Atnaujintas 2005 lapkričio 25 d.
Nr.89
(1390)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ieškojęs gėrio žmonių širdyse

A†A garbės kanauninkas Antanas Balaišis
(1923 01 01–1948 10 31–2005 11 07)

Garbės kanauninkas
Antanas Balaišis

Lapkričio 9 dieną Švč. Trejybės bažnyčia Pabiržėje buvo pilnutėlė tikinčiųjų – ne tik pabiržiečių, skapiškėnų, bet ir atvykusiųjų iš įvairių Lietuvos miestų bei miestelių palydėti į paskutinę kelionę mylimą ir gerbiamą kanauninką Antaną Balaišį, mirusį baigiantis Vėlinių oktavai. 42 kunigai, vadovaujami Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko, meldėsi per šv. Mišias. Vysk. J.Kauneckas pamokslo metu kalbėjo apie garbės kanauninko Antano Balaišio nueitą kunigystės kelią, jo dvasingumą, atliktus darbus. Kartu pastebėjo, kad Panevėžio vyskupijoje tiek daug garbaus amžiaus dvasininkų per pastaruosius metus iškeliavo pas Viešpatį, kad retėja kunigų gretos ir labai trūksta naujų pašaukimų. Kan. Bronius Antanaitis, kan. A.Balaišio kurso draugas, pateikė keletą įspūdingų pavyzdžių (apie jaunimo auklėjimą, tikėjimo gilinimą, pareigos ir atsakomybės ugdymą) iš 2003 metais išleistos kan. A.Balaišio knygos „Širdy žmonių gerumas“. Prie kapo duobės žodį tarė minėtos knygos leidėjas Danielius Mickevičius. Su grauduliu širdyje jis klausė: „Kuris Lietuvos kultūros ministras pastatė tiek paminklų, kiek kunigas Antanas? Kuris sutvarkė tiek kapinių, aptvėrė jas tvoromis, kaip kunigas Antanas? Kuris įamžino žymių Lietuvos žmonių gyventas vietas memorialinėmis lentomis, kiek kunigas Antanas?“ Danielius kalbėjo, kad per paskutinįjį pokalbį telefonu kanauninkas Antanas svajojęs išleisti knygelę su šimtu surinktų lietuviškų dainų, jas laikyti, o jam mirus – išdalyti, kad atėję į jo laidotuves namo parsineštų lietuvišką dainą. Kanauninkas tvirtai tikėjo, labai mylėjo žmones, mylėjo Lietuvą ir išgyveno dėl visų negandų.

Miškonių kaimo, Skapiškio parapijos valstietis Marcelinas Balaišis (1877-1951), vedęs svėdasiškę J.Tumo-Vaižganto giminaitę Marcelę Mikėnaitę (1884-1962), augino gausią šeimą. Antanėlis buvo devintas vaikas iš 10 brolių ir seserų (du broliai mirė paauglystėje – išaugo keturi broliai ir keturios seserys). Kanauninkas, pergyvenęs visus brolius ir seseris, mirė eidamas 82 metus.

Tokios gausios šeimynos vaikams nebuvo kada tinginiauti, visi tarnavo pas ūkininkus. Antanukas penkerius metus piemenavo. Iš jų, matyt, pačios sunkiausios vasaros buvo pas rusą sentikį. Rytą valgyti jam dažniausiai atnešdavo riekę duonos ir dubenėlį varškės, kurioje kas nors krutėdavo, ir jis ją užkasdavo į žemę.

Apie savo vaikystę, šeimos narių dėmesį vieni kitiems, apie bendros maldos ir giesmės įspūdį, likusį visam gyvenimui, kanauninkas yra rašęs knygoje „Širdy žmonių gerumas“: „Visa šeima giedodavo giesmes, ypač advente ir gavėnioje. Ir šiandien matau: tėvelis su mumis, vaikais, susėdęs prie stalo, mama kūrena židinį, krosnyje spragsi malkos ar žabarai, o mes visi, pritariant tėveliams, giedame“. Antanukas augo jautrus gamtai, žmonėms.

Mokėsi Vaduvos pradžios mokykloje, Skapiškyje, Kauno jėzuitų gimnazijoje, Kupiškio, o vėliau Ukmergėje Antano Smetonos gimnazijoje, kurią baigęs 1944 metų rudenį išvyko mokytis į Kauno kunigų seminariją. Seminarijoje tuo metu buvo 400 klierikų, į pirmąjį kursą įstojo 120, tačiau, kol baigė du filosofijos ir keturis teologijos kursus, jų teliko tik 40 (daug seminaristų areštuota, išvežta į Sibirą). Tai paskutinis toks gausus kursas Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune. Netikėti areštai ir seminaristų „dingimai“ vertė seminarijos vadovybę ieškoti išeities – buvo nutarta klierikus įšventinti nebaigus viso seminarijos kurso – 1948 m. spalio 31 d., per Kristaus Karaliaus šventę. Tuo metu laisvėje Lietuvoje likęs vienintelis vyskupas Kazimieras Paltarokas atvyko iš Panevėžio į Kauną ir Katedroje įšventino kunigus: jei sovietinė valdžia kurį nors areštuos ar ištrems į Sibirą, jie jau galės padėti žmonėms. Atėjus pavasariui, vieną kovo dieną, net septyni neseniai į kunigus įšventinti kurso draugai buvo suimti ir išvežti į Sibirą.

Įšventintieji į kunigus mokėsi toliau ir 1949 metų pavasarį, išlaikę egzaminus, buvo paskirti į įvairias parapijas.

Kun. A.Balaišiui per 57 metus teko darbuotis septyniose parapijose: Zarasų Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų parapijoje vikaru, klebonu dirbo Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies parapijoje, administravo Šv. Antano Paduviečio parapiją Lėne, 30 metų buvo klebonas Šv. Juozapo parapijoje Saločiuose, Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus parapijoje, beveik septynerius metus dirbo Šv. Jono Krikštytojo parapijoje Pakruojyje, o nuo 1993 metų iki mirties – Švč. Trejybės bažnyčioje Pabiržėje (2001 metais jis paskirtas altaristu).

Kanauninkas Antanas daugiau kaip 40 metų dirbo sunkiu sovietų okupacijos laiku. Tačiau jis nepaisė saugumo valdininkų įkalbinėjimų bendradarbiauti, šantažo, grasinimų, bet tvirtai laikėsi savo įsitikinimų. Negana to, tolerantiškas jo požiūris į asmenį ne kaip į pareigūną, o kaip į žmogų davė neįtikėtinų rezultatų: jį gerbė ne tik parapijiečiai, bet ir valdininkai.

Nė vienas kunigas Lietuvoje nėra sutvarkęs tiek kapinių: daug jų išvalė, aptvėrė, reikalui esant ir organizavo melioracijos darbus, pastatė kryžių, paminklų. Į šį darbą jis gebėjo įtraukti parapijiečius, organizuodamas talkas ir pats būdamas pagrindiniu darbininku. Pradėjęs kapinių tvarkymą sunkiu sovietmečiu, jis tą darbą tęsė ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Rūpinosi ne tik mirusiųjų lietuvių pagerbimu – Pakruojyje, Linksmučių kaime, sutvarkė senąsias žydų kapines, kurios buvo paverstos šiukšlynu. Pastatė paminklą, kuriame lietuvių ir hebrajų kalbomis užrašyta: „Iki karo Pakruojo žydų bendruomenėje buvo apie tūkstantį žydų. Jie laukia Prisikėlimo!“

Kanauninkas Antanas, dirbdamas Pabiržėje, sutvarkė Pabiržės, Ažubalių, gimtojo Miškonių kaimo bei kitas kapines, iš viso Pabiržėje jo iniciatyva ir jėgomis sutvarkyta 13 kaimo kapinaičių.

Pabiržėje klebonas pastatė paminklą Antanui Macijauskui, surado jo kapą kapinėse ir ten pastatė antkapinį paminklą. Svėdasų kapinėse atstatė paminklą dviejų kunigų (J.Tumo-Vaižganto ir Kunigėlio) motinoms, kilusioms iš Malaišių kaimo. Be to, Pabiržės bažnyčios šventorius papuoštas memorialu parapijos kaliniams ir tremtiniams. Pastatė ne vieną paminklą nužudytiems partizanams, paminklus pirmajai Pabiržės bažnyčiai. Likėnuose kunigo iniciatyva įkurta koplyčia. Jis įrengė Kraštų koplyčią, kurioje kas sekmadienį aukojo šv. Mišias.

Žinomi kunigo pastatyti kryžiai: juos gebėjo pastatyti netgi sunkiu sovietmečiu, tada, kai okupacinė valdžia juos negailestingai griovė. O atgavus nepriklausomybę, kan. A.Balaišio iniciatyva pastatyti kryžiai, kaip ir paminklinės lentos žymiems tautos veikėjams dygo kaip grybai po lietaus.

Klebonas ir sovietmečiu remontavo bei puošė bažnyčias. Viena įspūdingiausių kanauninko Antano statybų sovietmečiu – klebonijos Saločiuose rekonstrukcija. Saločiuose bažnyčia 1944 m. liepos 26 d. buvo sudeginta, tikintieji meldėsi viename klebonijos kambaryje. Kituose kambariuose susirinkusieji pro atviras duris galėdavo girdėti tik kunigo balsą, bet nieko nematydavo. Statyti naujos bažnyčios valdžia neleido. Klebonas kun. A.Balaišis nutarė dviaukštį klebonijos pastatą paversti bažnyčia: 1958 metais slapta organizavo klebonijos rekonstrukciją. 16 vyrų užsidarė dviem mėnesiams: statė kolonas (išmūrijo dvylika kolonų, ant kurių rėmėsi antras aukštas ir stogas), ardė vidines sienas – išgriautos visos vidinės klebonijos kambarių sienos. Lauke stovėdavo sargyba ir, besiartinant nepažįstamiems asmenims ar kokiems smalsuoliams, dirbantieji būdavo perspėjami, kad nustotų dirbę – nesigirdėtų triukšmo.

Tuo pačiu metu buvo pradėtos aptverti ir Saločių kapinės – tai padėjo nukreipti dėmesį nuo klebonijoje vykdomų darbų. Per dvi dienas savaitgalį, kai valdžios žmonės ilsėjosi, iš išardytų plytų buvo pastatytas sandėliukas – varpinė.

Aišku, iš Pasvalio į Saločius atvyko rajono valdžios atstovai, barė už savavališkus darbus, grasino ir gąsdino uždarysią bažnyčią. Klebonas aiškino, kad, taip pasielgus, kils triukšmas, žmonės kreipsis ne tik į Vilnių, bet ir į Maskvą. Po penkių valandų pokalbio klebonas, sugebėjęs įrodyti, kad pastatas nesugrius, buvo paleistas namo, pažadėjęs daugiau nebesavivaliauti. Bet išeidamas pirmininko pasiprašė leisti uždengti sandėliuko stogą. Pirmininkas leido. Tačiau kunigas darbininkams stogą patarė sunerti ant žemės. O kai vieną dieną jis staiga išdygo (užkėlė lynais), vėl jį išsikvietė valdžia – kodėl nesilaikąs žodžio. Buvo pareikalauta leidimo, jo per dvi savaites nepristačius pagrasinta 1000 rublių bauda ir nurodyta patiems nusigriauti sandėliuką.

Klebonas buvo labai dėkingas praktikuojančiam katalikui, Šiauliuose gyvenusiam architektui Vytautui Nisteliui – jis per naktį nubraižė planą, jį padaugino. Vyriausiasis Šiaulių srities architektas Steckis (Pasvalio rajonas tada priklausė Šiaulių sričiai), žvilgtelėjęs į planus, pasirašė leidimą statyti sandėliuką. Šie dokumentai nustebino Pasvalio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją. Jis su viskuo sutiko, tik jam užkliuvo kryželio ženklas. Kunigas Antanas pasakė: Jeigu labai nepatinka, mes kryželio vietoje uždėsime vėjarodę!“ Taip reikalas buvo sutvarkytas.

Sumaniai išsprendė ir varpo klausimą. Pradėjo klausinėti žmonių, ar jie nėra girdėję apie užkastą varpą. Aišku, žmonės greit „prisiminė“ užkasto varpo istoriją. O kunigas, talkinamas specialistų, surado vietą, kur buvo vandens ir buvo galima kasti šulinį. Toje vietoje pasodino gėlių. Po kurio laiko Kaliningrado srityje nupirko varpą, slapta jį atvežė ir įkasė į žemę ten, kur buvo rasta vieta kasti šuliniui. Tik po ketverių metų, pasikvietęs du šulinių kasėjus, nurodė vietą, kur kasti šulinį. Jie surado „paslėptą“ varpą – su bažnyčios komiteto nariais buvo surašytas aktas, varpas įkeltas į varpinę – sandėliuką ir po kurio laiko suskambo. Aišku, kunigas buvo iškviestas pas rajono viršininkus, ten jis papasakojo varpo radimo istoriją, pasiūlė patikrinti faktus. Valdžios atstovai neišdrįso nukabinti varpo. Ir šiandien jis skamba Saločiuose. Saločių bažnyčia buvo pirmoji Pasvalio rajone, kurioje vėl sužibo elektra – tai vienos parapijietės, pabuvusios Latvijos bažnyčiose, rūpesčio rezultatas.

* * *

Šie materialūs kanauninko Antano darbai buvo glaudžiai susiję su pastoracine veikla. Dvasinėje srityje kunigas atliko pagrindinius darbus: krikštijo vaikus, rengė pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai, guodė tikinčiuosius prie klausyklos langelio ir atėjusius į kleboniją, skleisdamas Dievo gailestingumą ir gerumą. Teikė paguodą rengdamas Amžinybei ligonius, laidojant mirusius, būdamas kartu su jų artimaisiais.

Jau Vadokliuose jis sugebėjo suburti per 200 jaunuolių į procesijas, daug nuveikė blaivystės srityje. Vadokliuose iš buvusių 52 naminės varyklų beveik visos užsidarė. Klebonas, išgirdęs apie „fabrikėlį“, veikiantį kur nors kaime, per blaivybės šventes pagarsindavo kaimo pavadinimą, neminėdamas žmonių pavardžių, ir doresni katalikai pradėjo patys degtindarius spausti, jiems priekaištauti, kad dėl jų gėda eiti į bažnyčią. Intensyvios klebono veiklos dėka teismai dėl naminukės iš Vadoklių parapijos išnyko, sumažėjo chuliganizmo atvejų, tačiau visi nuopelnai respublikinėje spaudoje už tokį pasikeitimą buvo priskirti vietiniam milicijos įgaliotiniui.

Klebonas, nusipelnęs vietos gyventojų pagarbos, kaip magnetas traukė parapijiečius į bažnyčią. Juk tai jis paskatino vieną tikinčiąją parašyti telegramą tuometiniam sveikatos ministrui V. Kleizai ir Lietuvos komunistų partijos CK, kad leistų kunigui ligoninėje suteikti sakramentus sunkiai sergančiam jos vyrui. Ministras atsiuntė teigiamą atsakymą. Tačiau, kunigui apsilankius ligoninėje, partinė valdžia sukėlė didžiulį triukšmą, siekdami jį apkaltinti. Tai nepavyko, bet Saločių ligoninė liko kunigui uždrausta zona.

* * *

Kan. A.Balaišio kurso draugas kan. Bronius Antanaitis, apžvelgdamas jo kunigystės kelią, yra kalbėjęs: „Visa, kas padaryta, reikalavo ne tik sveikatos, pinigų, bet ir pasiaukojimo, Dievo palaimos. Svarbiausias jėgų šaltinis, iš kurio kanauninkas Antanas sėmėsi stiprybės, buvo Kristaus kryžius. Tad ir statė jis kryžius kaliniams, tremtiniams ir kitomis progomis – beveik 50 kryžių įvairiose parapijų vietose... Kaip dangaus rasa Tu gaivinai tikinčiųjų sielas malda, pamokslų mokymais, savo pavyzdžiu“.

Garbės kan. Petras Baltuška sako, kad kanauninko Antano gyvenimo moto buvo toks: „Mano džiaugsmas – tarnauti Dievui ir žmonėms“. Kanauninkas, būdamas labai kuklus ir nuoširdus, kartu labai kietai gynė krikščioniškas tiesas. Jis priklausė vyskupijoje sovietmečiu veikusiai slaptai kunigų grupei, kuri kas mėnesį rinkdavosi vis kitoje vietoje ir įvertindavo visus valdžios puolimus, okupantų pastangas žlugdyti Katalikų Bažnyčią. Jie rinko parašus dėl Klaipėdos bažnyčios statybos uždraudimo, kardinolo Vincento Sladkevičiaus ištrėmimo, kunigų suėmimų, jų teismų, rinko auklėtinius kunigų seminarijai. Drąsino vieni kitus, tarėsi, kaip atlaikyti sovietų valdžios spaudimą, padrąsinti kitus kunigus, juos palaikyti, kaip išlaikyti tai, ką pasaulietinė okupacinė valdžia siekė sugriauti, mokėsi rengti procesijas, vykdyti katechizaciją ir pan. Kanauninko Antano toleranciją liudija jo užrašyti žodžiai: „Neteiskime žmogaus, nespręskime apie jį iš pirmo žvilgsnio, ištarto vieno žodžio ar poelgio“.

Garbės kanauninkas A. Balaišis visą gyvenimą ieškojo gėrio žmonių širdyse. Pastebėjęs jį, kaip perlą gebėjo aukštai iškelti, kad visiems šviestų ir padėtų nugalėti negandas, žengti meilės Dievui ir žmogui keliu. Tad neatsitiktinai ir 2003 metais išleista jo atsiminimų knyga pavadinta „Širdy žmonių gerumas“.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Broniaus VERTELKOS nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija