Atnaujintas 2005 lapkričio 30 d.
Nr.90
(1391)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prel. M.Krupavičiaus gimimo 120-osioms
ir mirties 35-osioms metinėms

Du patriotai

Prelato Mykolo Krupavičiaus ir Petro Būtėno darbai dvasiškai ugdant lietuvių tautą

Lionė LAPINSKIENĖ

Petras Būtėnas jaunystėje
ir sulaukus brandos

P.Būtėno laiško
prel. M.Krupavičiui faksimilė

Prel. M.Krupavičiaus laiško
P.Būtėnui faksimilė

Prelatas Mykolas Krupavičius ir Petras Būtėnas – du patriotai iš skirtingų Lietuvos kraštų. Prel. M.Krupavičius gimė 1885 m. spalio 1 d. Balbieriškyje (dabar Prienų r.). P. Būtėnas – 1896 m. birželio 27 d. Dovydų kaime, Pasvalio rajone. Abu – XIX amžiaus pabaigos vaikai, kurių dvasinę pasaulėjautą ir moralines savybes brandino reikšmingi XX amžiaus įvykiai. Abu savo gyvenimą ir didžiulius darbus paskyrė tėvynei Lietuvai. Prel. M.Krupavičius pasirinko dvasinio tautos ganytojo kelią, o P.Būtėnas tapo kalbininku praktiku, dirbusiu mokytoju Panevėžio mokytojų seminarijoje. Antrojo pasaulinio karo įvykiai, tiesa, ne vienu metu, juos nubloškė į Vokietiją, kiek vėliau – ir į anapus Atlanto. Abiejų veikla ugdant jaunąją kartą, o vėliau ir lietuvių tautą įvairiapusė, verta prasmingos aukos vardo. Dėsningai kyla klausimai: kur susitiko šių dviejų žmonių keliai, kas juos siejo, kaip jie bendravo ir pan.?

Voroneže

Iš prel. M.Krupavičiaus biografijos žinome, kad, 1916 metais baigęs Petrapilio dvasinę akademiją, jis, kaip kapelionas, 1917-aisiais atvyko į Voronežą. 1918 metų pradžioje, bėgdamas nuo bolševikų susidorojimo, prel. M.Krupavičius pėsčiomis sugrįžo į Lietuvą. Panašus buvo P.Būtėno kelias į Voronežą, kai jis 1915 metų rudenį pasiekė šį Rusijos miestą, nes labai norėjo mokytis. Greitai P.Būtėnas tapo iš Vilniaus persikėlusios Martyno Yčo berniukų gimnazijos moksleiviu ir įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą.

Vienas svarbiausių darbų – žurnalistinė ir organizacinė veikla. Šiandien jau tiksliai žinoma, kad 1916-1917 metais P.Būtėnas leido šapirografuotą Voronežo moksleivių laikraštėlį „Inkaras“, propagavusį ateitininkų idėjas. Dažnai pats perrašydavo beveik visą numerį, kartu suspėdavo parengti po kelis informacinio ar analitinio pobūdžio straipsnius, pasirašytus slapyvardžiais.

Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad moksleivių ateitininkų leidinys „Ateities spinduliai“ buvo leidžiamas Petrapilyje 1916-1917 metais, vėliau perkeltas į Voronežą, tačiau nenurodoma priežasties. Šiandien tai jau aišku. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į faktą, kad 1917 m. birželio 1-9 d. Peterburge buvo įsteigta Lietuvių krikščionių demokratų partija ir pradėjo aktyvią veiklą Rusijoje visur, kur tik gyveno lietuvių. Pirmininkui kun. M.Krupavičiui atvykus į Voronežą, čia perkelta ir partijos būstinė. Šiandien galima konstatuoti, kad minėtasis moksleivių leidinys pakeitė leidimo vietą būtent todėl, kad į Voronežą atvyko kun. M.Krupavičius. Tuo metu buvo nutrauktas minėto šapirografu dauginto „Inkaro“ leidimas.

Iš P.Būtėno gyvenimo ir veiklos tyrinėjimų žinoma, jog 1917-1918 metais jis kartu su Stasiu Dabušiu padėjo leisti „Ateities spindulius“, taisė jų kalbą, redagavo, be to, parašė keletą nedidelės apimties, tačiau šiandien kultūros ir literatūros istorijai svarbių straipsnių. Kun. M.Krupavičius buvo laikomas oficialiu šio žurnalo redaktoriumi. Kai 1918 metų pradžioje, gelbėdamasis nuo mirties bausmės, kun. M. Krupavičius iš šio Rusijos miesto išvyko, „Ateities spindulių“ leidimą ant savo pečių paėmė būtent P.Būtėnas. Taigi vienas bendras kilnus šių dviejų asmenų darbas auklėjant jaunimą tautine patriotine katalikiška dvasia buvo žurnalas „Ateities spinduliai“. P.Būtėno įgyta žurnalistinio darbo patirtis pravertė ir vėliau.

Veikla Nepriklausomoje Lietuvoje

1918 metų birželį iš Voronežo į Lietuvą grįžo daug pabėgėlių. Kartu traukiniu parvažiavo ir P.Būtėnas. Rusijoje ateitininkai sudarė gausiausią moksleivių organizaciją, kurios teigiamais darbo vaisiais pasinaudojo ir Rusijoje gyvenę lietuviai, ir tautiečiai nepriklausomoje Lietuvoje. „Dar svarbiau, kad šita organizacija pasižymėjo dideliu vieningumu, drąsumu ir kovingumu. Jokia jėga negalėjo jų sustabdyti ten, kur reikėjo ginti lietuviškus ir katalikiškus reikalus“ (A.Urbonaitė. Prelatas Mykolas Krupavičius. Naujasis Amžius. Kaunas. 2001. P. 42). Tai pasakytina ir apie P.Būtėną, kuris visa tai paliudijo praktiškai.

Vos grįžęs iš Voronežo, jis suorganizavo Šiaurės Lietuvos pavasarininkų kuopą su centru Linkuvoje, be to, subūrė dar ir Grūžių katalikiškąjį jaunimą. 1918 metų rugsėjį, tapęs Šiaulių gimnazijos moksleiviu, sugebėjo ir ten suvienyti moksleivių ateitininkų ir pavasarininkų kuopas, kurių nariai į pasitarimus rinkdavosi jo nuomojamame bute Sodų gatvėje. Kai gruodžio mėnesį Lietuvos vyriausybė paskelbė kreipimąsi, kad tėvynė pavojuje, 1919 metų pirmosiomis dienomis P.Būtėnas suorganizavo gimnazistų savanorių būrelį ir visi išvyko į Kauną. Ignas Urbonas teigia, kad šiuo kritišku Lietuvos momentu kun. M.Krupavičius tapo savanorių šaukliu (Dr. Ignas Urbonas. Prelatas Mykolas Krupavičius atsiminimuose// Bernardinai.lt). Taigi matome, kad šių žmonių keliai vėl ėjo ta pačia – tėvynės gynimo – kryptimi, tik vienas buvo dvasinis ideologas, stojęs ir prie jaunos valstybės vairo, o kitas – Širvintų ruože kovojęs eilinis, su savanorio uniforma išbuvęs iki 1923 metų.

1920 metais Kaune įkūrus Aukštuosius kursus, P.Būtėnas tapo jų klausytoju. Kad galėtų studijuoti, dar dirbo ir Krikščionių demokratų partijos dienraštyje „Rytas“. 1922 m. vasario 15 d. Lietuvoje priėmus įstatymą dėl Žemės reformos, vykdytoju paskirtas kun. M.Krupavičius. P.Būtėnas, nuo 1922 m. vasario 16-osios tapęs Lietuvos universiteto tikruoju studentu, greitai, globojamas kalbininkų J.Jablonskio, K.Būgos ir kt. autoritetingų dėstytojų, sėkmingai žengė pirmuosius žingsnius į mokslinę veiklą. Todėl 1923 metais kaip būsimasis kalbininkas į tautą kreipėsi „Lietuvos“ dienraštyje išspausdintu straipsniu „Ir vietovardžiai ne iš kelmo spirti“. Jo esmė ta, kad, vykdant žemės reformą Lietuvoje, būtina saugoti vietovardžius, stengtis, kad neišnyktų mažesnių kaimelių, viensėdžių ar kitų objektų pavadinimai, nes visa tai yra vertingas kalbos ir tautos istorijos palikimas.

Nuo 1925 metų P.Būtėnas gyveno ir dirbo Panevėžyje. Į šį miestą jis atvyko krikštatėvio kun. Julijono Lindės-Dobilo kvietimu, nes mokytojų seminarijai reikėjo lietuvių kalbos dėstytojo. Mat Juozas Balčikonis 1924 metais buvo pakviestas dirbti į Kauno universitetą. Artimai bendraudamas su dar vienu giminaičiu, – vyskupu Kazimieru Paltaroku, – P.Būtėnas, be tiesioginio darbo keliose Panevėžio ugdymo įstaigose, buvo vienas aktyviausių miesto visuomeninio gyvenimo dalyvių, ypač uoliai pasireiškusių katalikiškoje veikloje. Jis skaitė paskaitas M.Valančiaus ir Šaulių liaudies universitetuose, bendradarbiavo spaudoje. Tvirtas jo pažiūras nusako toks faktas.

1940 metų vasarą P.Būtėną, kaip vieną aktyviausių ir žinomiausių Panevėžio visuomeninio gyvenimo dalyvių, suėmė ir tardė NKVD pareigūnai. Pusę metų jis buvo uždarytas Panevėžio kalėjime. Net sumuštas ir žiauriai kankinamas, liko ištikimas savo idealams. Pavyzdžiui, naktį, pusę dviejų, tardomas ir sumuštas kagėbistams išdidžiai pareiškė, kad į Krikščionių demokratų partiją įstojo dar Voroneže „iš įsitikinimo“ ir liks jai ištikimas visą gyvenimą. Kun. M.Krupavičiaus autoritetas P.Būtėnui net ir sunkiausiu metu padėjo nepalūžti.

Laiškai

1944 metų vasarą ir rudenį apie 60 tūkst. lietuvių, bėgdami nuo artėjančios antrosios bolševikų okupacijos, pasitraukė į Vokietiją. Ją pasiekė ir P.Būtėnas. Prel. M.Krupavičius ten jau gyveno nuo 1942-ųjų. Apie šių dviejų žmonių darbus Vokietijoje keliant lietuvių pabėgėlių, vadinamųjų „dipukų“, optimizmą ir tikėjimą, kad Lietuva sulauks kitokio gyvenimo, apie jų šviečiamąją kultūrinę veiklą, apie pažiūras į susidariusią politinę situaciją būtų galima kalbėti kitame straipsnyje.

Dabar dar būtų tikslinga atkreipti dėmesį į tegul ir negausų, tačiau svarbų epistolinį jųdviejų palikimą. Mat yra išlikę penki iš Fulingeno (Vokietija) rašomąja mašinėle rašyti prel. M.Krupavičiaus laiškai, datuoti 1950 m. sausio 16 d.– 1953 m. balandžio 5 d., P.Būtėnui į JAV. Ką šie du žmonės reiškė vienas kitam, liudija laiškų kreipiniai. Pirmame ir paskutiniame laiškuose prel. M.Krupavičius į P.Būtėną kreipiasi „Mielas broli Petrai“, kituose dviejuose – „Mielas Petrai“. Tikriausiai pirmasis laiškas rašytas gavus P.Būtėno žinią, kad jis jau JAV, Niujorke, nuo 1949 metų pabaigos. Jame suformuluoti visiems tremtyje atsidūrusiems lietuvių inteligentams skirti tikslai: „Jūs, tenykščiai gyventojai, esat vietos gyvenimo tvarkytojai. Teks visa pertvarkyt ir nulietuvėjusius ar apdilusius lietuvius Lietuvai grąžinti, įjungti į kovą už Lietuvos laisvę ir patiems nesumenkėjusiems tautiškai grįžti namučių. Tada tik būsit tautos Apaštalai ir savo dipišką pasiuntinybę atlikę“. Kaip prel. M.Krupavičius vertino P.Būtėną, liudija tokie to paties laiško žodžiai: „Petreli, Tu rimtai visada į gyvenimą žiūrėjai, visuomet ėjai Lietuvos keliu su arklu, knyga ir lyra (...) Dieve, Tau padėk. Nenusimink ir nepalūžk. Būk kaip idealistas veteranas ir kitiems pavyzdys“. Itin svarbus ir antrasis, 1951 m. rugpjūčio 9 d.P.Būtėnui rašytas laiškas. Jame prel. M.Krupavičius parašė kelis žodžius apie save: „Aš dar vis iriuosi per gyvenimo bangas, nors kartais ir gerokai sunkiai. Labai norėčiau parsiirti į savo pašešupius mieluosius. Vilties nenustoju“. Kartu matyti begalinė meilė prievarta paliktam gimtajam kraštui. Toliau prel. M.Krupavičius P.Būtėną broliškai guodžia, nes girdėjęs, jog žuvo jo brolis Julijonas Būtėnas: „Pavasarį pavesta buvo kai kurie reikaliukai jam atlikti ten, kur broliai artojai lietuviškai šneka. (...) Jo nebeturime. Dovanok, kad jaukesnės naujienos nesuradau tau pranešti. Bet taip jau objektyviai imant, pastūmėjus į šalį jausmus, žinia ir grožio turinti, pasigėrėjimo, nes gražu mirti už tėvynę“. Paskutiniame laiške P.Būtėnas dar sykį raginamas visas jėgas atiduoti „kovai su nutautimo nelaime“. Visi laiškai, išskyrus ketvirtąjį, – sveikinimą šv. Velykų proga, – pasirašyti žodžiais „Tavo M.Krupavičius“. Tai liudija buvusius gražius šiltus santykius tarp šių dviejų tautai dirbusių bendraminčių.

Išlikęs ir vienas P.Būtėno keturių puslapių laiškas, rašytas prel. M. Krupavičiui 1951 m. birželio 9 d.. Iš jo matyti, kad P.Būtėnas per kažkokį bendrą pažįstamą perdavęs šimtą dolerių „Lietuvos reikalams“ – t.y. paremti Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui, kurio pirmininkas tuomet buvo prel. M.Krupavičius. Be to, P.Būtėnas tame laiške prisipažino, kad tremtyje, be alaus, neparagavo nė lašo degtinės – tai esąs jo moralinis protestas „už Lietuvą ir šeimą“ – už Lietuvoje paliktą žmoną Malviną su keturiais mažamečiais vaikais.

Apibendrinant prel. M.Krupavičiaus ir P.Būtėno tegul ir negausų epistolinį palikimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pirmiausia išryškėja abiejų didelis patriotiškumas, noras dirbti, kad svetur lietuviai nenutautėtų, neprarastų žmogiškojo orumo ir savigarbos, kad išliktų dvasingi katalikai. Be to, jų laiškai leidžia patikslinti vieną kitą P.Būtėno biografijos faktą, atspindi paties prel. M.Krupavičiaus pažiūras į tuometinę lietuvių situaciją ir yra kaip pavyzdys, kaip prasmingai žmogus gali dirbti ir būti ištikimas savo tautai visą gyvenimą.

Taigi prel. M.Krupavičiaus ir P.Būtėno pažintis, 1917 metais prasidėjusi Voroneže, kovojant už katalikiškų vertybių puoselėjimo idealus, tęsėsi ir abiem sugrįžus į Nepriklausomą Lietuvą. Kilnus ir prasmingas darbas, aktyvi jų visuomeninė veikla neabejotinai turėjo įtakos auklėjant ne tik jaunimą, bet ir visą lietuvių tautą doros ir patriotizmo dvasia. Deja, abu, ir prel. M.Krupavičius, ir P.Būtėnas dar kartą tapo visai lietuvių tautai skaudžios istorijos aukomis, kurios mylimą tėvynę Lietuvą turėjo palikti prievarta dėl Antrojo pasaulinio karo įvykių. Abu bendradarbiavo gyvendami Vokietijoje, guodė ir dvasiškai stiprino vienas kitą ir vėliau, tvirtai tikėdami sugrįžti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija