Atnaujintas 2005 gruodžio 7 d.
Nr.92
(1393)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tyliai virpantis eilėraščių dangus

Vladas VAITKEVIČIUS

Aldona Ruseckaitė, Viktoras
Rudžianskas, Liudas Gustainis,
Alfas Pakėnas, Erika Drungytė
ir Donaldas Kajokas
jo naujos knygos pristatyme
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Iš pradžių degė viena žvakė, bet kad prietema būtų jaukesnė, paskėliau ėmė pleventi dar keturios liepsnelės… Nedideliame J.Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus kambarėlyje pasigirdo muziejaus vedėjo poeto Alfo Pakėno balsas: Ačiū, kad nepabūgote apniukusios padangės ir atėjote į kiek neįprastą lapkričio 11-osios poezijos vakarą – naujos poeto Donaldo Kajoko eilėraščių knygos „Karvedys pavargo nugalėti“ pasižmonėjimą klasiko būste. Vaizduotėje tarsi matau prieškario Kauno gatvėmis vaikščiojančius Henriką Radauską, Joną Kossu-Aleksandriškį, Antaną Miškinį, o dabar jose sutinkame D.Kajoką, Viktorą Rudžianską, Aldoną Ruseckaitę, Vladą Baltuškevičių, Daivą Čepkauskaitę, kurią labai vertinu, ir dar ne vieną mūsų miesto rašytoją. Suprantama, ne tik vaikštinėjančius, bet ir kuriančius.

Pro šiek tiek pravirus muziejaus langus nutolus Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytojos Liudos Parymud ir jos mokinės Agnės Jurgaitytės (beje, netrukus turėjusios vykti į Romos tarptautinį jaunųjų smuikininkų konkursą) smuikų melodijai, poetė Erika Drungytė perskaitė D.Kajoko eilėraščius „Uola prie upės“, „Lengvas pašnekesys“, „Kapinaitės ant kairiojo Neries kranto“, dar vieną kitą, patraukusį akį ir suvirpinusį širdį, apžvelgė poeto kūrybą. Sakė, šiuos eilėraščius pasirinkusi neatsitiktinai, nes jie atspindi įvairiabriaunį kūrėjo pasaulį. D.Kajokas mums lyg ir gerai žinomas, bet šįkart jo kūryboje atsirado naujų, netikėtų, jam nebūdingų niuansų. Todėl, pasak E.Drungytės, nesinori apie poetą kalbėti nei akademiškai, nei kaip kitaip, o tiesiog jausti jo sielos virpesius. Rytų motyvas, stilistika, minimalistinis tekstas, rytietiškas paradoksas ir yra įtaigus D.Kajoko poezijos švytėjimas. Poetas kuria naujadarus. Nauji žodžiai, iš pradžių atrodantys lyg metafora, ilgainiui prigyja, tampa savi, tarsi nuo gimimo girdėti. Stebi ir žavi jo absoliuti poetinė klausa. Poetas geba kalba skonėtis, ragauti ją, nerti į slėpiningas jos gilumas.

D.Kajokas pašmaikštavo, jog Erikos žodžiai jį lyg medumi patepė, ir prisipažino, jog jam pabodę tradiciniai poezijos vakarai, ir prisiminė vienos poetės ir prozininkės kadaise prasitartą jam viziją surengti tokį literatūros vakarą, kad žiūrovai nematytų poeto, o regėtų tik ant staliuko stovinčią vyno taurę, degančią žvakę, poeto rankas, imančias rankraščio ar mašinraščio lapus, retkarčiais keliančias prie lūpų vyno taurę (Herberto Džordžio Velso „Nematomasis žmogus“? – V.V.). Tuomet poetas tarsi atsiribotų nuo klausytojo, nesijaudintų, liktų vienui vienas su kūryba, skaitytų tarytum sau. Paskui D.Kajokas paskaitė eilių iš penkerius metus rašytos šįvakar pristatomos knygos. Susirinkusieji klausėsi D.Kajoko skaitomą „Pašnekesį lapkričio pabaigoje“ (beje, panašaus pavadinimo eilėraštį yra parašiusi E.Drungytė), A.Pakėno pageidavimu perskaitė Edmundo Janušaičio išgirtą eilėraštį „Ta moteris nuo Dievo man skirta“, pats A.Pakėnas perskaitė Donaldo eilėraštį, kurį, kaip ir visą D.Kajoko kūrybą, mylėjo per anksti mirusi Alfo brolio Vytauto žmona Regina Pakėnienė. Pomirtinė jos eilėraščių knyga „Paslėpsiu tave nuo pasaulio“ pernai išleista Kaune. D.Kajoko eilėraščiais pasigrožėjo ir jų paskaitė iš Deltuvos (Ukmergės r.) kilusi ir dabar Vilniaus universiteto Kauno skyriuje lietuvių kalbą studijuojanti poetė Vaiva Kuodytė. Liudas Gustainis įdomiai interpretavo D.Kajoko eilėraščius – perskaitė humoristinį, filosofinį dviejų puslapių, penkių dalių pasisakymą. Šio rašinio autorius, pacitavęs Donatos Mitaitės „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (2001) išsakytą įžvalgą, jog pirmojoje (D.Kajoko – V.V.) eilėraščių knygoje „Žeme kaip viršūnėmis“ (1980) poetinė kalba konkreti, daiktiška, neretai ironiška, perskaitė kandų sau parašytą, bet kažkodėl D.Kajokui skirtą eilėraštį, paskui pridūrė, jog D.Mitaitė ten pat dar rašė, jog vėlesniuose rinkiniuose (…) poezija plėtojasi vakarietiškosios ir rytietiškosios tradicijų įtampų lauke. Poetas kartoja haiku struktūrą, rašo persiškus rubajatus, paraboliškus eilėraščius proza.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, poetė ir prozininkė A.Ruseckaitė taip pat nepagailėjo gerų žodžių D.Kajokui ir savo pavaldiniui A.Pakėnui, siekiančiam atgaivinti kultūrinį Vaižganto muziejaus gyvenimą.

D.Kajokas, atsakęs į kolegų ir į jo poezijos gerbėjų klausimus, prisipažino, kad nuo mažens žavėjosi karvėmis, ypač jų didelėmis, plačiai atvertomis paslaptingomis akimis, kurias itin savitai nusakė poetas Rimantas Kmita.

D.Kajoko bendradarbiai – savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius poetas Viktoras Rudžianskas ir administratorė Gražina Viktorija Petrošienė, – pasidžiaugę naująja kolegos knyga, įteikė jam dovaną ir gėlių, o Vaižganto muziejaus kambariais vėl nuvinguriavo smuiko melodija, o iš gretimo kambario prie vaišių stalo atbindzeno ir gavo kąsnelį torto ten buvęs uždarytas Nidos ir Alfo Pakėnų šeimos bičiulės Aušros Raudonienės taksas Buksas – it iš akies trauktas J.Tumo-Vaižganto taksas Kaukas, – net nenutuokiąs, jog klasiko garbei nuo šio vakaro Aušra pervadins jį Kauku…

* * *

Lapkričio pabaigoje į Vaižganto muziejų vėl rinkosi žmonės. Čia vyko dainų autoriaus ir atlikėjo bei verslininko iš Jonavos Kazimiero Jakučio dainų ir poezijos vakaras, kurio metu buvo pristatyta nauja kompaktinė plokštelė „Jei negaliu aš turėti Tavęs...“ Kazimieras jau ne kartą koncertavo Kaune – Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose,Vandos ir Balio Sruogų memorialiniame muziejuje, o šįkart svečiavosi savo mėgstamo rašytojo Vaižganto bute-muziejuje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija