Atnaujintas 2005 lapkričio 30 d.
Nr.90
(1391)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kaunas čečėno emigranto akimis

Denis Muchamadas

Kauno senamiesčio kampelis.
Žvilgsnis į gotikinę
Vytauto Didžiojo bažnyčią

Kaunas įsikūręs prie gražaus ir sraunaus Nemuno. Lietuva – lygumų šalis, o ir Nemuno ištakose kalnų nėra. Vis dėlto upė labai srauni. Kaune į Nemuną įteka ne mažiau nuostabi ir tėkminga Neris. Vaizdinguose ir miškinguose abiejų upių krantuose visada daug žūklės mėgėjų. Aš gyvenu netoli Nemuno. Srovingas jo vanduo ganėtinai švarus, oras visada gaivus, prie upės neprasismelkia automobilių išmetamųjų dujų kvapai, nors greitkeliai visai čia pat, vos už kelių dešimčių metrų. Upėje gausu vertingų vandens paukščių, bet kuriuo metų laiku joje buriasi didingos baltos gulbės, itin gausu ančių, net labai retų, egzotiškų. Daug žuvėdrų. Aš ne kartą mačiau didelius kurapkų ir putpelių jauniklių pulkelius. Didelė įvairovė laukinių gėlių ir augalų. Pačios pirmos, žinoma, po snieguolių, pražysta ir labai greitai peržydi kiaulpienės, bet jos augs ir žydės visą vasarą. Čia taip pat daug pakalnučių, ir šių gėlių kvapas labai neįprastas ir malonus. Kažkodėl nemačiau žmonių, renkančių vaistažoles, kurių čia taip pat netrūksta. Dešiniuoju Nemuno krantu, beveik prie pat vandens, eina nesibaigianti ūksminga asfaltuota alėja. Ji tvarkinga, išvaizdi koryta krantinės atšlaitė sukelia atvykėliams neišdildomą grožio ir ramybės jausmą. Telieka pridurti, jog visa tai yra pačiame Kauno – buvusios laikinosios Lietuvos sostinės ir gražiausio Pabaltijo miesto – centre.

Jeigu šia vaizdingiausia alėja eisite miesto centro link, prieš jūsų akis tarsi kine plauks puikūs vietovaizdžio paveikslai. Pirmiausia tolumoje iškils slaptingai keisto tilto siluetas, iš kairės jus visą laiką lydės Nemunas. Vis artėdamas pastebite, jog tiltai du – vienas geležinkelio, kitas – automobilių ir pėsčiųjų. Tiltai pastatyti sumaniai, tinkamoje vietoje. Jie gerai derinasi su aplinkiniu landšaftu ir su gamta sudaro tarsi vieną visumą. Vėliau prieš jus pasirodo didoka sala, kurioje yra parkas. Jis yra Nemuno saloje. Sala-parkas erdviu ir gražiu pėsčiųjų tiltu su aukšta originalia arka už kelių šimtų metrų susijungia su puošnia ir itin savotiška Laisvės alėja.

Skaitytojas gali nustebti, jog aš neaprašinėju pastatų, stovinčių abipus Nemuno, architektūros ir dizaino, bet čia ir visas įdomumas, jog jų apskritai nematyti ir susidaro įspūdis, jog jų išvis nėra ir jūs su gamta esate vienui vieni. Tiesa, kitoje, kairiojoje, upės pusėje kyšo elevatoriaus bokštai ir statiniai, bet jie miškingų kalvų fone vietovaizdžiui teikia savitumo. Man atrodo, kad architektas paprastais metodais pakankamai genialiai išsprendė krantinės dizaino problemą didelio šiuolaikinio miesto centre.

Toliau eina nuostabi, labai originalios architektūros vaizdinga Laivės alėja. Ji prasideda nuo kompaktiškos klasikinio stiliaus Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, kurios originalus kupolas su kolonomis tarsi sklando virš šio stebuklo ir kartu vainikuoja šią tiesią ir erdvią gatvę. Jos viduryje dviem eilėm, kaip kareiviai aikštėje, įsirikiavę gražiai apkarpyti medžiai, namai abejose gatvės pusėse glaudžiai prisispaudę vienas prie kito, be jokio plyšelio tarp jų, atrodo, jie buvo statyti kaip nedaloma visuma. Netgi daug vėlesni šiuolaikiniai bankai ir prabangios parduotuvės pastatyti taip, kad savo architektūra tik papildo senesnių pastatų iškilnumą. Gatvė daugiausia grįsta dailiomis betono plokštėmis. Joje daug jaukių kavinių ir prašmatnių restoranų. Šiltomis ir saulėtomis dienomis Laisvės alėja pražysta daugybe spalvingų stoginių – užlaidinių, po kuriomis išmaningi „karčemų“ savininkai savo išrankiems klientams sustato stalus ir kėdes. Taigi jūs gryname ore galite mėgautis pačių įvairiausių pasaulio šalių subtilaus skonio gėrimais. Oras čia iš tiesų švarus, nes automobiliai nevažinėja, o netoliese plaukiantis Nemunas savo vėsa gaivina gražuolę Laisvės alėją. Gėrimų asortimentas gausus ir įvairus, jie atvežami iš beveik iš visų pasaulio šalių ir kainuoja stebėtinai nebrangiai. Mes parduotuvėje už dvidešimt litų nusipirkome tikro prancūziško konjako „Napoleonas“. Bet joks gėrimas neprilygsta lietuviškam alui. Aš lankiausi daugelyje šalių ir ragavau įvairių šalių alaus, tačiau tokio alaus, kaip Kaune, niekur negėriau todėl, kad tokio niekur nėra ir tikriausiai niekada nebus, nes žinau, kad alaus kokybė priklauso nuo vietos dirvožemio, kuriame auga miežiai, nuo vandens kokybės ir, savaime suprantama, nuo vietinių aludarių, kurie, manau, alų daro sąžiningai. Kažkur skaičiau, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje italų aristokratas Medičis per kviestinius pietus vaišino savo svečius užjūrio skanėstais – lietuvišku „Švyturio“ alumi ir „Rokiškio“ sūriu, o tai byloja ne tik apie šių produktų kokybę, bet ir apie tai, jog vietos produkcija buvo paklausi toli už valstybės ribų. Vietos verslininkams yra apie ką pagalvoti.

Šiek tiek nukrypau nuo temos. Jeigu nuo gražuolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios eisite tiesai į vakarus, Laisvės alėjos gale pereisite į Šv. Gertrūdos gatvę ir atsidursite senamiestyje. Aš apkeliavau kone visą Europą, buvau ne vienoje Azijos šalyje, kartą lankiausi Egipte, Gazoje, bet niekur ir niekas neįaudrino mano vaizduotės taip, kaip Kauno senamiestis. Viena ausimi esu girdėjęs, kad Kaunas įrašytas į specialų Jungtinių Tautų UNESCO rejestrą. Manau, senamiestis vertas tokio dėmesio. Čia yra daug pastatų, kurių amžius – 600-700 metų, ir visi jie atitinka savo paskirtį. Pirmiausia noriu pastebėti, kad visos Kauno senamiesčio gatvės grįstos kvadratiniais granito akmenimis. Grindinio amžius, be abejo, prilygsta aplinkinių pastatų amžiui.

Čia nemaža originalių kulto pastatų. Visos senamiesčio bažnyčios yra gotikos stiliaus, nors ir turi tam tikrų skirtumų. Prieš rašydamas šiuos savo įspūdžius, užėjau į „XXI amžiaus“ redakciją, kur susitikau su korespondentu Kazimieru Dobkevičiumi. Jis darė sveiko ir niekada nenusimenančio žmogaus įspūdį. Aš jam pasiskundžiau, kad nors ne kartą esu buvęs Kauno senamiestyje, bet nieko apie jį nežinau. Tiesa, mano advokatas Juozas Šeškevičius žadėjo surengti ekskursiją, bet dėl savo užimtumo niekaip negali to padaryti. Aš keletą kartų prisigretinau prie užsieniečių ekskursijų (jos organizuojamos, galima sakyti, kasdien), bet jos man nieko nedavė, nes nemoku užsienio kalbų. Tiesa, neužmirštamais sovietiniais laikais aukštosiose mokyklose jų mokiausi ir net laikiau egzaminus, bet jos laikui bėgant gerokai pasimiršo.

– O ką tu norėtum pažiūrėti? – paklausė manęs Kazimieras.

– Na, pirmiausia Arkikatedrą Baziliką ir, žinoma, išgirsti šio monumentalaus ir didingo statinio istoriją, – atsakiau.

– Mažai laiko, na, gerai, einam, – sukomandavo mano savanoris gidas ir neapsakomai nudžiugino mane. Pakeliui į Arkikatedrą Baziliką atsargiai, nenorėdamas netyčia jo įžeisti, paklausiau apie senamiesčio grindinį. Ar miesto valdžia nesirengia jo pakeisti, kaip buvo padaryta Vilniaus centre, kokio nors užjūrio imitacija, dėl kurios miestas prarastų savo kultūrinį-istorinį savitumą. Žurnalisto reakcija buvo tokia neigiama, jog aš nustėrau nuo minties, kad galiu netekti kompetentingo turistų vadovo. Bet jis, atrodo, suprato, kad šiuo klausimu aš esu jo vienmintis. Besikalbėdami greitai priėjome Arkikatedrą Baziliką. Ji stulbino savo dydžiu, bet tai nebuvo luitas, neskoninga statybinių medžiagų sangrūda. Tai buvo talentingo architekto kūrinys, labai kruopščiai ir neskubant daugelį dešimtmečių statytas. Viduje Arkikatedra Bazilika atrodė dar didingesnė ir gražesnė nei išorėje. Kazimieras išsamiai pasakojo apie monumentines skulptūras, altorius, didingus šventųjų paveikslus. Šių paveikslų istorija labai įdomi. Pasirodo, šių monumentalių drobių kūrėjas – Napoleono karininkas Olivjė. Kadaise jis dėl sunkaus sužeidimo buvo priverstas apsistoti Kaune. Karas pasitraukė toliau, o Olivjė liko gydytis ir gyventi mieste, kuris laikė jį savo svečiu. Pasveikęs greitai vedė moterį, kuri jį, ilgai ir sunkiai sergantį, slaugė. Vėliau jam buvo pasiūlyta nutapyti anksčiau minėtus paveikslus, ir jis šios progos nepraleido. Paveikslai buvo nutapyti, ir Olivjė įamžino savo vardą, nes vargu ar galima įsivaizduoti didingesnę patalpą nuolatinei šių neabejotinai vertingų kūrinių ekspozicijai. Nežinau, ar viskas taip sklandžiai vyko didžiojo maestro gyvenime, bet šių paveikslų istorija įsidėmėtina. Paskui mes išėjome iš bažnyčios. Prie Arkikatedros Bazilikos sienų daug žymiausių Katalikų Bažnyčios veikėjų kapų. Tai ne vien kapai, bet ir meniniu požiūriu labai puikūs paminklai. Jautėsi, kad kūrėjai įdėjo į savo kūrinius sielą ir talentą, jų nevaržė lėšos. Apstulbęs jaučiau, kad viską išgyvenu tarsi sapnuodamas, ir tik Kazimiero balsas, kad jis turįs skubėti tvarkyti reikalų, grąžino mane į tikrovę. O Kazimieras apie šį žmogaus genijaus kūrinį būtų galėjęs dar daug įdomaus papasakoti. Buvau be galo dėkingas šiam žmogui, nes patyriau su niekuo nepalyginamą gyvo pasakojimo malonumą.

Pačiame Laisvės alėjos viduryje, šalia miesto Savivaldybės, stovi labai originalus paminklas iškiliausiam lietuvių tautos sūnui Vytautui Didžiajam, valdovui, kuriam valdant šalis pasiekė savo didžiausią klestėjimą. Gegužės viduryje prie jo įvyko stichinis mitingas – kauniečiai audringai ir emocingai protestavo prieš draustinės salos užstatymą. Dabar sala-parkas priklauso visiems miestelėnams, o rytoj, kai ši, atsiprašant, prichvatizacija įvyks, ji taps saujelės apsukrių apgavikų ar vieno kokio nors sukčiaus nuosavybe ir nemokamai į ją nepateksi, jei iš viso į ją bus įmanoma įeiti. Susirinko gana daug abiejų lyčių įvairaus amžiaus žmonių. Mitinguotojai kalbėjo iš eilės, labai emocingai. Kaip priėjau prie mitinguojančiųjų, kalbėjo garbaus amžiaus moteris. Ji buvo labai sena, buvo matyti, kad gyvenimo suluošinta. Senelytė, mojuodama liesu kumšteliu, nesirinkdama žodžių, laidė prakeiksmus kažkam nematomam, bet visi žinojo kam. Šią įsimintiną akimirką moteris buvo nė kiek ne mažiau karinga nei pats Vytautas Didysis, kuris, atsirėmęs į savo didelį dviašmenį kalaviją, ramiai ir didingai žvelgia į savo palikuonis. Belieka pridurti, kad Kauno gyventojai apgynė savo salą – sugebėjo nepasiduoti, taip sakant, naujo demokratinio potvynio tautos išrinktiesiems. Iš to, kas įvyko, galima daryti išvadą, kad pokštai su nekilnojamuoju turtu ir žemės sklypais, kuriuos greit sutvarko Vilniaus meras, Kaune nepavyktų.

Grįžkime į Kauno senamiestį. Čia visi pastatai skleidžia ypatingą energiją, visos gatvės ir aikštės grįstos tašytais granito akmenimis. Nenusakomai išvaizdi Rotušė. Mačiau iš jos išeinančią sutuoktą jaunavedžių porą. Nuotakos veidas tikrąja to žodžio prasme švytėjo. Duok Dieve, jiems didelės, tikros laimės. Jaunavedžiai ir jų svečiai atkimšo ir išgėrė šampano, paskui susėdo į labai ilgą prabangų limuziną ir išvažiavo švęsti naujos šeimos sukūrimo. Apskritai viskas senamiestyje dvelkia senove. Visi žmonių sambūriai savaime spinduliuoja tam tikrą itin jaučiamą energiją, taigi didingų šventovių artumoje žmogų nejučia persmelkia ir iš amžių glūdumos ateinantis aukščiausiosios jėgos buvimo jausmas. Ši energija gaunama iš paties Viešpaties Dievo ir sugeriama žmogaus, nepriklausomai nuo jo valios. Kartu mes gauname iš visatos Valdovo, mūsų Tėvo ir Kūrėjo, atsinaujinimą ir sunkių mūsų nuodėmių atleidimą, kad ir kokią religiją išpažintume, ką, be jokios abejonės, patvirtina įsitikinimas, kad visatą ir žmogų sukūrė aukščiausioji dvasinė jėga – Didysis Kūrėjas.

Baigdamas trumpą ekskursiją po Kauno senamiestį, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad, jei Lietuvos valstybėje nebūtų nieko, tik Kauno senamiestis, net ir tada lietuviai galėtų didžiuotis savąja tauta, savo protėviais, savo laisva ir nepriklausoma Respublika. Bet, be Kauno, yra Vilnius, yra Trakai su didinga pilimi, yra kiti miestai ir miesteliai, kuriuose taip pat nemažai vertų pamatyti senovės objektų, kurie visos lietuvių tautos rūpestingai saugomi.

Iš rusų kalbos vertė
Vladas VAITKEVIČIUS
Ričardo Šaknio nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija