų paleidimo kodai – vis dar M.Gorbačiovo rankose, nors jis jau yra privatus asmuo. Po kurio laiko mes išvydome, kaip iš rūbinės į liftą vos ne ristele pasileido grupė žmonių civilių drabužiais. Tarp jų ryškiai išsiskyrė savo masyvia figūra vis dar SSRS gynybos ministras maršalas Jevgenijus Šapošnikovas. Tai jis ir buvo slaptas tarpininkas tarp M.Gorbačiovo ir B.Jelcino perduodant jam branduolinį lagaminėlį.

„Kaip vyko branduolinių kodų perdavimas?“ – šaukiame mes maršalui. „Kaip ir priklauso“, – atsainiai metė jis ir skubiai nėrė į liftą.

Vargu ar švęsdamas Kalėdas Kemp Devide Dž.Bušas galėjo įsivaizduoti, jog grėsmingas sovietinis branduolinis mygtukas, nors ir trumpam, buvo atsidūręs kariškių rankose. Beje, kada kitą dieną, gruodžio 26-ąją, jau buvęs SSRS prezidentas atvyko į Kremlių, kad pasiimtų savo asmeninius daiktus, likusius kabinete, jo ten neįleido. Kabinete jau sėdėjo B.Jelcinas, atsisakęs priimti M.Gorbačiovą.

To vakaro sumaištyje atsitiko vienas pikantiškas įvykis pakeliant naują valstybinę vėliavą virš Kremliaus. Kai tiktai Rusijos trispalvė buvo vėjo išskleista, kažkas iš stovinčiųjų prie trečiojo aukšto lango garsiai pyktelėjo: „Sakiau gi tiems šunsnukiams, kaip kabinti vėliavą. Nė velnio neklauso!“ Pasirodo, vėliava buvo pakabinta atvirkščiai. Vėl pasiuntė ieškoti Kremliaus techninės tarnybos darbininko Valerijaus Kuzmino ir Vladimiro Archipkino, kurie nuėmė paskutinę SSRS vėliavą ir iškėlė iki šiol jų neregėtą Rusijos trispalvę. Juos surado jau gerokai įkaušusius. Į reikalavimą „nedelsiant ištaisyti situaciją“, jie atsakė proletariškai tiesiai: „Jeigu tau nepatinka, tai pats lyjant lipk ant stogo ir perkabink!“

Tačiau po ilgų įkalbinėjimų šis istorinis kazusas pagaliau buvo ištaisytas. O aš iki šiol gailiuosi, jog tą vakarą neturėjau su savimi pusės litro degtinės, už kurį tie darbininkai tikriausiai mielai būtų atidavę paskutinę SSRS pagrindinę vėliavą. Vėliau sužinojau, kad 1995 metais tie darbininkai padovanojo vėliavą Viačeslavui Kostikovui, kada šis paliko Rusijos prezidento B.Jelcino spaudos sekretoriaus postą“.

Taigi tokia nesena istorija. Kai kas joje įžiūri blogus ženklus ir teigia, jog atvirkščios pirmosios Rusijos vėliavos iškėlimas virš Kremliaus rodo, jog aukštyn kojomis apvirs ir visa Rusija. Tiesa, taip nemano paskutinysis SSRS prezidentas M.Gorbačiovas. Šiomis dienomis interviu Londono dienraščiui „The Times“ jis pareiškė, jog Kremliuje vyksta didelė kova dėl valdžios bei įtakos, o jeigu tą kovą laimės „ne tie“, tai Rusijos laukia destabilizacijos periodas. „Dabartinėje vyriausybėje yra žmonių, kurie siekia, kad Rusija pakeistų kursą“. Tarp tokių žmonių, siekiančių kurso pakeitimo, M.Gorbačiovas įvardijo pirmiausia neoliberalius dabartinius finansų ir ekonomikos ministrus. Jis taip pat pastebėjo Kremliaus slinkimą į totalitarizmą, tačiau pabrėžė, jog į komunizmą Rusija jau niekada nebegrįš.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija